Šaltasis karas

Šaltasis karas 1946–1991 m.

Du kariniai blokai Šaltojo karo metu:      Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (NATO)      Varšuvos sutarties organizacija (VSO)

Šaltasis karas – geopolitinė, ekonominė ir ideologinė konfrontacija tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Sovietų Sąjungos bei jų sąjungininkų, trukusi nuo 1946 iki 1991 metų (nors faktiškai konfrontacija baigėsi jau 1989 m.).

Sąvoka „karas“ čia yra sąlyginė, nes ši konfrontacija nebuvo karas tiesiogine to žodžio prasme. Viena iš pagrindinių konfrontacijos sudedamųjų dalių buvo ideologija. Abi supervalstybės siekė pertvarkyti pasaulį pagal savo ideologines nuostatas – kapitalistines iš vienos pusės ir socialistines iš kitos. Laikui bėgant konfrontacija tapo abiejų šalių ideologijos dalimi ir padėjo karinių-politinių blokų lyderiams konsoliduoti aplink save sąjungininkus „išorės priešo akivaizdoje“.

Vidinė konfrontacijos logika reikalavo, kad šalys dalyvautų konfliktuose ir kištųsi į įvykius visame pasaulyje. JAV ir TSRS pastangos visų pirma buvo nukreiptos į dominavimą politinėje sferoje. Iš pat pradžių konfrontacija lėmė abiejų supervalstybių militarizaciją.

Antrojo pasaulinio karo metais JAV ir Sovietų Sąjunga (kartu su Didžiąja Britanija) buvo sudariusios sąjungą prieš nacių Vokietiją, tačiau po karo šios dvi supervalstybės viena kitą laikė didele grėsme. SSRS, kartu su okupuotomis ir aneksuotomis valstybėmis bei savo sąjungininkėmis, sudarė Rytų bloką. Per karą nuniokotas Vakarų Europos valstybes pagal Maršalo planą padėjo atkurti Jungtinės Amerikos Valstijos. Kaip alternatyvą Maršalo planui, Sovietų Sąjunga įkūrė Ekonominės savitarpio pagalbos tarybą (ESPT). 1949 m., remiantis Trumeno doktrina, JAV įkūrė tarptautinę gynybinę sąjungą NATO. Rytų blokas į šį vakarų žingsnį atsakė 1955 m. įkurdamas Varšuvos sutarties organizaciją. Taip JAV ir TSRS sukūrė savo įtakos sferas, kurios buvo įtvirtintos kariniais–politiniais blokais – NATO ir VSO.

Nors Jungtinės Valstijos ir TSRS tiesiogiai nekariavo, tačiau jų kova dėl įtakos dažnai vedė prie lokalių karinių konfliktų įsiplieskimo visame pasaulyje. Tarp žymesnių netiesioginių konfliktų buvo Berlyno blokada (1948–1949 m.), Korėjos karas (1950–1953 m.), Vietnamo karas (1959–1972 m.), Karibų krizė (1962 m.) bei Tarybinės armijos intervencija į Afganistaną (1979–1989 m.).

Šaltąjį karą lydėjo įprastinės ir branduolinės ginklavimosi varžybos, kurios grėsė trečiojo pasaulinio karo kilimu. Žinomiausias iš atvejų, kai pasaulis atsidūrė ant katastrofos slenksčio, buvo Karibų krizė 1962 m. XX a. 9-ajame dešimtmetyje, SSRS išgyvenant Brežnevizmo laikotarpį, JAV pastariesiems padidino karinį, diplomatinį ir ekonominį spaudimą. 1985 metais naujasis Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas, siekdamas pakelti ekonomikos lygį bei demokratizuoti Sovietų Sąjungą, pristatė politines ir ekonomines reformas (Perestroiką, Glasnost). Šios reformos nepadėjo, TSKP prarado vadovaujantį vaidmenį, o tuo pačiu metu TSRS prasidėjo ekonomikos žlugimas. Galiausiai TSRS, veikiama ekonominės krizės, taip pat socialinių ir tarpnacionalinių problemų, 1991 m. gruodžio mėnesį žlugo, tai laikoma galutine Šaltojo karo istorijos pabaiga.

Rytų Europoje sovietų nepalaikomos komunistinės vyriausybės žlugo jau 1989–1990 m. Varšuvos sutarties organizacija oficialiai nustojo veikti 1991 m. liepos 1 d.

Sąvoką „šaltasis karas“ pirmą kartą panaudojo George Orwell savo 1945 m. spalio 19 d. straipsnyje „Tu ir atominė bomba“, išspausdintame britų savaitraštyje „Tribune“. Esė buvo rašoma apie pasaulį, kuris atsidūrė ant branduolinio karo slenksčio:

Paskutinius keturiasdešimt ar penkiasdešimt metų H. G. Velsas ir kiti bandė mus perspėti, kad žmogui kyla grėsmė susinaikinti savo paties išrastais ginklais ir leisti valdyti pasaulį skruzdėlėms ar kitiems padarams. Kiekvienas, kuris jau matė sugriuvusius Vokietijos miestus, bent jau pagalvos apie šiuos įspėjimus. Tačiau žiūrint į pasaulį supranti, jog jau daug metų yra siekiama ne įvesti anarchinę santvarką, bet vėl įteisinti vergovę. Galbūt mes nežlugsime, tačiau galime atsidurti siaubingoje vergų imperijų epochoje. Džeimso Burnhemo teorija jau buvo daugelio apsvarstyta, tačiau nedaugelis suprato jos idėjas – teorijoje kalbama apie tokį pasaulį, jo įsitikinimus ir jo socialinę sistemą, kuris amžinai būtų „šaltojo karo“ būsenoje.[1] Džordžas Orvelas

Bombos atsiradimas pasak Orwell turėjo sudaryti sąlygas 2-3 didžiulių supervalstybių susikūrimui, kurios turėdamos ginklą galintį per kelias sekundes sunaikinti milijonus žmonių pasidalins pasaulį tarpusavyje. Tos supervalstybės arba „antvalstybės“, pasak Orwell, būtų priverstos laikytis nerašyto susitarimo niekada viena prieš kitą nenaudoti atominio ginklo. Tuo pačiu metu, dėl atominio ginklo būdamos nenugalimomis, jos būtų nuolatinio „šaltojo karo“ būsenoje su kita (kitomis) supervalstybe, būdami taikoje, kuri iš esmės nebūtų taika.

1946 m. kovo 10 d. laikraštyje „The Observer“ Dž. Orvelas rašė, jog „po praeitų metų gruodį vykusios Maskvos konferencijos Rusija pradėjo „Šaltąjį karą“ prieš Britų imperiją“.^[2]

Pirmasis šią sąvoką, siekiant apibūdinti geopolitinę situaciją po Antrojo pasaulinio karo tarp SSRS ir Jungtinių Amerikos Valstijų bei jų sąjungininkų, pavartojo amerikietis finansininkas ir JAV prezidento patarėjas Bernardas Barukas. 1947 m. balandžio 16 d. Pietų Karolinoje savo kalboje jis teigė:^[3] „Nebūkime apgauti: mes jau kariaujame Šaltajame kare“.^[4] Rašytojas Volteris Lipmanas išplatino šį terminą parašydamas knygą „The Cold War“. 1947 m., paklaustas apie šios sąvokos šaltinį, V. Lipmanas atsakė, jog idėja kilo iš ketvirtojo dešimtmečio prancūziško termino la guerre froide.^[5][6]

Istorikai nesutaria, kada prasidėjo Šaltasis karas. Nors dauguma jų teigia, jog konfliktas prasidėjo iš karto po II pasaulinio karo, kiti sako, kad JAV ir Vakarų Europos valstybės su Rusijos imperija nesutarė jau nuo XIX a. vidurio.^[7]

Po 1917 m. kilusios Spalio revoliucijos, dėl kurios Rusija pasitraukė iš Pirmojo pasaulinio karo, Vakarų pasaulis nebepalaikė tarptautinių santykių su SSRS. SSRS vadovas Vladimiras Leninas skelbė, kad Sovietų Sąjunga yra „apsupta kapitalistinio priešo“. V. Leninas, įkūręs Kominterną teigė, kad diplomatija yra ginklas, kiršinantis jų priešus.

Įvairūs įvykiai, vykę prieš Antrąjį pasaulinį karą, rodė kylančią įtampą tarp SSRS ir Vakarų: Vakarų pasaulis palaikė Rusijos pilietiniame kare kovojančius baltagvardiečius; 1926 m. Sovietų Sąjunga rėmė Didžiojoje Britanijoje streikuojančius darbininkus (britai dėl šio poelgio nutraukė ryšius su SSRS); J. Stalino 1927 m. pareiškimas, kad SSRS, nekreipiant dėmesio į praeities nesutarimus, palaikys draugiškus santykius su kapitalistinėmis valstybėmis; JAV atsisakymas pripažinti Sovietų Sąjungos valstybę.^[8]

1941 m. birželį, Vokietijai įsiveržus į SSRS teritoriją, Vakarai nusprendė padėti Sovietų Sąjungai. SSRS, JAV ir Didžioji Britanija pasirašė draugystės sutartis ir JAV pradėjo visapusiškai remti šias dvi valstybes pagal Lendlizo programą.^[9] Tačiau J. Stalinas manė, jog tai yra vakarų sąmokslas prieš SSRS, siekiant pasinaudoti jais kovoje prieš nacius.

Pagrindiniai straipsniai – Teherano konferencija ir Jaltos konferencija.

Sąjungininkai nesutarė kaip po karo turėtų atrodyti Europos žemėlapis, kur turėtų eiti valstybių sienos. Visos pusės turėjo savų idėjų, kaip išlaikyti tvarką ir saugumą po karo.^[10] Vakarų Sąjungininkai siekė įvesti demokratiją kuo didesniame valstybių skaičiuje ir, šioms įstojus į tarptautines organizacijas, tuo pačiu užtikrinti ir jų saugumą. Tuo tarpu Sovietų Sąjunga siekė kontroliuoti su ja besiribojančių valstybių vidaus reikalus.

Jungtinės Amerikos Valstijos ir Didžioji Britanija turėjo skirtingą pasaulio viziją. F. Ruzveltas norėjo pasiekti karinę pergalę Europoje ir Azijoje, būti ekonomiškai stipresniems už britus ir įkurti pasaulinę taikos organizaciją. V. Čerčilio planai buvo labiau susiję su pačia Didžiąja Britanija – išlaikyti kontrolę Viduržemio jūroje, išsaugoti Britų imperiją ir atkurti Rytų Europos valstybių nepriklausomybę.^[11]

Amerikiečiai J. Staliną laikė potencialiu sąjungininku, padėsiančiu įgyvendinti JAV planus, o britai į jį žiūrėjo kaip į jiems trukdysiantį priešą. Sovietų Sąjungai užėmus beveik visą Rytų Europą, abu vakarų pasaulio lyderiai varžėsi dėl J. Stalino palankumo. V. Čerčilis ir F. Ruzveltas sudarė skirtingas sutartis su SSRS. 1944 m. spalį V. Čerčilis Maskvoje susitarė su J. Stalinu pasidalinti Balkanus į įtakos sferas, o F. Ruzveltas su J. Stalinu Jaltos konferencijoje susitarė nepalaikyti V. Čerčilio Lenkijos nepriklausomybės atkūrimo klausimu.^[12]

Kitos Sąjungininkų derybos vyko Jaltos konferencijoje 1945 m. vasarį, tačiau vis dar nebuvo pasiektas susitarimas dėl Europos padalinimo. 1945 m. balandį V. Čerčilis ir naujasis JAV prezidentas Haris Trumenas priešinosi J. Stalino sprendimui palaikyti Lenkijos socialistų vyriausybę, Lenkijos emigracinės vyriausybės priešininkę, įsikūrusią Liubline.^[13]

Po 1945 m. Sąjungininkų pergalės Europoje, SSRS greitai okupavo Rytų Europos valstybes, kol JAV ir kitos šalys savo karius laikė Vakarų Europoje. Vokietiją okupavus Sąjungininkams, Sovietų Sąjunga, Jungtinės Amerikos Valstijos, Didžioji Britanija ir Prancūzija pasidalino Vokietiją ir jos sostinę Berlyną okupacinėmis zonomis.

1945 m. San Franciske vykusioje konferencijoje nuspręsta įkurti Jungtinių Tautų Organizaciją (JTO), kuri palaikytų taiką pasaulyje ir suvienytų valstybes, tačiau JTO nebuvo labai efektyvi, nes kai kurie žmonės turėjo veto teisę. Dėl šios priežasties JTO tapo ginčų vieta, o Sovietų Sąjunga šią organizaciją išvadino propagandos skleidėja.^[14]

Pagrindinis straipsnis – Potsdamo konferencija.

Po Vokietijos kapituliacijos gegužę, liepos mėnesį „Didysis trejetas“ susirinko į Potsdamo konferenciją, kurioje buvo aptarta tolimesnė Vokietijos ir Rytų Europos raida.^[15] Tarp konferencijos dalyvių kilo vis didesnė įtampa ir tai skatino įtarimus apie kiekvieno iš jų priešiškus ketinimus. Šioje konferencijoje H. Trumenas perdavė J. Stalinui informaciją, jog Jungtinės Amerikos Valstijos turi naują, labai galingą ginklą.^[16]

J. Stalinas žinojo, kad amerikiečiai kuria atominę bombą, todėl į šią žinią reagavo ramiai. Sovietų Sąjungos diktatorius teigė, kad jam patiko ši žinia, ir tikėjosi, jog naujasis ginklas bus panaudotas prieš japonus. Praėjus savaitei nuo Potsdamo konferencijos, JAV bombardavo Japonijos miestus Hirosimą ir Nagasakį (bombos „Mažylis“ ir „Dručkis“).

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui Sovietų Sąjunga pradėjo Rytinio bloko kūrimą, pakartotinai okupuodama kelias valstybes ar jų dalis. Tai buvo Latvija (tapusi Latvijos TSR),^[17] Lietuva (tapusi Lietuvos TSR),^[18] Estija (tapusi Estijos TSR), dalis Suomijos (tapusi Karelijos-Suomijos TSR) ir rytinė Rumunija (tapusi Moldavijos TSR).

Po Antrojo pasaulinio karo sovietai ėmė kontroliuoti Rytų Europos valstybes, kaip atsvarą Lenkijos vyriausybei Londone sukūrė prosovietinę vyriausybę Lenkijoje. Tarp sovietų kontroliuojamų valstybių buvo Rytų Vokietija, Lenkijos, Bulgarijos, Vengrijos, Rumunijos bei Albanijos liaudies respublikos.^[19] Tai lėmė, kad Jungtinėje Karalystėje ir JAV TSRS imta vertinti kaip grėsmė.

Siekiant sustiprinti J. Stalino įtaką Rytų bloke, NKVD kūrė slaptąsias policijos tarnybas, kurios susidorodavo su tais, kurie priešindavosi komunistiniam režimui. Kai tik pasigirsdavo ketinimai kurioje nors Rytų bloko valstybėje vėl atkurti nepriklausomybę, J. Stalinas su šios idėjos organizatoriais susidorodavo: žmogus būdavo pašalinamas iš darbovietės, vėliau jis būdavo teisiamas, įkalinamas ir, kai kuriais atvejais, nužudomas.^[20]

Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis nerimavo dėl didžiulių Sovietų Sąjungos karinių pajėgų Europoje, kurios galėjo pakenkti Vakarų Europai. 1945 m. balandžio – gegužės mėnesiais V. Čerčilis su savo padėjėjais parengė planą, pagal kurį turėjo „pulti Rusiją dėl Jungtinių Amerikos Valstijų ir Britų imperijos“. Vėliau plano buvo atsisakyta, kadangi britai turėjo per silpnas karines pajėgas.^[21]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Geležinė uždanga.

1946 m. vasarį JAV ambasadorius Maskvoje Džordžas Kenanas parašė „Straipsnį X“, kuris padėjo Jungtinėms Amerikos Valstijoms planuoti tolimesnę Šaltojo karo eigą kovoje su SSRS. Tų pačių metų rugsėjį Viačeslavas Molotovas amerikiečiams išsiuntė telegramą, kurioje JAV išvadino „monopolistų valstybe, kuri yra pasiruošusi bet kokiomis priemonėmis laimėti naująjį karą ir tapti galingiausia jėga pasaulyje.“

Praėjus kelioms savaitėms po Dž. Kenano straipsnio išspausdinimo, Vinstonas Čerčilis Fultono mieste (JAV) pasakė savo žymiąją „Geležinės uždangos“ kalbą.^[22] V. Čerčilis kaltino SSRS užsidengus „geležine uždanga“ nuo Ščecino iki Triesto.^[23][24]

1946 m. rugsėjo 6 d. Džeimsas Bernsas Vokietijoje pasakė kalbą, kurioje teigė, jog JAV nepalaiko Morgentau plano, siekiančio sunaikinti Vokietijos karinį pajėgumą, ir tuo pačiu perduodamas Sovietų Sąjungai, kad JAV yra nusiteikusi laikyti savo karius Europoje neribotą laiką.^[25] Po mėnesio Dž. Bernsas pripažino, kad jo kalbos esmė buvo „pelnyti Vokietijos žmonių palankumą“.^[26]

1952 m. J. Stalinas siūlė suvienyti Vakarų ir Rytų Vokietiją. Jis siūlė rengti rinkimus į valdžią, kuriuos prižiūrėtų JTO, tačiau su sąlyga, kad NATO ir kitos karinės organizacijos pasitrauktų iš Vokietijos teritorijos. Jungtinės Amerikos Valstijos ir Didžioji Britanija šiam planui nepritarė.

1947 m. rugsėjį Sovietų Sąjunga įkūrė „Kominformą“ – komunistų informacijos biurą, kuris turėjo koordinuoti Europos komunistinių partijų veiklą.^[27] „Kominformas“ patyrė didžiulę nesėkmę, kai 1948 m. birželį kilo J. Tito ir J. Stalino konfliktas. J. Stalinas liepė pašalinti Jugoslaviją iš komunistinių valstybių sąrašo, kadangi ši liko komunistine valstybe, tačiau prisijungė prie „Neprisijungusiųjų valstybių judėjimo“.

Pagrindinis straipsnis – Trumeno doktrina.

Vos prasidėjus Hario Trumeno kadencijai, jo patarėjai pradėjo teikti siūlymus, kaip sumažinti Sovietų Sąjungos įtaką pasaulyje. 1947 m. vasarį Didžiosios Britanijos vyriausybė paskelbė, jog nebeturi finansinių išteklių finansuoti Graikijos pilietiniame kare kovojančių Vyriausybės pajėgų, kadangi šios kariavo prieš gerai komunistų aprūpintus sukilėlius. JAV valdžia, išgirdusi apie šį pareiškimą, nusprendė užkirsti kelią tolimesniam komunizmo sklidimui. H. Trumenas paskelbė skirsiantis 400 milijonų JAV dolerių Vyriausybės pajėgoms Graikijos pilietiniame kare. Savo kalboje JAV prezidentas atskleidė ir Trumeno doktriną, kurios tikslas buvo nukreipti JAV užsienio politiką SSRS ekspansijos sulaikymo kryptimi.^[28]

Pagrindinis straipsnis – Maršalo planas.

1947 metų birželį kartu su Trumeno doktrina buvo pristatytas ir Maršalo planas – pagalbos Europai programa, turėjusi padėti atstatyti sugriautą valstybių ūkį.^[29] Pagal Maršalo planą buvo siekiama atkurti demokratines ir ekonomines sistemas Europoje bei apsaugoti ją nuo įvairių grėsmių, kurių didžiausia – komunistų atėjimas į valdžią visame žemyne.^[30] Į planą buvo įtrauktas ir Vokietijos ekonomikos atstatymas į prieškarinį lygį.^[31] Praėjus mėnesiui po Trumeno doktrinos pristatymo, H. Trumenas pasirašė Nacionalinio saugumo aktą, kuriuo remiantis buvo įkurtas Jungtinių Valstijų gynybos departamentas, CŽV ir Nacionalinė saugumo taryba. Šios institucijos tapo pagrindiniais JAV ginklais Šaltojo karo metu.

J. Stalinas įtarinėjo Vakarų valstybes, kad šios padeda SSRS okupuotoms valstybėms ištrūkti iš Sovietų Sąjungos. Dėl šios priežasties jis uždraudė savo sąjungininkams priimti JAV paramą ir pristatė SSRS alternatyvą Maršalo planui – Molotovo planą. Šio plano tikslas buvo panašus į Maršalo planą – atkurti SSRS sąjungininkių ūkį, nukentėjusį Antrojo pasaulinio karo metu. Viena iš šio plano sukūrimo priežasčių buvo ir J. Stalino baimė dėl Vokietijos atsigavimo – jo planuose nebuvo pokarinės Vokietijos, kuri galėtų atsigauti arba priešintis Sovietų Sąjungai.^[32]

1948 m. pradžioje, pasigirdus kalboms apie revoliucijos užuomazgas, Sovietų Sąjunga įvykdė perversmą Čekoslovakijoje – vienintelėje Rytų bloko valstybėje, kurioje vyravo demokratinė valdymo sistema.^[33] SSRS žiauriai elgėsi su besipriešinančiais Sovietų Sąjungai ir tai paskatino sunerimti Vakarų pasaulį dėl artėjančio karo, todėl JAV Kongrese, nepaisant opozicijos prieštaravimų, greitai buvo priimtas Maršalo planas.^[34]

Siekiant įgyvendinti Trumeno doktriną ir Maršalo planą, JAV investavo milijardus dolerių į finansinę ir karinę pagalbą Vakarų Europos valstybėms, Graikijai bei Turkijai. Kartu su Jungtinių Amerikos Valstijų pagalba graikai laimėjo savo pilietinį karą, Italijoje krikščionys demokratai laimėjo prieš komunistus. Po šių įvykių SSRS padaugėjo šnipinėjimo atvejų, išaugo emigracija iš Rytų bloko šalių.

Pagrindinis straipsnis – Berlyno blokada.

1947 metais Jungtinės Amerikos Valstijos ir Didžioji Britanija sujungė joms priklausančias Vokietijos okupacines zonas (vėliau, 1949 m., prie jų prisijungė ir Prancūzija). Siekiant atkurti Vokietijos ekonomiką, 1948 metų pradžioje Vakarų Europos valstybės ir JAV paskelbė Vakarų Vokietijoje įkursiančios federacinę valstybę.^[35] Kartu buvo paskelbta ir apie naujos valiutos – Vokietijos markės – įvedimą, kuri turėjo pakeisti reichsmarkes.

Po šios žinios paskelbimo J. Stalinas inicijavo Berlyno blokadą, kuri truko nuo 1948 m. birželio 24 d. iki 1949 m. gegužės 12 d. Tai buvo vienas rimčiausių Šaltojo karo konfliktų, jo metu SSRS nutraukė maisto ir kitų būtiniausių produktų tiekimą Vakarų Berlynui. Jungtinės Amerikos Valstijos, Didžioji Britanija, Prancūzija, Kanada, Australija, Naujoji Zelandija ir dar kelios šalys, atsakydamos į šį J. Stalino poelgį, pradėjo lėktuvais į Berlyną siųsti būtiniausias maisto ir kitas prekes.^[36]

Sovietų Sąjunga ir Rytų Vokietijos komunistai stengėsi sužlugdyti rinkimus Berlyne, vykusius 1948 m. gruodžio 5 d. Nepaisant komunistų pastangų, ne komunistinės partijos laimėjo rinkimus. Jos surinko 86 % balsų.^[37] Po rinkimų vyko protestas, kurio metu Berlyno gyventojai prašė kitų valstybių toliau tęsti produktų tiekimą į jų miestą.^[38] 1949 m. gegužę, pasibaigus protestams, J. Stalinas liepė nutraukti Berlyno blokadą.^[39]

Pagrindiniai straipsniai – NATO ir Laisvosios Europos radijas.

1949 m. balandį JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Kanada ir dar aštuonios Vakarų Europos valstybės pasirašė Šiaurės Atlanto sutartį, kuria remiantis buvo įkurta Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija (NATO). Tų pačių metų rugpjūtį SSRS pradėjo branduolinių ginklų bandymus Semipalatinsko branduoliniame poligone. Sovietų Sąjunga nesutiko dalyvauti Vokietijos atstatymo projekte, pradėtame vykdyti 1948 m., todėl JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija 1949 m. balandį sujungė savo Vokietijos okupacines zonas.^[40] Atsakydama į tai, 1949 m. spalį SSRS paskelbė jų kontroliuojamą rytinę Vokietijos pusę Vokietijos Demokratine Respublika.

Rytų bloko valstybėse visos žiniasklaidos priemonės buvo šališkos ir skelbė informaciją naudingą komunistams. Radijo ir televizijos stotys bei laikraščiai priklausė valdžiai, t. y. vietinėms komunistų partijoms. Sovietinė propaganda rėmėsi marksizmo principu: priešinosi kapitalizmui, aiškino, kad ginklavimasis yra būtinas jų valstybei.^[41]

Nors Rytų Europos klausytojams jau buvo transliuojamos BBC ir Amerikos balso radijo programos, 1949 m. buvo įkurtas Laisvosios Europos radijas. Jis siekė taikiai susidoroti su komunizmu. Laisvosios Europos radijas stengėsi būti nešališkas ir pašalinių jėgų nekontroliuojamas, JAV sukurtas produktas.^[42]

Pagrindinis straipsnis – Kinijos pilietinis karas.

1949 m. Mao Dzedunas, kartu su savo vadovaujama Raudonąja armija, nuo valdžios nuvertė Čiang Kai Šeko vadovaujamą ir JAV remiamą Kuomintango kariuomenę. Sovietų Sąjunga iš karto užmezgė diplomatinius ryšius su naujai įkurta Kinijos Liaudies Respublika.^[43] Išsigandę Kinijos revoliucijos ir Sovietų Sąjungos atominių ginklų bandymų, amerikiečiai siekė sustabdyti tolimesnį komunizmo plėtimąsi pasaulyje. Slaptame 1950 m. dokumente Nacionalinė saugumo taryba nusprendė stiprinti savo sąjungininkų kariuomenes ir padidinti finansavimą ginkluotei keturis kartus.^[44]

Po sutarties pasirašymo JAV ėmė stabdyti komunizmą. Buvo bandoma pasipriešinti Azijoje, Afrikoje ir Lotynų Amerikoje veikiantiems revoliucionieriams, kurie būdavo remiami SSRS komunistų. JAV stengėsi grąžinti europiečiams jų kolonijas Pietryčių Azijoje ir kituose žemynuose.^[45] Šeštojo dešimtmečio pradžioje JAV pasirašė nemažai sutarčių su Japonija, Australija, Naująja Zelandija, Tailandu ir Filipinais, kurių svarbiausios – Australijos, Naujosios Zelandijos ir JAV sutartis 1951 m. (ANZUS) ir Pietryčių Azijos sutarties organizacijos įkūrimas 1954 m. (SEATO).

Pagrindinis straipsnis – Korėjos karas.

Vienas svarbiausių Šaltojo karo konfliktų buvo Korėjos karas. 1950 m. birželį Kim Ir Seno vadovaujama Šiaurės Korėjos liaudies armija įsiveržė į Pietų Korėją.^[46] Jungtinių Tautų Saugumo Taryba nusprendė paremti Pietų Korėją. Jungtinė armija iš Pietų Korėjos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Didžiosios Britanijos, Turkijos, Kanados, Australijos, Prancūzijos, Pietų Afrikos Respublikos, Filipinų, Olandijos, Belgijos ir Naujosios Zelandijos stengėsi sustabdyti įsiveržimą.^[47]

Valstybėse, kurios dalyvavo Korėjos kare, žmonės pasidalino į dvi grupes – vieni pritarė karui, kiti jo bijojo. Didžiosios Britanijos gyventojai nerimavo, kad gali prasidėti karas su Kinija, kuris sukeltų branduolinį karą. Didžioji Britanija siekė kuo greičiau užbaigti šį karą ir suvienyti Šiaurės ir Pietų Korėjas. Išsiskiriančios amerikiečių ir britų nuomonės pakenkė abiejų valstybių tarpusavio santykiams.^[48]

1952 m. pabaigoje Kinija ir Šiaurės Korėja buvo išvargusios nuo karo ir jau ketino iš jo pasitraukti, tačiau J. Stalinas norėjo kariauti toliau, todėl paliaubos buvo pasirašytos tik 1953 m. liepą, po J. Stalino mirties. Kim Ir Senas po paliaubų pasiskelbė Šiaurės Korėjos diktatoriumi ir tapo asmenybės kultu.^[49][50] Pietų Korėjoje lyderiu tapo JAV remiamas I Singmanas, įvedęs totalitarinį valdymą.^[51]

1953 m. abejose konfliktuojančiose pusėse keitėsi lyderiai. Dvaitas Eizenhaueris Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu tapo sausį. Paskutinius aštuoniolika H. Trumeno prezidentavimo mėnesių išlaidos ginklavimuisi buvo padidintos keturis kartus. Atėjęs į valdžią D. Eizenhaueris šias išlaidas iš karto sumažino trečdaliu.^[52] JAV valstybės sekretorius Džonas Fosteris Dalesas pristatė „Naujojo požiūrio“ (New Look) programą. Ja buvo siekiama kovoti prieš komunizmą ir kitus JAV priešus pasitelkiant branduolinį ginklą. Dž. Dalesas taip pat pristatė ir „Keršijimo“ doktriną (jeigu Sovietų Sąjunga kaip nors pakenktų JAV, pastaroji iš karto pultų SSRS).

Po Josifo Stalino mirties Sovietų Sąjungos vadovu tapo Nikita Chruščiovas. 1956 m. vasario 25 d. N. Chruščiovas nustebino politikus, susirinkusius į 20-ąjį komunistų partijos suvažiavimą – jis pasmerkė J. Stalino darytus nusikaltimus. Naujasis SSRS vadovas pradėjo destalinizacijos kampaniją ir paskelbė, jog vienintelis būdas pabėgti nuo J. Stalino praeities yra pripažinti jo padarytus blogus darbus.^[53] 1956 m. lapkričio 18 d. N. Chruščiovas, susitikdamas su Vakarų valstybių ambasadoriais Lenkijos ambasadoje Maskvoje, pasakė savo žymiuosius žodžius: „Patinka jums ar ne, istorija yra mūsų pusėje. Mes jus įveiksime.“^[54] Vėliau SSRS vadovas prisipažino, jog jis kalbėjo ne apie branduolinį karą, bet apie komunizmo pergalę prieš kapitalizmą.^[55]

Pagrindiniai straipsniai – Varšuvos paktas ir Vengrijos revoliucija (1956).

Josifo Stalino mirtis 1953 m. pagerino Vakarų ir Rytų santykius, tačiau Europoje situacija išliko įtempta. Sovietų Sąjunga, bijodama Vakarų puolimo, iki 1949 m. sudarė nemažai sutarčių su Rytų bloko valstybėmis, o 1955 m., kaip atkirtis NATO, buvo įkurta Varšuvos sutarties organizacija.

1956 m. vykusi Vengrijos revoliucija kilo dėl naujos vyriausybės susiformavimo.^[56] Naujoji vyriausybė siekė išformuoti slaptąją policiją, pasitraukti iš Varšuvos sutarties organizacijos ir suorganizuoti laisvus rinkimus. Į Vengriją įsiveržus Sovietų Sąjungos armijai,^[57] tūkstančiai vengrų buvo suimti ir ištremti į SSRS.^[58] Apie 200 000 vengrų pabėgo iš šalies.^[59]

Nuo 1957 iki 1961 metų N. Chruščiovas grasino Vakarams branduoliniu ginklu. Jis sakė, kad Sovietų Sąjunga turi tokį ginklą, kuris galėtų sunaikinti bet kurį JAV ar Europos miestą. Tačiau N. Chruščiovas, skirtingai negu J. Stalinas, nenorėjo pradėti karo, jis norėjo „gyventi taikiai“ kartu su Vakarais.^[60] Sovietų Sąjungos vadovas teigė, jog gyvenant taikiai, kapitalistinė JAV susinaikins pati save.^[61]

Vengrijos revoliucija supriešino komunistų partijas visame pasaulyje. Kadangi SSRS žiauriai susidorojo su Vengrija ir jos gyventojais, komunistinių valstybių vadovai galvojo, kad juos ištiks toks pats likimas. Vengrija turėjo didelę įtaką aplinkinėms komunistinėms valstybėms, todėl nemažai jų negalėjo atsigauti po šios valstybės revoliucijos. Jugoslavijos politikas Milovanas Džilasas sakė: „Žaizda, kurią komunizmo istorijoje paliko Vengrijos revoliucija, niekada iki galo nesugis.“^[62]

1958 m. lapkričio mėnesį Nikita Chruščiovas nesėkmingai bandė visą Berlyną paversti nepriklausomu, demilitarizuotu „laisvu miestu”. Jis paskelbė Jungtinėms Amerikos Valstijoms, Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai šešių mėnesių ultimatumą išvesti savo kariuomenes iš Vakarų Berlyno, arba jis perduosiąs Vakarų šalių teises į Berlyną Rytų Vokietijai. NATO oficialiai atmetė ultimatumą ir N. Chruščiovas jį atsiėmė mainais į Ženevos konferenciją Vokietijos klausimu.

Platesne prasme viena svarbiausių šeštojo dešimtmečio ypatybių buvo Europos integracijos pradžia − šalutinis Šaltojo karo produktas, kurį politinėmis, ekonominėmis ir karinėmis priemonėmis rėmė Trumenas ir Eizenhaueris. Tačiau vėlesnės JAV vyriausybės į jį žiūrėjo prieštaringai, baimindamosis, kad nepriklausoma Europa sudarys separatinę taiką su Sovietų Sąjunga, o pastaroji pasinaudos tuo silpnindama Vakarų šalių vienybę.

Pagrindiniai straipsniai – Operacija Ajax, Operacija PBSUCCESS ir Dekolonizacija.

Sovietų Sąjunga ir Jungtinės Amerikos Valstijos aktyviai siekė Trečiojo pasaulio valstybių palankumo, nes nuo šeštojo dešimtmečio iki septintojo dešimtmečio pradžios pasaulyje aktyviai vyko dekolonizacija.^[63] Nacionalistiniai judėjimai įvairiuose regionuose (Gvatemaloje, Indonezijoje, Indokinijoje) dažnai būdavo remiami komunistų. Trečiojo pasaulio valstybės dažniausiai būdavo remiamos ginkluote.^[64]

JAV įkurta Centrinės žvalgybos valdyba aktyviai priešindavosi amerikiečiams kenkiančioms Trečiojo pasaulio šalims ir remdavo savo sąjungininkus. 1953 m., valdant prezidentui Dvaitui Eizenhaueriui, CŽV vykdė Operaciją Ajax, kurios tikslas buvo nuversti Irano ministrą pirmininką Mohamedą Mosadegą ir jo vadovaujamą ministrų kabinetą. M. Mosadegas buvo Didžiosios Britanijos priešas jau nuo tada, kai 1951 m. nacionalizavo britų naftos kompaniją (dabartinę British Petroleum), įsikūrusią Irane. V. Čerčilis buvo informavęs JAV, kad M. Mosadegas nori prisijungti prie komunistų ir SSRS.^[65]

1954 m. CŽV vykdė Operaciją PBSUCCESS, kuria buvo siekiama nuversti demokratiškai išrinktą Gvatemalos prezidentą Džeikobą Arbenzą Guzmaną.^[66] Naujoji vyriausybė palaikė JAV – atidavė jiems nacionalizuotą amerikiečių turtą, įkūrė Nacionalinį antikomunizmo komitetą, išleido prieškomunistinius įstatymus.^[67]

1960 m. birželį Kongo Demokratinė Respublika tapo nepriklausoma valstybe (anksčiau Kongas buvo Belgijos kolonija). Iš karto po to Kongo prezidentas Džozefas Kasa-Vubu atleido demokratiškai išrinktą ministrą pirmininką Patrisą Lumumbą.^[68] Prasidėjus Kongo krizei, CŽV remiamas pulkininkas Mobutu Sese Sekas Konge įvykdė karinį perversmą.

Daugelis atsigaunančių Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos valstybių atsisakė palaikyti JAV arba SSRS Šaltajame kare. 1955 m. Bandunge vykusioje Azijos ir Afrikos valstybių konferencijoje susirinkusios Trečiojo pasaulio valstybės nusprendė nesikišti į Šaltąjį karą.^[69] Konferencijoje nuspręsta įkurti „Neprisijungimo judėjimą“, kurio nariai siekė išlikti neutralūs ir neprisijungti prie jokių karinių organizacijų.

Pagrindiniai straipsniai – Kinijos-SSRS santykių lūžis ir Kosminės lenktynės.

Po 1956 m. Sovietų Sąjunga patyrė nemažai pralaimėjimų, vienas pagrindinių – Kinijos ir SSRS santykių lūžis. Mao Dzedunas gynė mirusį SSRS diktatorių Josifą Staliną nuo Nikitos Chruščiovo išsakytos kritikos. Mao Dzedunas vadino N. Chruščiovą paviršutinišku vadovu. Atsakydamas į Kinijos vadovo kritiką N. Chruščiovas Mao Dzeduną apibūdino kaip „lunatiką soste“.^[70] Po šių apsižodžiavimų Sovietų Sąjungos vadovas dar bandė atkurti diplomatinius santykius su Kinija, tačiau Mao Dzedunas šiuos bandymus ignoravo.^[71]

Jungtinės Amerikos Valstijos ir Sovietų Sąjunga vykdė įvairias branduolinių ginklų programas. Abi valstybės buvo išradusios ginklus, galinčius atakuoti toli esančius objektus. 1957 m. rugpjūčio mėn. SSRS pirmieji išbandė tarpžemyninę raketą, o tų pačių metų spalį į orbitą paleido pirmąjį Žemės dirbtinį palydovą – „Sputnik 1“.^[72] „Sputnik“ paleidimas pradėjo Šaltojo karo laikotarpį, vadinamą „Kosminėmis lenktynėmis“. Šias lenktynes astronautas Frenkas Bormanas pavadino „Šaltojo karo mūšiu“.^[73]

Pagrindinis straipsnis – Kubos revoliucija.

1959 m. sausio mėnesį Kuboje Liepos 26-osios judėjimas perversmo metu nuvertė prezidentą Fulgencijų Batistą.^[74] Diplomatiniai santykiai tarp JAV ir Kubos po revoliucijos pagerėjo, tačiau vėliau Vašingtone turėjusiame vykti Dvaito Eizenhauerio ir naujojo Kubos vadovo Fidelio Kastro susitikime JAV prezidentas nepasirodė. Susitikime vietoje jo dalyvavo viceprezidentas Ričardas Niksonas.^[75]

1961 m. sausio mėn., prieš baigdamas kadenciją, JAV prezidentas D. Eizenhaueris nutraukė ryšius su Kuba. Naujai išrinktas prezidentas Džonas Kenedis suorganizavo CŽV operaciją, kurios metu Kiaulių įlankoje turėjo išsilaipinti apie 1500 JAV kareivių ir nuversti Kubos lyderį Fidelį Kastro. Tačiau amerikiečiai susidūrė su netikėtu pasipriešinimu. Jie buvo apsupti, paimti į nelaisvę ir grąžinti JAV mainais už vaistus ir maistą. Šis JAV pralaimėjimas tik dar labiau sustiprino Fidelio Kastro valdžią, o Kuba susilaukė Sovietų Sąjungos palaikymo.^[76]

Pagrindinis straipsnis – Berlyno blokada.

1961 metais vykusi Berlyno krizė buvo vienas paskutiniųjų Šaltojo karo įvykių, susijusių su Berlynu ir pokarine Vokietija. Nuo šeštojo dešimtmečio pradžios SSRS labai apribojo galimybes emigruoti iš Sovietų Sąjungos kontroliuojamos teritorijos. Tačiau kiekvienais metais vis daugiau žmonių iš Rytų Vokietijos pabėgdavo į vakarinių valstybių kontroliuojamą Vakarų Vokietiją.

Į Vakarų Vokietiją bėgdavo ir išsilavinę žmonės, įvairūs mokslininkai. Iki 1961 m. iš Rytų Vokietijos jau buvo pabėgę apie 20% gyventojų. 1961 m. birželį SSRS paskelbė ultimatumą Vakarų valstybėms, kad šios kuo greičiau patrauktų savo karius iš Vokietijos. Tačiau ultimatumo buvo nepaisyta ir rugpjūčio 13 d., SSRS iniciatyva, Vakarų ir Rytų Berlynas buvo padalintas vieline tvora, kuri vėliau buvo sutvirtinta ir pavadinta Berlyno siena.^[77]

Pagrindinis straipsnis – Karibų krizė.

Nepasisekus Kiaulių įlankos invazijai, Džonas Kenedis kartu su savo patarėjais toliau ieškojo būdų, kaip nuversti Fidelį Kastro. Nemažai vilčių buvo dėta į Dž. Kenedžio patarėjų paruoštą „Kubos projektą“, apie kurį 1962 m. vasarį sužinojo Nikita Chruščiovas. „Kubos projektas“ buvo CŽV paruoštas planas, siekęs nuversti Kubos vyriausybę ir nužudyti jos lyderį Fidelį Kastro.^[78] Išsigandę amerikiečių puolimo, Sovietų Sąjungos vadovai liepė kuo greičiau dislokuoti branduolines raketas Kuboje.

Džonas Kenedis, sužinojęs apie Sovietų Sąjungos veiksmus, inicijavo blokadą Kubai (JAV nebesiuntė jiems maisto ir kitų produktų) ir paskelbė ultimatumą SSRS. Nikita Chruščiovas nusprendė išvengti konflikto ir pasitraukė iš Kubos su sąlyga, kad amerikiečiai daugiau nebepuls Kubos.^[79] Karibų krizė buvo vienas svarbiausių Šaltojo karo įvykių, galėjusių pasibaigti branduoliniu karu.

1964 m. Kremlius suorganizavo N. Chruščiovo, praradusio daug šalininkų dėl abejotinų sprendimų, nušalinimą iš pareigų. N. Chruščiovas buvo apkaltintas žiaurumu, žemės ūkio sugriovimu ir kitais nusikaltimais.^[80] Jam buvo leista pasitraukti iš pareigų savo noru, tačiau kitus septynerius metus buvęs SSRS vadovas praleido namų arešte.

Šeštajame ir septintajame dešimtmetyje JAV ir Sovietų Sąjunga sunkiai prisitaikė prie kitokios Šaltojo karo eigos, kai pasaulis daugiau nebebuvo aiškiai padalintas į Vakarų ir Rytų blokus. Prasidėjus pokario laikotarpiui Vakarų Europa ir Japonija greitai atsigavo nuo Antrojo pasaulinio karo patirtų nuostolių. Šios valstybės pagal Bendrąjį vidaus produktą jau buvo aplenkusios Sovietų Sąjungą ir pasivijusios JAV.

Trečiojo pasaulio valstybės, įstojusios į Neprisijungimo judėjimą, pradėjo priešintis dviem pasaulio supervalstybėms ir kai kurios jų išsikovojo nepriklausomybę. Šioms valstybėms iš dalies padėjo ir 1973 m. kilusi naftos krizė. Atsigaunant nukentėjusioms šalims, Sovietų Sąjunga, valdant Leonidui Brežnevui ir Aleksejui Kosyginui, kovojo su jiems kilusiomis ekonominėmis problemomis.

Šarlio de Golio prezidentavimo laikotarpiu Prancūzijoje kilo nesutarimai tarp NATO narių. Š. de Golis protestavo dėl pernelyg didelės JAV įtakos NATO organizacijai ir dėl labai artimų diplomatinių santykių tarp Didžiosios Britanijos ir JAV. 1958 m. rugsėjo 17 d. JAV prezidentui Dvaitui Eizenhaueriui ir Didžiosios Britanijos premjerui Haroldui Makmiljanui buvo išsiųstas memorandumas dėl prancūzų statuso NATO. Š. de Golis jame prašė lygių teisių Prancūzijai, Didžiajai Britanijai ir JAV bei prancūzams artimų valstybių priėmimo į NATO.^[81] Jungtinių Amerikos Valstijų ir Didžiosios Britanijos vadovai su šiomis sąlygomis nesutiko. Tai sužinojęs Prancūzijos prezidentas nusprendė pasitraukti iš NATO ir liepė išvesti kitų valstybių kareivius iš Prancūzijos teritorijos.

1968 m. Čekoslovakijoje prasidėjo Prahos pavasaris. Jo metu buvo bandoma demokratizuoti valstybės politinę sistemą, įteisinti spaudos ir žodžio laisvę, sumažinti slaptosios policijos įtaką bei išstoti iš Varšuvos sutarties organizacijos.^[82] Išsigandusi šių ketinimų, Sovietų Sąjunga liepė savo armijai įsiveržti į Čekoslovakiją. Iš Čekoslovakijos pradėjo masiškai emigruoti žmonės. Neramumų metu iš valstybės pabėgo apie 300 000 gyventojų.^[83] SSRS veiksmams nepritarė nemažai komunistinių valstybių. Varšuvos sutarties organizacijos invaziją pasmerkė Jugoslavija, Rumunija, Kinija ir Vakarų Europos valstybės.

1968 m. rugsėjį, praėjus mėnesiui po invazijos į Čekoslovakiją, vyko Lenkijos darbininkų partijos suvažiavimas. Jame dalyvavo ir Sovietų Sąjungos vadovas Leonidas Brežnevas, ten pristatęs ir Brežnevo doktriną. Joje buvo skelbiama, kad bet kuri valstybė, pakeisianti marksizmą-leninizmą į kapitalistinį režimą, susilauks SSRS nemalonės ir pasikėsinimo į tos valstybės nepriklausomybę. Doktrina buvo paruošta dėl Lenkijos, Vengrijos ir Rytų Vokietijos, nes šios valstybės ribojosi su demokratinėmis ir kapitalistinėmis valstybėmis Vakarų Europoje.^[84]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Vietnamo karas, Šešių dienų karas, Jom Kipuro karas ir Ogadeno karas.

1965 m. balandžio mėnesį JAV prezidentas Lindonas Džonsonas, baimindamasis revoliucijos Lotynų Amerikoje, išsiuntė 22 000 karių į Dominikos respubliką su tikslu okupuoti šią valstybę. 1966 m., jau okupuotoje Dominikos respublikoje vykę prezidento rinkimai atnešė pergalę konservatoriui Choakinui Balaguerui. Rinkimų rezultatai nebuvo netikėti, nes Ch. Balaguero oponentas, Dominikos revoliucionierių partijos atstovas Chuanas Bošas, neskyrė daug dėmesio savo rinkiminei kampanijai.^[85]

1970 m. Čilėje vykusius prezidento rinkimus laimėjo Čilės socialistų partijos kandidatas Salvadoras Aljendė.^[86] 1973 m. rugsėjo 11 d. CŽV remiamas generolas Augustas Pinočetas įvykdė perversmą ir tapo Čilės diktatoriumi. A. Pinočetas žudė ir suėmė didelę dalį S. Aljendės rėmėjų, atsisakė buvusio prezidento vykdytų ekonominių reformų. A. Pinočetas prezidento pareigas ėjo iki 1990 m.

Po to, kai 1972 m. Jamaikos ministru pirmininku buvo išrinktas Maiklas Menlis, Jamaikos tarptautiniai santykiai su Kuba pagerėjo. Tuo buvo nepatenkintos Jungtinės Amerikos Valstijos. JAV pradėjo remti M. Menlio politinius varžovus, kelti maištą Jamaikos armijoje bei samdyti kareivius kovai prieš esamą Jamaikos vyriausybę.^[87]

Somalyje karinės pajėgos, vadovaujamos Mohamedo Siado Barės, 1969 m. įvykdė nesmurtinį perversmą ir įkūrė Somalio demokratinę respubliką, kurią rėmė Sovietų Sąjunga. Po ketverių metų proamerikietiškų pažiūrų Etiopijos imperatorius Haile Selasie 1974 m. buvo nuverstas SSRS palaikomų Etiopijos kareivių, vadovaujamų Mengistu Haile Mariamo. 1977-78 m., prasidėjus Ogadeno karui tarp Somalio ir Etiopijos, M. S. Barė prarado SSRS paramą ir sudarė sąjungą su JAV. Šiame kare etiopų pusėje dalyvavo ir Kubos kariai.^[88]

1974 m. Portugalijoje vyko „Gvazdikų revoliucija“. Jos iniciatoriai kovojo prieš autoritarinį „Antrosios respublikos“ valdymą. Po revoliucijos į Portugaliją buvo sugrąžinta daugiapartinė sistema, sudarytos palankesnės sąlygos Angolai bei Rytų Timorui tapti nepriklausomomis nuo Portugalijos. Angoloje tuo metu prasidėjo pilietinis karas. Jo metu kovojo Angolos liaudies judėjimo už išsivadavimą (MPLA) pajėgos, remiamos Kubos ir Sovietų Sąjungos, bei Nacionalinis Angolos išlaisvinimo frontas (FNLA), remiamas JAV ir Kinijos Liaudies Respublikos. Jungtinės Amerikos Valstijos, Pietų Afrikos Respublika ir keletas kitų Afrikos valstybių taip pat rėmė Nacionalinę sąjungą visiškai Angolos nepriklausomybei pasiekti (UNITA). Po UNITA įkūrimo Kubos valdžia išsiuntė karius į Angolą palaikyti MPLA. Pietų Afrikos Respublika atsakė į šį veiksmą išsiųsdama karius palaikyti UNITA, tačiau MPLA, remiama vėliau savo karius išsiuntusios SSRS, 2002 m. laimėjo pilietinį karą.^[89]

Kinijos ir JAV santykiai buvo įtempti nuo pat 1949-ųjų, kai Kinijoje buvo paskelbta Mao vadovaujama komunistinė respublika. JAV atsisakė pripažinti Kinijos valdžią kaip legalią bei palaikė į Taivaną emigravusią senąją nacionalistų GMD vyriausybę. JAV naudojosi savo įtaka Jungtinių Tautų generalinėje asamblėjoje, kad neleistų komunistams būti priimtiems į organizaciją - iki 1971-ųjų oficialiai Kiniją atstovavo Taivanas.

Korėjos karo metu (1950-1953) dviejų valstybių santykiai pablogėjo. Mao baiminosi, jog JAV kariai, atvykę padėti Pietų Korėjai, gali įsiveržti į Kiniją ir bandyti nuversti komunistų valdžią ir todėl nusprendė nusiųsti armijos dalinius sąjungininkų atakai atlaikyti. Ši Kinijos pagalba komunistinei Šiaurės Korėjai JAV buvo laikoma kaip didelio pavojaus signalu, kuris dar labiau sustiprino negatyvų vyriausybės požiūrį į šalį. Po Korėjos karo JAV nusprendė sustiprinti savo sąjungininkes Azijoje, ypač Japoniją ir Taivaną.

Tačiau 1968-1979-aisiais abiejų šalių santykiai žymiai pagerėjo. Ričardas Niksonas, naujasis JAV prezidentas, siekė užmegzti formalius santykius su Kinija. Šis sprendimas buvo nulemtas nepavykusio karo Vietname, besikeičiančios publikos nuomonės bei galimybės užmegzti naujus ekonominius ryšius. Tuo tarpu Kinija irgi buvo palanki šiam santykių atšilimui, nes šalis norėjo suteikti visas pajėgas kovoti su SSRS. 1972 m. vasarį R. Niksonas įtvirtino tarpvalstybinius JAV ir Kinijos santykius nuvykdamas į Pekiną susitikti su Kinijos vadovu Mao Dzedunu.^[90] Vietnamo karas stipriai susilpnino JAV įtaką Trečiojo pasaulio valstybėse, Niksonas suvokė, kad nepajėgs atsilaikyti prieš Kinijos vietą Jungtinių Tautų organizacijoje, todėl nebevetavo šalies prašymo šią vietą gauti. Taip Kinija tapo pilnaverte JT nare ir pasinaudojo šia organizacija savo įtakai ir ideologijai paskleisti. Tarp dviejų šalių taip pat buvo pasirašyti įvairūs ekonominiai susitarimai. Nors nesutarimai tarp dviejų Šaltajame kare dalyvaujančių supervalstybių ir toliau tęsėsi – pavyzdžiui, JAV sukritikavo Tiananmenio aikštės sprendimus, įtampa išliko minimali.

Santykiai tarp Kinijos ir SSRS blogėjo viso Šaltojo karo metu. Stalinas Kinijos pilietiniame kare palaikė ne Mao Dzedongo vadovaujamą komunistų partiją, o kitą komunistų grupuotę, tuo sukeldamas Mao nepasitikėjimą. Nors abu lyderiai susitiko 1950-aisias ir pasirašė dvišalę bendradarbiavimo sutartį, tačiau daugelis Kinijoje nusprendė, jog ši sutartis daug daugiau privalumų atnešė Rusijai. Po Stalino mirties 1953-ais, atrodė, kad šalių santykiai gali pagerėti, diplomatiniai santykiai ir Sovietų teikiama technologinė pagalba tęsėsi.

Tačiau Nikitos Chruščiovo valdymo laikotarpiu visi diplomatiniai ryšiai tarp valstybių nutrūko. Vienas svarbiausių lūžio taškų – Chruščiovo 1956-ųjų metų kalba komunistų suvažiavime. Jos metu Sovietų lyderis paskelbė naują SSRS užsienio politiką – taikų bendradarbiavimą su kitomis valstybėmis, įskaitant ir kapitalistines Vakarų šalis. Ši kalba įsiutino Mao – Kinijos respublikos lyderis buvo įsitikinęs, jog ataka Stalinizmui buvo kartu ir ataka jo valdžiai. Taip pat Mao tvirtai manė, kad bendradarbiavimas su Vakarų valstybėmis reiškia Marksizmo-Leninizmo ideologijos išdavystę ir pavadino šią užsienio politikos kryptį "revizionistine". Nuo 1956-ųjų kinai aktyviai kritikavo SSRS veiksmus ir elgesį „revizionizmo“ pagrindu – pavyzdžiui, Chruščiovo sprendimas susitarti su Kenedžiu ir susigrąžinti raketas iš Kubos buvo laikomas Kinijoje kaip įrodymas, jog SSRS neketina tęsti pasaulinės revoliucijos. Kinija troško tapti komunistų pasaulio lydere – tą išreiškė stipriomis kalbomis, nuteiktomis prieš SSRS, komunistų pasaulio suvaožiavimuose. Tuo tarpu Sovietų Sąjunga siekė pasipriešinti šiam Kinijos siekiui - viena pagrindinių priežasčių, kodėl Chruščiovas nusprendė išvis pasiūlyti raketas Kubai, buvo įrodyti, jog SSRS vis dar pajėgi padėti kitoms komunistinėms šalims.

Santykiai tarp dviejų šalių ypač pablogėjo, kai Sovietų vyriausybė iškritikavo Mao ekonomines reformas kaip „imperialistines“. Tuo tarpu Mao pyko ant Chruščiovo, nes jis nesutiko suteikti Kinijai reikiamų technologijų atominės bombos kūrimui. Taip pat Kinijos lyderis suteikė finansinės pagalbos Albanijai, po to kai ši šalis buvo palikta Sovietų Sąjungos, šiuo veiksmu metant iššūkį SSRS užsienio politikai. Diplomatiniai santykiai tarp Kinijos ir SSRS buvo oficialiai nutraukti 1963-aisias.

Po Nikitos Chruščiovo valdymo šie santykiai nepagerėjo. Tarp šalių liko aukšta įtampa, komunikacijos beveik nebuvo. Pats įtempčiausias momentas - 1969-ųjų pasienio krizė, kurios metu ir SSRS, ir Kinija išrikiavo savo raketas palei ilgą bendrą sieną ir nukreipė viena į kitą. Po šio įvykio santykiai šiek tiek pagerėjo, tačiau formalūs diplomatiniai ryšiai nebuvo užmegzti. Sovietai iškritikavo Kinijos Kultūrinę revoliuciją bei Tianmeno aikštės siaubus, tuo vėl supykdydami Kinijos valdžią.

Po kelionės į Kiniją, R. Niksonas susitiko su Sovietų Sąjungos vadovu L. Brežnevu Maskvoje.^[91] Susitikimo metu buvo pasirašytos dvi sutartys: SALT I, kuria buvo susitarta riboti spartų ginklavimąsi abiejose valstybėse,^[92] bei antibalistinių raketų sutartis, kuria buvo uždrausta gaminti sistemas, galinčias perimti atskrendančių raketų valdymą. Šiomis sutartimis buvo siekiama apriboti brangiai kainuojančių atominių ginklų ir antibalistinių raketų gamybą.

R. Niksonas ir L. Brežnevas paskelbė apie naują „taikaus sambūvio“ erą. Tai reiškė, kad įtampa tarp dviejų supervalstybių ėmė mažėti. Po šių pareiškimų L. Brežnevas bandė atgaivinti Sovietų Sąjungos ekonomiką, kuri kentėjo dėl didelių išlaidų ginkluotei, todėl tarp 1972 m. ir 1974 m. JAV ir SSRS susitarė pagerinti ir abipusius ekonominius ryšius.

8-ajame dešimtmetyje KGB, vadovaujama Jurijaus Andropovo, ir toliau sekė žymius SSRS veikėjus (Aleksnadrą Solženicyną, Andrejų Sacharovą bei kitus), kurie aršiai kritikavo Sovietų Sąjungos vykdomą politiką.^[93] Šiuo laikotarpiu, prasidėjus politinėms krizėms Trečiojo pasaulio valstybėse (Viduriniuose Rytuose, Čilėje, Etiopijoje, Angoloje), JAV ir SSRS santykiai dar labiau pablogėjo.^[94] Nors Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Džimis Karteris ir toliau bandė sustabdyti ginklavimosi varžybas 1979 metais pristatydamas SALT II sutartį,^[95] jo pastangas nustelbė tais pačiais metais kilusios Irano ir Nikaragvos revoliucijos bei atsakomieji veiksmai prieš SSRS gruodžio mėnesį.

Kai kurie istorikai naudoja terminą „antrasis Šaltasis karas“ siekdami apibūdinti įvairių Šaltojo karo konfliktų atsinaujinimą aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintojo dešimtmečio pradžioje. Šiuo laikotarpiu abi supervalstybės skyrė dar daugiau dėmesio savo kariniam pasiruošimui.

Pagrindinis straipsnis – Tarybinės armijos intervencija į Afganistaną.

1979 m. gruodį maždaug 75 000 Sovietų Sąjungos karių įsiveržė į Afganistaną. Jų tikslas buvo palaikyti buvusio Afganistano premjero Nuro Muhamedo Tarakio, nužudyto tų pačių metų rugsėjį, suformuotą komunistinę vyriausybę.^[96]

Pasibaigus karui Afganistane prancūzų savaitraštis „Le Nouvel Observateur“ išspausdino JAV prezidento Dž. Karterio patarėjo nacionalinio saugumo klausimais Zbignevo Bžezinskio interviu. Jame jis atskleidė, jog Dž. Karteris, likus pusei metų iki SSRS įsiveržimo į Afganistaną, pasirašė direktyvą, kuria buvo nutarta remti prieš komunistus kovojančius mudžahedus.^[97] Žurnalisto paklaustas ar nesigaili tuometinių valdžios sprendimų, Z. Bžezinskis atsakė:

O ko reikėtų gailėtis? Slapta operacija buvo nuostabi mintis. Dėl jos rusai pateko į afganistaniečių spąstus ir jūs norite, kad aš to gailėčiausi? Tą dieną, kai SSRS kariai kirto Afganistano sieną, aš parašiau prezidentui Karteriui: dabar mes turime galimybę padovanoti Sovietų Sąjungai jų Vietnamo karą..[98] Zbignevas Bžezinskis

Dž. Karteris į SSRS intervenciją atsakė atsiimdamas SALT II sutartį iš Jungtinių Valstijų Senato, apribodamas grūdų ir įvairių technologijų tiekimą Sovietų Sąjungai, padidindamas išlaidas ginkluotei bei paskelbdamas, kad JAV boikotuoja 1980 m. vasaros olimpines žaidynes Maskvoje. Jis apibūdino SSRS įsiveržimą į Afganistaną kaip „didžiausią grėsmę pasaulinei taikai nuo Antrojo pasaulinio karo“.^[99]

1977 m. sausį, likus ketveriems metams iki tapimo prezidentu, Ronaldas Reiganas kalbėjosi su būsimuoju nacionalinio saugumo patarėju Ričardu Alenu. Kalbėdamas apie savo nuomonę Šaltojo karo klausimais, R. Reiganas jam sakė: „Mano nuomone, JAV politika SSRS klausimais turi būti paprasta: mes laimime, o jie pralaimi. Ką jūs apie tai galvojate?“^[100] Po trejų metų Ronaldas Reiganas nugalėjo Džimį Karterį 1980 m. JAV prezidento rinkimuose, rinkimų kampanijos metu pažadėjęs padidinti išlaidas ginkluotei bei priešintis Sovietų Sąjungai visur, kur tik įmanoma.^[101] Ir R. Reiganas, ir naujoji Didžiosios Britanijos ministrė Margaret Tečer smerkė SSRS ideologiją. R. Reiganas apibūdino Sovietų Sąjungą kaip „blogio imperiją“.^[102]

1985 m. pradžioje R. Reigano politika, dar vadinama Reigano doktrina, buvo nukreipta prieš komunistines vyriausybes.^[103] CŽV ir toliau tęsė Dž. Karterio pradėtą darbą remdami islamistines valstybes, kurios priešinosi Sovietų Sąjungai. Jie taip pat siekė susilpninti pačią SSRS populiarindami politinį Islamą Sovietų Sąjungos okupuotose Viduriniosios Azijos valstybėse. CŽV tuo pačiu metu ragino antikomunistinę Pakistano žvalgybos agentūrą ruošti musulmonus kovai prieš Sovietų Sąjungą.^[104]

Pagrindiniai straipsniai – Solidarumas ir Karinė padėtis Lenkijoje 1981–1983 m..

Popiežius Jonas Paulius II neslėpė savo antikomunistinių pažiūrų. Po jo vizito į gimtąją Lenkiją 1979 m., Lenkijoje prasidėjo atgimimas, kurio metu susiformavo Solidarumas – profesinė sąjunga, inicijavusi streikus bei kitus visuomeninius judėjimus, kuriais buvo siekiama atgauti nepriklausomybę.

1981 m. gruodį, matydamas revoliucijos užuomazgas, Lenkijos ministras pirmininkas Voicechas Jaruzelskis įvedė valstybėje karinę padėtį. R. Reiganas atsakydamas į V. Jaruzelskio veiksmus pritaikė Lenkijai ekonomines sankcijas. Michailas Suslovas Sovietų Sąjungos vadovams patarė nesikišti į Lenkijos reikalus jei joje į valdžią ateitų Solidarumo atstovai, kadangi tai grėstų sankcijomis SSRS, po kurių jos ekonomiką ištiktų katastrofa.^[105]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Brežnevizmas ir Strateginės gynybos iniciatyva.

Sovietų Sąjunga subūrė kariuomenę, kuriai išlaikyti prireikdavo apie 25 % valstybės BNP.^[106] SSRS ginklavimosi ir kitos Šaltojo karo varžybos kainavo labai daug ir tai tik išryškino problemas valstybėje, po kurių sekė dešimtmetį trukęs krizinis periodas vadinamas stagnacija.^[107] Didžiausios Sovietų Sąjungos investicijos į gynybinį sektorių buvo ne dėl būtinybės sustiprinti kariuomenę. Biurokratai, priklausę šiam sektoriui, inicijavo jo finansavimą ir taip įgavo daugiau privilegijų.^[108]

Iki devintojo dešimtmečio pradžios SSRS kariuomenė aplenkė JAV ir pagal karių, ir pagal ginklų skaičių. Po Sovietų Sąjungos įsiveržimo į Afganistaną, JAV prezidentas Dž. Karteris pradėjo burti didesnę kariuomenę. Dėl šios iniciatyvos Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenės finansavimas išaugo nuo 5,3 % BNP 1981 metais iki 6,5 % BNP 1986 metais.^[109][110]

Įtampa tarp dviejų supervalstybių augo ir devintojo dešimtmečio pradžioje R. Reiganui atnaujinus strateginių bombonešių „B-1 Lancer“ gamybą, kuri prieš tai buvo atšaukta Dž. Karterio. JAV taip pat pradėjo gaminti tarpžemynines balistines raketas „LGM-118 Peacekeeper“^[111] bei paskelbė apie naująją Strateginės gynybos iniciatyvą, žiniasklaidos pramintą „Žvaigždžių karais“, kurios tikslas buvo skrydžio metu numušti besiartinančias raketas.

Dėl įsiplieskusių konfliktų tarp JAV ir SSRS bei Sovietų Sąjungos sprendimo nukreipti „RSD-10 Pioneer“ balistines raketas Vakarų Europos link, NATO nusprendė dislokuoti „MGM-31 Pershing“ ir sparnuotąsias raketas Vakarų Vokietijoje. Iš ten iššautos raketos būtų pasiekusios Maskvą per 10 minučių.^[112]

Į R. Reigano sprendimą didinti kariuomenę Sovietų Sąjunga tuo pačiu neatsakė. SSRS ekonomika tuo metu stipriai kentėjo dėl didelių išlaidų gynybiniam sektoriui, neveiksmingos planinės ekonomikos bei kolektyvizacijos.^[113] Tuo pat metu R. Reiganas įtikino Saudo Arabiją padidinti išgaunamos naftos kiekį, kadangi kitos valstybės, nepriklausančios OPEC organizacijai, to jau ėmėsi.^{[114] [115]} Šie įvykiai lėmė 1980-aisiais metais kilusį „naftos persisotinimą“, kuris paveikė Sovietų Sąjungą, kadangi nafta buvo šios valstybės eksporto pagrindas.

1983 m. rugsėjo 1 d. Sovietų Sąjunga numušė „Korėjos avialinijų“ lėktuvą „Boeing 747“, skridusį virš vakarinės Sachalino salos pakrantės bei pažeidusį SSRS oro erdvę. Lėktuvu skrido 269 žmonės, tarp kurių buvo ir JAV Kongreso narys Laris Makdonaldas. R. Reiganas šį įvykį apibūdino kaip „žudynes“. Šis incidentas paskatino JAV imtis griežtesnių priemonių siekiant užtikrinti valstybės saugumą.^[116] „Able Archer 83“ pratybos 1983 m. lapkritį buvo vykdomos siekiant patikrinti NATO karių pasiruošimą atominės bombos paleidimui. Šios pratybos buvo apibūdinamos kaip pavojingiausias Šaltojo karo momentas nuo pat Karibų krizės. Sovietų Sąjungos vadovai šiuos veiksmus interpretavo kaip neišvengiamą branduolinio karo grėsmę.^[117]

Jungtinėse Amerikos Valstijose nuo pat Vietnamo karo nerimo diskusijos dėl JAV kišimosi į užsienio valstybių konfliktus.^[118] 1983 m., valdant R. Reiganui, JAV įsikišo į Libano pilietinį karą, įsiveržė į Grenadą, bombardavo Libiją bei parėmė Centrinės Amerikos kontrrevoliucionierius, kovojusius prieš SSRS remiamą Nikaragvos sandinistų nacionalinį išvadavimo frontą.^[119] Nors R. Reigano sprendimas pulti Grenadą ir Libiją buvo vertinamas palankiai, tačiau kontrrevoliucionierių rėmimas sukėlė didelius ginčus valstybėje.^[120]

Sovietų Sąjungai kišimasis į svetimus konfliktus kainavo brangiai. Nors L. Brežnevas buvo įsitikinęs, jog SSRS karas Afganistane bus trumpas, tačiau musulmonai sukilėliai, remiami JAV bei kitų valstybių, netikėtai pasipriešino. SSRS nusprendė pasiųsti dar 100 000 karių į Afganistaną, o šio karo stebėtojai jį praminė „Sovietų Sąjungos Vietnamu“.^[121] Tačiau šis karas Sovietų Sąjungai atsiėjo brangiau nei amerikiečiams Vietnamas, nes po Afganistano karo sekė krizinis laikotarpis, pasibaigęs valstybės subyrėjimu.

Tuo metu, kai 1985 m. Sovietų Sąjungos vadovu tapo palyginti jaunas Michailas Gorbačiovas, SSRS ekonomika kentėjo nuo sąstingio bei nacionalinės valiutos vertės kritimo tarptautinėje rinkoje, dėl kurio devintajame dešimtmetyje staigiai krito naftos kainos. Šios problemos privertė M. Gorbačiovą ieškoti priemonių, kaip atgaivinti merdinčią valstybę.^[122]

Po bevaisių pastangų SSRS vadovas suprato, kad reikia imtis rimtesnių priemonių ir pertvarkyti visą sistemą valstybėje, todėl 1987 m. birželį buvo paskelbta reforma, pavadinta „Perestroika“ (liet. persitvarkymas). „Perestroika“ leido kurti privačius verslus, atvėrė kelią investicijoms iš užsienio. Šie leidimai sudarė galimybes skirti didesnę biudžeto dalį valstybės ekonomikos vystymui ir atsisakyti brangiai kainuojančio karinio ginklavimosi.^[123]

Nepaisant prieštaringų nuomonių Vakaruose, M. Gorbačiovas savo darbais stengėsi įrodyti, jog jis pasiryžęs atgaivinti SSRS ekonomiką bei užbaigti ginklavimosi varžybas su JAV. Dėl opozicijos narių priešiškumo jo vykdomoms reformoms, M. Gorbačiovas pristatė „Glasnost“ (liet. atvirumas), reformą, kurios tikslas buvo užtikrinti spaudos laisvę bei politikų skaidrumą. „Glasnost“ siekė sumažinti korupciją, leisti laisvesnį Sovietų Sąjungos gyventojų susisiekimą su Vakarais. Šie leidimai taip pat prisidėjo ir prie mažėjančios įtampos tarp dviejų supervalstybių.^[124]

Kremliui apribojus kariuomenės plėtimą bei politikų galias, R. Reiganas sutiko atnaujinti derybas dėl ginklavimosi varžybų sustabdymo. Pirmasis JAV ir SSRS vadovų susitikimas vyko 1985 m. lapkritį Ženevoje.^[125] R. Reiganas ir M. Gorbačiovas susitarė sumažinti savo valstybių branduolinį arsenalą per pusę.^[126] Antrasis susitikimas vyko Reikjavike. Derybos klostėsi sklandžiai tol, kol R. Reiganas neužsiminė apie Strateginės gynybos iniciatyvą. M. Gorbačiovas norėjo, kad jos būtų atsisakyta, tačiau JAV prezidentas tam neptritarė.^[127] Derybos nutrūko, tačiau trečiajame susitikime 1987 m. buvo sutarta pasirašyti Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartį (INF). Pagal šią sutartį buvo susitarta pašalinti visas balistines raketas, kurių šaudymo nuotolis siekė nuo 500 iki 5500 kilometrų.^[128]

Įtampa tarp Rytų ir Vakarų devintajame dešimtmetyje pamažu mažėjo. Paskutinysis JAV ir SSRS vadovų susitikimas vyko 1989 m. Maskvoje. Jo metu M. Gorbačiovas ir Džordžas Bušas pasirašė „START I“ sutartį. Po jos Sovietų Sąjunga paskelbė daugiau nesikišianti į Rytų Europos valstybių vidaus reikalus.^[129] Vėliau, 1989 m., SSRS pajėgos pasitraukė iš Afganistano, o 1990 m., po M. Gorbačiovo pritarimo, Vokietija buvo suvienyta.

1989 m. gruodžio 3 d. M. Gorbačiovas ir Dž. Bušas susitikime Maltoje paskelbė, jog Šaltasis karas baigtas.^[130] Jau po metų buvę priešininkai kartu kovojo prieš Iraką Persijos įlankos kare.

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Baltijos kelias.

1989 m. Sovietų Sąjunga buvo ant subyrėjimo slenksčio, o Varšuvos pakto valstybių vadovai, priklausę komunistų partijai, po truputį neteko galios. SSRS okupuotos valstybės viena po kitos pradėjo skelbti nepriklausomybę. Pirmosios visiškai iš Sovietų Sąjungos pasitraukė trys Baltijos valstybės. 1989 m. Rytų ir Vidurio Europą užplūdo revoliucijų banga, kuria buvo siekta iš valdžios pašalinti komunistus. Lenkija, Vengrija, Čekoslovakija ir Bulgarija tai padarė gana taikiai. Rumunija buvo vienintelė Rytų bloko narė, kurioje buvo įvykdyta mirties bausmė buvusiam valstybės vadovui.^[131]

Po Sausio 13-tosios įvykių Lietuvoje Dž. Bušas Sovietų Sąjungai pagrasino nutrauksiantis ekonominius ryšius jei smurtas prieš šias valstybes tęsis. SSRS buvo visiškai sužlugdyta po nepavykusio Sovietų Sąjungos perversmo 1991 m. rugpjūčio mėnesį bei didėjančio atsiskyrusių nuo SSRS valstybių skaičiaus. 1991 m. gruodžio 21 d. įkurta Nepriklausomų valstybių sandrauga yra laikoma Sovietų Sąjungos įpėdine, tačiau Rusijos vadovai ją apibūdina kaip „teisėtą atsiskyrimą nuo SSRS“.^[132] Apie Sovietų Sąjungos iširimą oficialiai buvo paskelbta 1991 m. gruodžio 25 d.

Po Šaltojo karo Rusija sumažino finansavimą kariniam sektoriui. Šaltojo karo metu Sovietų Sąjungoje kas penktas žmogus dirbo šiame sektoriuje, taigi finansavimo sumažinimas reiškė, jog milijonai žmonių liko be darbo. Po ekonominių reformų dešimtajame dešimtmetyje Rusija patyrė ekonominę krizę. Ji padarė daugiau žalos Rusijai negu Didžioji ekonominė krizė padarė Vokietijai ir JAV. Rusų gyvenimas po Šaltojo karo suprastėjo, tačiau nuo 1999 m. ekonomika valstybėje vėl pradėjo augti.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo Jungtinės Amerikos Valstijos yra laikomos vienintele supervalstybe pasaulyje.^[133] Šaltasis karas išryškino JAV daromą įtaką politikoje: iki 1989 m. JAV buvo sudariusi sutartis su 50 valstybių ir laikė 526 000 karių užsienyje – 326 000 Europoje, 130 000 – Azijoje.^[134][135] Dėl Šaltojo karo metais skirto didelio dėmesio ginklavimuisi, stipriai patobulėjo karinė technika.^[136] Karinis vystymasis vis dar turi didžiulę įtaką valstybėms, padeda joms formuoti visuomenę, gerina tarptautinius santykius.^[137]

Pagal skaičiavimus, JAV išleido apie 8 trilijonus dolerių ginklavimosi varžyboms. Apie 100 000 amerikiečių žuvo Vietnamo ir Korėjos karuose.^[138] Tikslaus už Sovietų Sąjungą žuvusių karių skaičiaus apskaičiuoti yra beveik neįmanoma, tačiau yra aišku, jog SSRS išleido žymiai didesnę savo Bendrojo nacionalinio produkto dalį negu JAV.^[139]

Šaltojo karo aukomis tapo ne tik kariai, bet ir milijonai žmonių, žuvusių netiesioginiuose JAV ir SSRS susirėmimuose.^[140] Dauguma vietinių konfliktų baigėsi kartu su Šaltuoju karu.^[141]

Tiksliai apskaičiuoti Šaltojo karo padarinių yra praktiškai neįmanoma, kadangi dėl daugelio jo metu įsiplieskusių konfliktų Trečiojo pasaulio valstybėse yra diskutuojama iki šiol. Regionuose, kuriuos anksčiau valdė komunistai (ypač Jugoslavijoje), kilo įvairių pilietinių ir etninių konfliktų. Rytų Europa po Šaltojo karo pasižymėjo sparčiu ekonomikos augimu bei liberaliąja demokratija.

• Simon Davis ir Joseph Smith (2005 m.). The A to Z of the Cold War
• Norman Friedman (2007 m.). The Fifty-Year War: Conflict and Strategy in the Cold War.
• John Lewis Gaddis (1990 m.). Russia, the Soviet Union and the United States. An Interpretative History.
• John Lewis Gaddis (1997 m.). We Now Know: Rethinking Cold War History.
• John Lewis Gaddis (2005 m.). The Cold War: A New History.
• Raymond Garthoff (1994 m.). Détente and Confrontation: American-Soviet Relations from Nixon to Reagan.
• Jonathan Haslam (2011 m.). Russia’s Cold War: From the October Revolution to the Fall of the Wall
• David E. Hoffman (2010 m.). The Dead Hand: The Untold Story of the Cold War Arms Race and Its Dangerous Legacy
• Michael F. Hopkins (2007 m.). „Continuing Debate and New Approaches in Cold War History“, Historical Journal
• Gordon Johnston (2010 m.). „Revisiting the cultural Cold War“ Social History
• Lorenz M Lüthi (2008 m.). The Sino-Soviet split: Cold War in the communist world.
• Walter LaFeber (2002 m.). America, Russia, and the Cold War, 1945–2002.
• Melvyn P. Leffler ir Odd Arne Westad (2010 m.). The Cambridge History of the Cold War
• Nicolas Lewkowicz (2010 m.). The German Question and the International Order, 1943-48.
• Geir Lundestad (2005 m.). East, West, North, South: Major Developments in International Politics since 1945.
• McMahon, Robert (2003 m.). The Cold War: A Very Short Introduction.
• Lorenz M. Lüthi (2008 m.). The Sino-Soviet split: Cold War in the communist world.
• Carter Malkasian (2001 m.). The Korean War: Essential Histories.
• Vojtech Mastny (1996 m.). The Cold War and Soviet insecurity: the Stalin years
• Alexander Fedorov (2011 m.). Russian Image on the Western Screen: Trends, Stereotypes, Myths, Illusions.
• Roger Gene Miller (2000 m.). To Save a City: The Berlin Airlift, 1948–1949.
• Olav Njolstad (2004 m.). The Last Decade of the Cold War.
• Peter Nolan (1995 m.). China’s Rise, Russia’s Fall.
• Raymond Pearson (1998 m.). The Rise and Fall of the Soviet Empire.
• Plokhy, S.M. (2010 m.). Yalta: The Price of Peace.
• Bruce Porter ir Efraim Karsh (1984 m.). The USSR in Third World Conflicts: Soviet Arms and Diplomacy in Local Wars.
• Arch Puddington (2003 m.). Broadcasting Freedom: The Cold War Triumph of Radio Free Europe and Radio Liberty.
• Geoffrey Roberts (2006 m.). Stalin’s Wars: From World War to Cold War, 1939–1953.
• Norman Stone (2010 m.). The Atlantic and Its Enemies: A History of the Cold War.
• William Taubman (2004 m.). Khrushchev: The Man and His Era.
• Spencer Tucker (2008 m.). Encyclopedia of the Cold War: A Political, Social, and Military History
• Martin Walker (1995 m.). The Cold War: A History
• Gerhard Wettig (2008 m.). Stalin and the Cold War in Europe.
• Vladislav Zubok ir Constantine Pleshakov (1996 m.). Inside the Kremlin’s Cold War: From Stalin to Khrushchev.
• Vladislav M. Zubok (2008 m.). A Failed Empire: The Soviet Union in the Cold War from Stalin to Gorbachev
• Christopher Andrew ir Vasili Mitrokhin (2000 m.). The Sword and the Shield: The Mitrokhin Archive and the Secret History of the KGB
• Anatoly Dobrynin (2001 m.). In Confidence: Moscow’s Ambassador to Six Cold War Presidents.
• Jussi Hanhimaki ir Odd Arne Westad (2003 m.). The Cold War: A History in Documents and Eyewitness Accounts
• Richard Sakwa (1999 m.). The rise and fall of the Soviet Union, 1917–1991.
• Luis Cardona (2007 m.). Cold War KFA.

Vikiteka: Šaltasis karas – vaizdinė ir garsinė medžiaga