Mao Dzedongas

Mao Dzedungas kin. 毛澤東
Mao Dzedungas
Gimė	1893 m. gruodžio 26 d. Hunanas, Kinija
Mirė	1976 m. rugsėjo 9 d. (82 metai) Pekinas, Kinijos LR
Pilietybė	kinas
Sutuoktinis (-ė)	Luo Yixiu (1907-1910) Yang Kaihui (1920–1930) He Zizhen (1930–1937) Jiang Qing (1939–1976)
Religija	ateistas
Partija	CPC
Vikiteka	Mao Dzedongas

Mao Dzedongas^[1] arba Mao Dzedungas^[2] (kin. 毛澤東, pinyin: Máo Zédōng; 1893 m. gruodžio 26 d. – 1976 m. rugsėjo 9 d.) – Kinijos politinis veikėjas, Kinijos revoliucijos lyderis, pagrindinis kiniškojo komunizmo teoretikas.

Jaunystėje įstojęs į Kinijos komunistų partiją (KPK), Mao Dzedungas XX a. ketvirtajame dešimtmetyje tapo Dziangsi komunistinių rajonų vadovu. Laikėsi nuomonės, kad būtina sukurti ypatingą komunistinę ideologiją Kinijai, kurioje pagrindinis vaidmuo tektų valstiečiams. Po „ilgojo žygio“, kurio vienu iš vadovų buvo pats Mao, jis sustiprino savo padėtį komunistų partijoje ir iškilo iki aukščiausių partinių postų.

1949 m. Mao Dzedungas paskelbė apie Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimą, kurios faktiniu lyderiu išliko iki savo mirties. Nuo 1943 m. iki mirties užėmė Kinijos kompartijos pirmininko postą, o 1954–59 m. taip pat buvo KLR pirmininku. Pasibaigus Kultūrinei revoliucijai (1966–1969 m.), naikinusiai vakarietišką ir tradicinę kinišką pasaulėžiūrą, Mao Dzedungas, samprotaudamas apie komunizmą save prilygino K. Marksui bei V. Leninui. Nuo valdžios nušalino visą partinį aparatą. Septintajame dešimtmetyje sukūrė asmenybės kultą, o savo mintis ir posakius išleido ilgą laiką garbinta vadinamąja raudonąja knygele (1966 m.). Aštuntajame dešimtmetyje šalies valdymą perdavė žmonai Dziang Čing, kuri 1980 m. buvo apkaltinta visais per kultūrinę revoliuciją padarytais nusikaltimais ir nuteista mirti. Po trejų metų mirties bausmė buvo pakeista kalėjimu iki gyvos galvos.

Mao Dzedongo citatų rinkinys „Maža raudona knygelė“ (kin. 红宝书) yra kartu su Biblija įrašyta į „Gineso rekordų knygą“, kaip perkamiausia knyga: jos tiražas tarp 1966 m. ir 1971 m. sudarė 800 milijonų egzempliorių.^[3]

Mao pirmą kartą su marksizmu susidūrė Pekine, dar iki vedybų su Dziang Čing. Jo žodžiais: „Trys knygos man paliko didžiulį įspūdį ir viena iš jų buvo „Komunistų Manifestas“. Jos man leido susikurti tvirtą tikėjimą marksizmu“.

1920 m. Hunane, Mao parašė daug straipsnių į laikraščius, gindamas Hunano provincijos autonomiją. Jis manė, kad šios provincijos autonomija leis jai tapti turtingai ir klestinčiai, todėl visa Kinija taps turtinga šalimi.

1920 m. Mao išvystė savo teoriją apie kruviną ir smurtišką revoliuciją, kurios pagrindas buvo sovietinė revoliucija Rusijoje.

Mao savo teorijoje teigė, kad būtina panaikinti imperializmo ir feodalizmo sąjungą Kinijoje. Jis teigė, kad revoliucijos nesugebėtų nugalėti kinų nacionalistai (Guomindanas), tai galėtų padaryti tik proletariatas, kuriam vadovautų Kinijos komunistų partija.

XX a. trečiajame dešimtmetyje Mao teorija padėjo susikurti keletui darbininkų judėjimų. Tačiau valdžia numalšino šių judėjimų kovą. Ilgainiui savo kovoje Mao tapo priklausomas nuo Kinijos valstiečių, nes darbininkai tapo pernelyg silpni šioje kovoje. Kadangi Mao pats buvo kilęs iš valstiečių šeimos, tai jis greitai sugebėjo susikurti gerą reputaciją jų tarpe. Svarbiausia buvo tinkamai supažindinti juos su Marksizmo teorija.

1927 m. Mao įvykdė įžymųjį Rudens derliaus sukilimą Changšoje, Hunano provincijoje. Jis buvo šio sukilimo vadas ir komandoras. Armija, kuriai vadovavo Mao, vadinosi Revoliucinė darbininkų ir valstiečių armija. Ji pralaimėjo ir patyrė didelius nuostolius žiauriose kovose. Išalinti kovotojai pasitraukė į Sanvan (Jiangxi), kur Mao perorganizavo išvargintus kovotojus. Kovotojų buvo jau kur kas mažiau, nes didelė dalis žuvo arba nebegalėjo kovoti. Buvusi karinė divizija tapo paprasta karine kuopų grupe. Vėliau jie pasitraukė į Dzingango kalnus (Jiangxi).

Dzingango kalnuose įkalbėjo du vietinius vadovus sudaryti aljansą su jo daliniais. Mao susijungė su Džu Dė armija. Taip buvo sudaryta Kinijos darbininkų ir valstiečių raudonoji armija (arba tiesiog Raudonoji armija).

Nuo 1931 iki 1934 m. Mao kūrė Kinijos Sovietinę Respubliką ir buvo išrinktas jos pirmuoju sekretoriumi. Tačiau tai buvo labai maža respublika, kuri buvo kalnuotoje Dziangsi dalyje.

Būdamas šios respublikos partijos sekretoriumi. Mao susituokė su Dziang Čing. Jo ankstesnioji žmona Jang Kaihui, kuri rėmė revoliuciją, buvo suimta ir jai buvo įvykdyta mirties bausmė 1930 m.

Mao valdė autoritariniais metodais, todėl Dziangsi Kinijos komunistų partijos padalinyje atsirado jėgos, kurios ėmė kovoti prieš Mao. Mao nesutiko su net ir menkiausia opozicija ir ėmė žiauriais metodais kovoti prieš juos. Nemažai žmonių buvo nužudyta. Tai buvo pavadinta revoliuciniu teroru, arba raudonuoju teroru. Taip Mao valdžia buvo griežtai užtikrinta ir įtvirtinta.

Mao ir Džu dė kartu subūrė kuklią, tačiau efektyvią kariuomenę, ėmė eksperimentuoti su žemės ūkio reforma ir teikti prieglobstį iš miestų bėgantiems komunistams. Mao metodai buvo suprantami kaip partizaniškas ir judrus kariavimo būdas.

Partizaniškas ir judrus kariavimo būdai buvo paremti tuo, kad kariuomenę sudarė daugiausiai nusilpę valstiečiai, kurie, nors ir buvo nusilpę, tačiau aklai tikėjo komunizmo utopija.

Maždaug 1930 m. Kinijoje buvo maždaug 10 „raudonų zonų“, kurias valdė komunistai. Tada Raudonosios armijos kareivių skaičius išaugo iki beveik 100 tūkstančių.

Dėl tokios komunistų plėtros sunerimo Kinijos Kuomintango Vyriausybė. Čiang Kai Šekas (Vyriausybės galva) ėmė siųsti į komunistų valdomas teritorijas beveik vieno milijono karių armiją. Įvyko penkios kampanijos, iš kurių keturias laimėjo Mao kariuomenė. Čiang Kai Šekas įgavo nominalią valdžią Kinijoje ir buvo pasiryžęs eliminuoti komunistus. 1934 m. spalį Mao pasitraukė į Šangsi. Ten pasakęs kalbą Dzuniji konferencijoje, jis tapo Kinijos komunistų partijos komiteto vadovu.

Iš Junano, Mao vedė kinus į kovą prieš imperialistinę Japoniją II asauliniame kare (kaip II kinų-japonų kare 1937–1945 m.).

II pasaulinio karo metais Mao Dzeduno strategijas kritikavo Čiang Kai Šekas ir Jungtinės Amerikos Valstijos. JAV vertino Čiang Kai Šeką, kaip svarbų sąjungininką kovoje prieš japonus. Tačiau JAV nesuprato, kad Čiang Kai Šekas, priešingai, nei Mao nesugebėjo suorganizuoti kariuomenės. Didžiąją karo dalį, Mao praleido kovoje dėl tam tikrų Kinijos dalių. Pasaulis kritikavo kinus, kad jie kariavo tarpusavyje (komunistai prieš nacionalistus), o ne susivienijo bendrai kovai prieš Japonijos imperijos armiją.

Po II pasaulinio karo JAV ir toliau rėmė Čiang Kai Šeką. Tai buvo dalis JAV kovos prieš pasaulinį komunizmą.

1949 m. sausio 21 d. Kuomintango kariuomenė kovoje prieš Mao Raudonąją armiją patyrė didelių netekimų. 1949 m. Raudonoji armija užėmė paskutinį miestą žemyninėje Kinijos dalyje. 1949 m. gruodžio 10 d. Čiang Kai Šekas su dalimi kariuomenės pasitraukė į Taivaną.

Kinijos liaudies respublika buvo įkurta 1949 m. spalio 1 d. Tai buvo dviejų dešimtmečių pilietinio ir tarptautinio karo kulminacija. Nuo 1954 iki 1959 m. Mao buvo Kinijos liaudies respublikos pirmasis sekretorius. Šiuo laikotarpiu jis buvo vadinamas taip: sekretorius Mao (kiniškai – 毛主席), arba Didysis Lyderis ir Sekretorius Mao (kiniškai – 伟大领袖毛主席). Komunistų partija perėmė visos žiniasklaidos valdymą ir ėmė skleisti propagandą apie Mao ir Komunistų partiją. Mao, savo kalboje, pasakė, kad „Kinijos žmonės pagaliau pakilo“. Vaikai mokyklose privalėjo mokytis Mao kalbų (kiniškai – 毛主席语录), kurios buvo suprantamos, kaip neginčijamos tiesos šaltinis.

Mao Dzedongas buvo kaligrafijos meistras, išliko daug jo ranka užrašytų Senovės Kinijos poetų kūrinių, ypatingai daug šia kryptimi dirbo 6-ojo dešimtmečio pabaigoje - 7-ojo dešimtmečio pradžioje. 2010 m. Kinijoje išleista knyga (kiniška antraštė - 毛泽东手书真迹) su 500 Mao Dzedongo ranka užrašytų kūrinių, tarp jų yra 98 Senovės Kinijos eilėraščiai.^[4]

Mao laikotarpiu išsiskiria dvi stiprios programos:

• Didysis žingsnis pirmyn;
• Kultūrinė revoliucija.

1958 m. sausį Mao Dzedungas pradėjo antrąjį penkmečio planą, kuris buvo pavadintas Didžiuoju šuoliu. Šio penkmečio plano tikslas buvo restruktūrizuoti Kinijos ekonomiką Sovietų Sąjungos pavyzdžiu. Buvo sukurti kolektyviniai ūkiai, bet kokia privati maisto gamyba uždrausta. Bet kokie žemės ūkio darbai savo poreikiams patenkinti buvo laikomi nusikaltimu. Visi gyvuliai ir įrankiai iš valstiečių buvo atimti ir perduoti kolūkiams. Dėl viso to nukrito žemės ūkio gamyba (maždaug 15 proc.). Daugybė žmonių ėmė badauti. Nuo 1959 iki 1962 m. nuo bado ir ligų mirė dešimtys milijonų kinų.

Daugybei komunistų partijos veikėjų nepatiko Mao Didžiojo šuolio programa. Bijodamas prarasti savo vietą, Mao netrukus (1966 m.) pradėjo kitą, Kultūrinės revoliucijos, programą.

Dėl kultūrinės revoliucijos net 59 % KLR gyventojų (apie 767 mln. žmonių) yra nereligingi arba ateistai. Tačiau religija ir ritualai, ypač tradiciniai budistiniai, konfucianistiniai bei daoistiniai įsitikinimai, išlieka svarbia daugelio KLR gyvenančių žmonių gyvenimo dalimi. Apie 33 % Kinijos Liaudies Respublikos gyventojų išpažįsta maišytą tikėjimą, paprastai statistiniais sumetimais vadinamą „tradiciniais tikėjimais“, „senoviniais kinų tikėjimais“ arba tiesiog „kita“.

Mao mirė būdamas 82 metų, 1976 m. rugsėjo 9 d., 10 minučių po vidurnakčio Pekine. Prieš mirtį Mao Dzedungas kelerius metus sirgo. Jo kūnas šiuo metu yra Mao Dzedungo mauzoliejuje, Tiananmenio aikštėje, Pekine, Kinijoje.

• Mao Dzedongas, Maža raudona knygelė / vertė Mantas Tamulevičius. – Kaunas: Obuolys, 2020. – ISBN 978-609-484-083-8.