Nothing Special   »   [go: up one dir, main page]
Pereiti prie turinio

Belgija

Keisti nuorodas
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kitos reikšmės – BEL.
Belgijos Karalystė
  • ol. Koninkrijk België
  • pranc. Royaume de Belgique
  • vok. Königreich Belgien
Belgijos vėliava Belgijos herbas
Vėliava Herbas
Himnas: „Brabanto daina“

Belgija žemėlapyje
Valstybinė kalba olandų, prancūzų, vokiečių
Sostinė Briuselis
Didžiausias miestas Briuselis
Valstybės vadovai
 • Karalius
 • Ministras pirmininkas
  
Pilypas
Alexander De Croo
Plotas
 • Iš viso
 • % vandens 		 
30 689[1] km2 (136)
0,71 %[2]
Gyventojų
 • 2020
 • Tankis 		 
Didėjimas 11 492 641[3] (82)
376 žm./km2 (22)
BVP
 • Iš viso
 • BVP gyventojui 		2020
503,416[4] mlrd. $ (26)
43 814[4] $ (16)
Valiuta Euras (€) (EUR)
Laiko juosta
 • Vasaros laikas		 UTC+1 (CET)
UTC+2 (CEST)
Nepriklausomybė
Paskelbta
Pripažinta
 nuo Nyderlandų
1830 m. spalio 4 d.
1839 m. balandžio 19 d.
Interneto kodas .be
Šalies tel. kodas +32
Kirčiavimas Bel̃gija[5]

Belgija (ol. België, pranc. Belgique, vok. Belgien), oficialiai Belgijos Karalystė (ol. Koninkrijk België, pranc. Royaume de Belgique, vok. Königreich Belgien) – valstybė Vakarų Europoje. Šiaurėje ribojasi su Nyderlandais, rytuose – su Vokietija, pietryčiuose – su Liuksemburgu, pietvakariuose – su Prancūzija. Šiaurės vakaruose Belgija prieina prie Šiaurės jūros. Šalies sostinė ir didžiausias miestas – Briuselis. Kiti didieji miestai: Antverpenas, Gentas, Šarlerua, Lježas, Briugė, Namiūras ir Leuvenas. Belgija – viena iš Europos Sąjungos steigėjų, čia įsikūrusios ES, NATO bei kitų svarbių tarptautinių organizacijų būstinės.

Belgija priklauso Žemumų šalių regionui (kurį taip pat sudaro Nyderlandai ir Liuksemburgas). Taip pat Belgija priklauso ir šių trijų valstybių ekonominei sąjungai, vadinamai Beniliuksu (nuo 1948 m.). Žemumų šalys yra tankiausiai gyvenamos Europoje, tačiau gyvenimo lygis jose labai aukštas.

Belgija – palyginti nauja valstybė, gavusi nepriklausomybę tik 1830 m. Iki tol ją valdė Nyderlandai. Dabartinės jos sienos nustatytos tik 1919 m.

Upė Masas dalija šalį perpus. Į šiaurę nuo jo iki jūros driekiasi derlingos lygumos, į pietus nuo šios upės eina Ardėnų kalnai, kur prastose žemėse išsibarstę reti ūkeliai.

Istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindiniai straipsniai – Žemutinių provincijų istorija ir Belgijos istorija.

100 – 44 m. pr. m. e. dabartinės Belgijos teritorijoje buvo Romos imperijos Belgijos Galijos (lot. Galia Belgae) provincija, kurioje gyveno keltų gentys belgai ir germanų gentys frankai. Nuo IV a. šių dviejų genčių ribą pakeitė valonų ir flamandų žemių pasienis. Belgijos teritorijoje V a. konsolidavosi Frankų valstybė, ir iš čia Chlodvigas pradėjo Europos užkariavimus. 751 m. Frankų karalystėje merovingus pakeitus karolingams, teritorija tapo Karolio Didžiojo imperijos dalimi.

Po Verdeno sutarties, 843 m. Belgijos teritorija buvo padalinta tarp Vakarų Frankų ir Vidurio Frankų karalysčių. 855–959 m. didžioji jos dalis priklausė Lotaringijos karalystei, o šiai suskilus – Žemutinei Lotaringijai. Didėjant feodaliniam susiskaldymui, XI-XIV a. Belgijos teritorijoje susikūrė daug feodalinių valstybėlių. Didžiausios iš jų buvo Brabanto, Limburgo ir Liuksemburgo hercogystės, Flandrijos, Heno ir Namiūro grafystės, Lježo vyskupija.

Burgundija nevadinama imperija
Burgundijos hercogų valdos XIV–XV a.

Nuo XIV a. vidurio dinastinių ryšių dėka vietos valstybėles kartu su valstybėlėmis dabartinių Nyderlandų ir Liuksemburgo teritorijose palaipsniui suvienijo Burgundijos kunigaikštystė. Taip susikūrė Burgundijos Nyderlandai. Po 1477 m. šios kunigaikštystės perėjo Habsburgų dinastijai ir čia susikūrė Habsburgų Nyderlandai. 1556 m. Habsburgų imperatoriui Karoliui V padalinus visas Habsburgų valdas, Belgijos teritorija perėjo Ispanijos atšakai. Po Nyderlandų revoliucijos 1581 m., šiaurinės provincijos atsiskyrė ir suformavo Nyderlandų valstybę, tačiau dabartinės Belgijos ir Liuksemburgo teritorijos liko Ispanijos Habsburgų valdžioje. Ši valda buvo žinoma kaip Ispanijos Nyderlandai arba Pietiniai Nyderlandai. 1713 m. pagal Utrechto sutartį Belgijos teritorija atiteko Austrijos Habsburgams ir buvo žinoma kaip Austrijos Nyderlandai; 1795 m. ją okupavo ir aneksavo Prancūzija, o 1815 m. pagal Vienos kongresą ši teritorija atiteko Nyderlandams – buvo sukurta Jungtinė Nyderlandų Karalystė.

Epizodas iš Belgijos revoliucijos 1830 m.

1830 m. spalio 4 d. Belgija tapo nepriklausoma karalyste, ir 1831 m. į sostą žengė pirmasis istorijoje nepriklausomos Belgijos karaliaus Leopoldas I. Šis įvykis iki šiol minimas kaip nacionalinė šventė. XIX a. Belgija tapo kolonijine valstybe ir kurį laiką turėjo savo kolonijų Afrikoje: Laisvąjį Kongą ir Belgijos Kongą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1914 m. į Belgiją įsiveržė Vokietija, bet prasidėjo karaliaus Alberto I vadovaujamas pasipriešinimo judėjimas. 1919 m. pagal Versalio sutartį Belgijai atiteko Malmedi, Eupeno ir kt. teritorijos. Per Antrąjį pasaulinį karą, 1940–1944 m. Belgija vėl buvo okupuota Vokietijos. Karalius Leopoldas III (valdė 1934–1951 m.) pasirašė kapituliacijos aktą prieš nacistinę Vokietiją, buvo jos karo belaisvis. Vokietijai pralaimėjus karą, 1944 m. jis paliko šalį.

1950 m. Leopoldas III grįžo ir tai sukėlė didžiulį gyventojų pasipiktinimą. Karalius buvo priverstas atsisakyti sosto ir jį perleisti sūnui Boduenui. Boduenas valdė iki 1993 m., tačiau neturėjo vaikų. Jam mirus, sostą paveldėjo jo jaunesnysis brolis Albertas II, dabartinis Belgijos karalius. Nuo 1999 m. valstybė yra euro zonos narė.

Politinė sistema

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Belgijos politinė sistema.
Tautos rūmai Belgijos parlamento rūmai

Belgija yra konstitucinė monarchija (kartu – tautos monarchija, nes karaliaus titulas yra Belgų karalius, o ne Belgijos karalius) ir parlamentinė demokratija, kuri po II pasaulinio karo evoliucionavo nuo unitarinės valstybės iki federacijos. Dviejų rūmų parlamentą sudaro Senatas ir Atstovų rūmai. Senatą sudaro bendruomenių, regionų atstovai bei tiesiogiai išrinkti politikai; Atstovų rūmai renkami tiesiogiai pagal proporcinę rinkimų sistemą. Belgijoje dalyvavimas rinkimuose yra privalomas.

Federalinę vyriausybę formaliai skiria karalius, ji turi gauti Atstovų rūmų pasitikėjimą. Vyriausybei vadovauja ministras pirmininkas. Konstitucija reikalauja, kad vyriausybėje būtų vienodas skaičius olandiškai ir prancūziškai kalbančių narių. Valstybės vadovas yra karalius, tačiau faktiškai valdžia priklauso federalinei, regioninėms ir bendruomenių vyriausybėms.

Teisės sistema remiasi civiline teise ir yra paremta Napoleono kodeksu.

Nuo 1970 m. politinės partijos yra pasidalijusios kalbiniu pagrindu. Tiek prancūzakalbių, tiek olandakalbių bendruomenės turi partijas, priklausančias pagrindinėms politinėms srovėms – liberalų, krikščionių demokratų ir socialdemokratų. Taip pat įtaką įgauna žaliųjų bei (ypač Flandrijoje) nacionalistinės partijos.

Nuo 1999 m. ministru pirmininku buvo Gyjus Verhofstatas (Flamandų liberalų ir demokratų partija), kuris sudarė 6 partijų Liberalų – socialdemokratų – žaliųjų koaliciją (dažnai vadinama vaivorykštės koalicija; tai pirmoji vyriausybė nuo 1958 m., kurioje nėra Krikščionių demokratų). 2003 m. rinkimuose valdančioji koalicija išlaikė savo pozicijas; sudaryta 4 partijų Liberalų – socialdemokratų koalicija.

Administracinis suskirstymas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Belgijos administracinis suskirstymas.
Belgijos administracinis suskirstymas

Belgija yra susiskirsčiusi į tris kalbines bendruomenes – olandiškąją, prancūziškąją ir vokiškąją. Taip pat Belgija yra padalinta į tris administracinius regionus, kurie suskirstyti į 10 provincijų (skliausteliuose nurodomi administraciniai centrai):

Smulkiausias administracinis vienetas yra savivaldybė (komuna): 19 iš jų yra Briuselio regione, 262 – Valonijoje, ir 308 – Flandrijoje. Ir provincijos, ir savivaldybės pavaldžios atitinkamam regionui.

Geografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Belgijos geografija.
Kraštovaizdis Ardėnuose

Bendras sienų ilgis: 1385 km. Pakrantės ilgis: 65 km. Sienų su kaimyninėmis valstybėmis ilgis: Prancūzija – 620 km, Nyderlandai – 450 km, Liuksemburgas – 148 km, Vokietija – 167 km

Didžiąją paviršiaus dalį užima lyguma. Paviršius pamažu aukštėja iš šiaurės vakarų (nuo Šiaurės jūra) į pietryčius., kur iškyla Ardėnų kalnai. Lyguma daugiausia plokščia, žema (iki 180 m). Pajūryje vietomis jos aukštis žemiau jūros lygio (vadinamieji polderiai), todėl ten, kur nėra kopų, prie jūros supilti pylimai. Maso ir jo intako Sambro slėniai skiria lygumą nuo peneplenizuoto skalūninio kristalinio Ardėnų kalnų masyvo. Ardėnų kalnai upių slėnių suskaidyti į plynaukštes. Aukščiausia viršūnė – Botranžo kalnas (Signal de Botrange) – 694 m. Pačiuose pietryčiuose yra klintinių kalvagūbrių (iki 460 m).

Didžiausios upės (Šiaurės jūros baseino): Masas ir jo intakas Sambras, Šeldė ir jos intakas Lisas. Upės laivybinės, žiemą neužšąla. Nuotėkį reguliuoja kanalų, šliuzų ir perpumpavimo stočių sistema.

Klimatas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Klimatas – vidutinių platumų, jūrinis, šiltas. Būdingi drėgni vakarų ir pietvakarių vėjai. Tolstant į žemyninę Belgijos pusę, temperatūra didėja. Ardeno regione karštos vasaros kontrastuoja su ganėtinai šaltomis žiemomis. Smarkūs lietūs prasideda būtent aukštose vietovėse. Visus metus dažni rūkai ir dulksna, o balandis ir lapkritis yra ypač lietingi mėnesiai. Briuselyje, kuris išsidėstęs pačiame Belgijos centre, temperatūros vidurkis svyruoja nuo 0 °C iki 5 °C sausį ir nuo 13 °C iki 22 °C liepą. Ostendėje, pajūryje, vidutinė temperatūra yra nuo 1-5 °C sausį ir 14-22 °C liepą. Krituliai Briuselyje pasiskirstę tolygiai, po 820 mm per metus.

Ekonomika

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Belgijos ekonomika.
Briuselio finansų centras

Viena iš labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių Europos valstybių. Aukštas pramonės (mašinų, elektrotechnikos, chemijos, lengvosios) ir aptarnavimo sferos lygis.

Darbuotojų pasiskirstymas pagal sektorius:

Turizmas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Turizmas Belgijai labai svarbus. Ši šalis populiari tarp vokiečių, britų, liuksemburgiečių, prancūzų ir olandų. Britai gana dažnai lanko Vakarų Flandrijos provincijoje iš Pirmojo pasaulinio karo išlikusius karo paminklus ir kapines. Turistai mėgsta atostogauti ir Belgijos Šiaurės jūros pakrantės kurortuose (Knoke-Heistėje, Bredenėje, De Panėje, Njivporte, Ostendėje ir kt.). Kiti regionai taip pat yra labai pamėgti lankytojų iš kitų šalių. Iš Belgijos nesunkiai galima dienai nukeliauti į kaimynines šalis (Prancūziją, Nyderlandus arba Jungtinę Karalystę). Labai populiarios kelionės į Briuselį, Haseltą, Gentą, Antverpeną bei kitus miestus. Vienas lankomiausių Belgijos miestų yra Briugė, kuris neretai laikomas Šiaurės Venecija.

Valstybės biudžetas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Valstybės biudžetas 2009 m. siekė 183 Mlrd. eurų, o šalies pajamos buvo 163 mlrd. eurų. Tai sudarė 20 mlrd. eurų arba 6 % valstybės biudžeto deficito pagal BVP[6]. Nuo 1995 iki 2007 m. Belgijai pavyko žymiai sumažinti savo šalies skolas. 2011 m. šalies skolos siekė 361,7 mlrd. eurų arba 98 % Belgijos BVP[6].

Antverpeno uostas
Metai 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009
Vyriausybės skola % BVP 113,7 % 107,9 % 106,6 % 103,5 % 98,5 % 94,2 % 92,1 % 88,1 % 84,2 % 89,6 % 96,2 %
Deficitas % BVP -0,6 % 0,0 % 0,4 % -0,1 % -0,1 % -0,3 % -2,7 % 0,2 % -0,3 % -1,3 % -6,0 %
Šaltinis: Eurostat[7]

2006 m. šalies išlaidos šiems sektoriams siekė (% BVP):

Demografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Populiacijos augimas nuo 1948 m. Gyventojų skaičius pateikiamas tūkstančiais.
Pagrindinis straipsnis – Belgijos demografija.

Pasak 2007 m. statistikos, beveik 92 % šalies gyventojų yra Belgijos piliečiai ir maždaug 6 % – kitų Europos sąjungos valstybių. Labiausiai paplitusios tautinės mažumos yra italai (171 918), prancūzai (125 061), olandai (116 970), marokiečiai (80 579), ispanai (42 765), turkai (39 419) ir vokiečiai (37 621).[9][10]

Net 97 % belgų gyvena miestuose.[11] Gyventojų tankumas Belgijoje yra 342 žm./km² – vienas didžiausių Europoje. Palyginimui, bendrasis pasaulio gyventojų tankumas yra 42 žm./km².

Kalbos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Oficialios kalbos:
  Olandų (gimtoji kalba ~59 %; antroji kalba ?)
  Prancūzų (gimtoji ~40 %; antroji ~48 %)
  Vokiečių (gimtoji ~1 %; antroji 27 %)

Belgija turi tris oficialias kalbas – olandų, prancūzų ir vokiečių. Apytiksliais apskaičiavimais, 59 % gyventojų gimtoji kalba yra olandų (dažnai vadinama flamandų), 40 % – prancūzų. Olandiškai kalbantys žmonės susikoncentravę šiaurinėje Belgijos dalyje (Flandrijoje), o prancūziškai kalbantys – šalies pietuose (Valonijoje). Briuselis oficialiai yra dvikalbis, bet 80-85 % sostinės gyventojų kalba prancūziškai.[12][13] Iš užsienio kalbų Belgijoje populiariausia yra anglų, kuria kalba 59 % vyresnių nei 15 metų gyventojų[14].

Nors Belgijoje vartojama prancūzų kalba beveik tokia pati, kaip Prancūzijoje, tam tikrų žodyno, tarimo ir semantikos skirtumų yra. Tą patį galima pasakyti ir apie Belgijoje vartojamą olandų kalbą bei jos ryšį su Olandijoje vartojama kalba. Daug flamandų vis dar kalba olandų kalbos dialektais. Valonų kalbą, kuri iki XX amžiaus pradžios buvo pagrindinė Valonijos regiono kalba, dabar daugiausiai supranta pagyvenę žmonės ir ji vartojama tik retkarčiais. Valonijos dialektai, tarp jų ir pikardų,[15] nėra naudojami viešajame gyvenime.

Religija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tradiciškai gyventojų daugumą (75 %) sudaro Romos katalikai, bet, 2004 m. duomenimis, tik 4-8 % belgų reguliariai lanko bažnyčią. Antra didžiausia religija yra islamas, kurį praktikuoja 3-4 % gyventojų.[16][17] Daugelis Belgijos musulmonų yra sunitai ir gyvena didžiuosiuose miestuose, kaip Antverpenas, Briuselis ir Šarlerua. Taip pat šalyje yra nedidelės protestantų, stačiatikių, anglikonų ir judėjų mažumos. Jos, kartu su keliomis nereliginėmis organizacijomis, turi oficialų statusą, kas, be kita ko, reiškia, kad dvasininkai (arba, nereliginėse organizacijose, patarėjai) gauna atlyginimą iš valstybės lėšų ir valstybinėse mokyklose, tėvų pasirinkimu, vaikai gali būti mokomi bet kurios iš oficialų statusą turinčių religijų ar pažiūrų sistemų. Nors kai kurios mažumų religijos, kaip sikhizmas ir hinduizmas, dar neturi tokio statuso, budizmas jau žengia pirmuosius žingsnius link pripažinimo nereligine organizacija.[18][19]

Pasak 2005 m. apklausos, 43 % Belgijos gyventojų „tiki, kad egzistuoja Dievas“, 29 % „tiki, jog yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“ ir 27 % „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“[20]. 2006 m. apklausa Flandrijos regione, kuris laikomas labiau religingu nei Valonija, atskleidė, kad 55 % regiono gyventojų laiko save religingais, bet tik 36 % tiki, kad pasaulį sukūrė Dievas[21].

Kultūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Belgijos kultūra.
Briuselio vafliai, už Belgijos ribų žinomi kaip belgiški vafliai

Belgijos kultūros apibrėžimas yra diskutuotinas, nesvarbu, kokia kalba kalba žmonės, tarp kultūrinių grupių yra žymių skirtumų: flamandų iš Flandrijos ir valonų iš Valonijos bei Briuselio. Vis dėlto Valonų kultūros manifestas ir kai kurie Briuselio regionalistai prieštarauja tam, kad prancūzakalbiai Briuselio belgai būtų priskiriami valonams.[22]

Dauguma belgų savo kultūrą laiko neatskiriama Europos ir Vakarų Europos dalimi. Nepaisant to, abi kultūrinės bendruomenės linkusios kurti savo individualiąją ir kolektyvinę kultūrą. Flamandų kultūra labiau siejasi su angliakalbe (kuri dominuoja moksle, profesiniame gyvenime ir žiniasklaidoje) bei su Nyderlandų kultūra. Prancūzakalbių kultūra daugiausia siejasi su Prancūzijos ir kitų šalių prancūzakalbe kultūra.

Architektūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žymiausi romanikos architektūriniai statiniai Belgijoje – tai Collégiale Saint-Gertrude de Nivelles (1046 m.) ir Collégiale Saint-Gertrude de Nivelles (Turnė). Žymiausi gotikiniai XV a. statiniai yra Onze-Lieve-Vrouwekathedraal (Antverpenas). Žymiausias baroko architektūros palikimas – Gran Plasas Briuselyje. Žymūs jugendo stiliaus architektai buvo Victor Horta ir Henry van de Velde, kurie padarė įtaką ankstyvajai XX a. Belgijos ir aplinkinių šalių architektūrai.

Dailė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gento altorius

Dabartinės Belgijos miestuose Antverpene, Gente, Briuselyje, Levene ir kitur XV a. iškilo grupė ankstyvojo Nyderlandų meno dailininkų, jie kūrė vėlyvosios gotikos stiliumi. Tai – Janas van Eikas, Rogiras van der Veidenas, Hugas van der Gusas, Hansas Memlingas ir kiti. Šie dailininkai ištobulino aliejinės tapybos techniką, kuri vėliau pasklido likusioje Europoje. Garsiausias vėlyvųjų viduramžių kūrinys yra brolių Van Eikų sukurtas Gento Šv. Bavono katedros altorius (1432 m.). XVI a. dabartinės Belgijos teritorijoje renesanso stiliumi kūrė Kventinas Maseisas, Janas Mabiuzas, Piteris Breigelis Vyresnysis, vėlyvojo manieristinio stiliaus atstovas buvo Bartolomėjus Sprangeris.

XVI a. pabaigoje šiaurinėms provincijoms atsiskyrus ir įkūrus naują protestantišką Jungtinę septynių provincijų respubliką (dab. Nyderlandai), dabartinės Belgijos teritorijos liko katalikiškos Ispanijos valdžioje. Šiuo laikotarpiu šiaurės ir pietinių provincijų dailės kryptys stilistiškai išsiskyrė. XVII a. pirmoje pusėje suklestėjo flamandų baroko mokykla, kurios garsiausiais menininkais buvo Rubensas, Antonis van Deikas, Jakobas Jordansas, Janas Breigelis Vyresnysis, Fransas Sneidersas. XIX a. pabaigoje iškilo žymus Belgijos tapytojas Džeimsas Ensoras. Reikšmingi XX a. Belgijos tapytojai – siurrealistai Renė Magritas ir Polis Delvo. Išgarsėjo „Tintino nuotykių“ komiksų kūrėjas Hergé.

Šalis garsėja Briuselyje esančiais Belgijos karališkaisiais dailės muziejais.

Literatūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Belgijos literatūra praeityje buvo vientisesnė nei dabar. Dabar ji padalinta į flamandų ir prancūzakalbę literatūrą. Iki XX a. belgų rašytojai dažniausiai rašė prancūzų kalba, net jeigu buvo flamandai (ypač iš Briuselio, pavyzdžiui, kaip Jacques Brel), nes tuo metų prancūzų kalba Belgijos ir pasaulinėje kultūroje dominavo (žymūs rašytojai prancūzakalbiai: Suzanne Lilar, Emile Verhaeren ir Maurice Maeterlinck). Kai flamandų judėjimas įgavo vis didesnę svarbą, olandų rašytojai vis labiau populiarėjo Flandrijoje ir net suvaidino svarbų vaidmenį Flamandų judėjime (tarkim, Hendrik Conscience). Šiuo metu žymūs flamandų rašytojai yra Tom Lanoye ir Dimitri Verhulst.

Karnavalas Belgijoje

Taip pat buvo kuriama valonų kalba. Ja rašė Nicolas Defrecheux ir Edouard Remouchamps.

Žymiausi belgų poetai: Guido Gezelle (1830–1899 m.), Emile Verhaeren (1855–1916 m.), Max Elskamp (1862–1931 m.), Maurice Maeterlinck (1862–1949 m.), Paul van Ostaijen (1896–1926 m.), Henri Michaux (gimęs Prancūzijoje, išsilavinęs Belgijoje, 1899–1984 m.) ir Jacques Brel (1929–1978 m.) Žymiausi prozos rašytojai: Hendrik Conscience (1812–1883 m.), Charles de Coster (1827–1879 m.), Willem Elsschot (1882–1960 m.), Michel de Ghelderode (1898–1962 m.), Georges Simenon (1903-1989 m.), Louis Paul Boon (1912–1979 m.), Hugo Claus (1929–2008 m.), Pierre Mertens (1939 m.) Ernest Claes (1885–1968 m.) ir Amélie Nothomb (1967 m.).

Muzika

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daug garsių klasikinės muzikos kompozitorių yra gimę Belgijoje. Vieni iš žymiausių yra César Franck. Henri Vieuxtemps, Eugène Ysaÿe, Guillaume Lekeu ir Wim Mertens. Daugybė viduramžių bei renesanso kompozitorių (Gilles Binchois, Orlande de Lassus, Guillaume Dufay, Heinrich Isaac, Jacob Obrecht ir kiti) yra kilę iš dabartinės Belgijos teritorijos (frankoflamandų mokykla).

Gerai žinomi XX a. dainininkai – Jacques Brel, Arno, Maurane, Bobbejaan Schoepen, Salvatore Adamo, Philippe Lafontaine ir Pierre Rapsat.

Sportas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Belgijoje 1972 m. vyko IV Europos futbolo čempionatas, 2000 m. (kartu su Nyderlandais) – XI Europos futbolo čempionatas.

Kita informacija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Claus Hecking: Das politische System Belgiens. Leske und Budrich, Opladen 2003, ISBN 3-8100-3724-9
  • Frank Berge, Alexander Grasse: Belgien – Zerfall oder föderales Zukunftsmodell? Der flämisch-wallonische Konflikt und die Deutschsprachige Gemeinschaft. Leske und Budrich, Opladen 2003 (Regionalisierung in Europa, Band 3), ISBN 3-8100-3486-X
  • Johannes Koll (Hrsg.): Belgien. Geschichte – Politik – Kultur – Wirtschaft. Aschendorff Verlag, Münster 2007, ISBN 978-3-402-00408-1
  • Insa Meinen: Die Shoa in Belgien, Wissenschaftliche Buchgesellschaft, Darmstadt 2009 ISBN 978-3-534-22158-5

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ „be.STAT“. Bestat.statbel.fgov.be. 2019-11-26.
  2. ↑ „Surface water and surface water change“. Organisation for Economic Co-operation and Development (OECD). Nuoroda tikrinta 2020-10-11.
  3. ↑ „Structuur van de bevolking“ (olandų). Statbel. Nuoroda tikrinta 2020-02-29.
  4. ↑ 4,0 4,1 „World Economic Outlook Database“. International Monetary Fund. Nuoroda tikrinta 2020-10-01.
  5. ↑ „Valstybių ir jų sostinių pavadinimai“. Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Suarchyvuotas originalas 2022-10-06. Nuoroda tikrinta 2022-06-23.
  6. ↑ 6,0 6,1 Eurostat, Bereitstellung der Daten zu Defizit und Verschuldung 2009 Archyvuota kopija 2010-11-29 iš Wayback Machine projekto.
  7. ↑ Eurostat, Finanzstatistik des Sektors Staat, Haupttabellen Archyvuota kopija 2011-05-20 iš Wayback Machine projekto.
  8. ↑ Der Fischer Weltalmanach 2010: Zahlen Daten Fakten, Fischer, Frankfurt, 8. September 2009, ISBN 978-3-596-72910-4
  9. ↑ Perrin, Nicolas, Université Catholique de Louvain, Study Group of Applied Demographics (Gédap) (2006 m. balandžio mėn.). „European Migration Network—Annual Statistical Report on migration and asylum in Belgium (Reference year 2003)—section A. 1) b) Population by citizenship & c) Third country nationals, 2004-01-1“ (PDF). Belgian Federal Government Service (ministry) of Interior—Immigration Office. pp. 5–9. Suarchyvuota (PDF) iš originalo 2007-06-14. Nuoroda tikrinta 2007-05-28.{{cite web}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)
  10. ↑ De vreemde bevolking Archyvuota kopija 2002-10-08 iš Wayback Machine projekto.
  11. ↑ „(Prancūziškai, galima pasikeisti į olandų kalbą) Quelques résultats des précédents recensements—Indicateurs de logement (1991)“. Belgian Federal Government Service (ministry) of Economy—Directorate-general Statistics Belgium. 2007 [1998]. Suarchyvuotas originalas 2007-06-25. Nuoroda tikrinta 2007-05-08.
  12. ↑ Flemish Academic Eric Corijn (initiator of Charta 91), at a colloquium regarding Brussels, on 2001-12-05, states that in Brussels there is 91% of the population speaking French at home, either alone or with another language, and there is about 20% speaking Dutch at home, either alone (9%) or with French (11%)—After ponderation, the repartition can be estimated at between 85 and 90% French-speaking, and the remaining are Dutch-speaking, corresponding to the estimations based on languages chosen in Brussels by citizens for their official documents (ID, driving licenses, weddings, birth, sex, and so on); all these statistics on language are also available at Belgian Department of Justice (for weddings, birth, sex), Department of Transport (for Driving licenses), Department of Interior (for IDs), because there are no means to know precisely the proportions since Belgium has abolished 'official' linguistic censuses, thus official documents on language choices can only be estimations. For a web source on this topic, see e.g. General online sources: Janssens, Rudi
  13. ↑ „Belgium Market background“. British Council. Suarchyvuotas originalas 2007-11-22. Nuoroda tikrinta 2007-05-05. „The capital Brussels, 80–85 percent French-speaking, …“—Strictly, the capital is the municipality Brussels, though the Brussels-Capital Region might be intended because of its name and also its other municipalities housing institutions typical for a capital.
  14. ↑ (Anglų k.)Europeans and their Languages (14 psl.)
  15. ↑ Gordon, Raymond G., Jr., red. (2005). „Languages of Belgium“. Ethnologue: Languages of the World, 15th edition. SIL International Dallas, Texas, USA. Nuoroda tikrinta 2007-05-07.{{cite web}}: CS1 priežiūra: multiple names: editors list (link)
  16. ↑ The many faces of Islam Archyvuota kopija 2009-12-08 iš Wayback Machine projekto., TIME
  17. ↑ 'Belgian Malcolm X' seeks office
  18. ↑ Bousetta, Hassan; Gsir, Sonia; Jacobs, Dirk (2005). „Active Civic Participation of Immigrants in Belgium—Country Report prepared for the European research project POLITIS, Oldenburg“ (PDF). Carl von Ossietzky University, Oldenburg IBKM. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2007-06-14. Nuoroda tikrinta 2007-05-08. „In many respects, the Catholic Roman Church remains in a very advantageous situation both symbolically and materially. The long and troublesome process that eventually lead to the recognition of Islam is also illustrative of the ambiguity of the relations between the BelgianState and religions. For 25 years, Islam has been maintained in an unfair position in comparison to other religions.“{{cite web}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)
  19. ↑ „België gaat plat op zijn buik voor China (Belgium bends over backwards for China)“ (PDF) (olandų) (#1455). Metro (Belgian newspaper). 2007-05-10. p. 2. Suarchyvuotas originalas 2007-06-14. Nuoroda tikrinta 2007-05-10. „[Upon the Dalai Lama for the second time in two years canceling a visit to Belgium after being informed by the Belgian government of Government of the People's Republic of China diplomatic pressure, quote newspaper:] Uittredend Senaatsvoorzitster Anne-Marie Lizin reageert teleurgesteld: 'Gezien het belang van de vergadering waaraan u wilde deelnemen en gezien de redenen van uw beslissing, betreur ik dat ik u niet kan ontvangen in ons land, een land dat openstaat voor iedereen, ongeacht de religieuze overtuiging, en dat net een eerste stap heeft gezet in de erkenning van het'[sic] 'boeddhistische filosofie'. (Lawfully resigning at the end of the government's legislation, President of the Senat Anne-Marie Lizin reacts disappointedly: 'In view of the importance of the meeting you wanted to attend and in view of the reasons of your decision, I regret not being able to receive you in our country, a country open for everyone regardless of religious conviction, and which has just set a first step towards the recognition of the Buddhist philosophy.')“ Alternative urls: α Archyvuota kopija 2011-04-29 iš Wayback Machine projekto., β Archyvuota kopija 2018-12-15 iš Wayback Machine projekto., pdf 1.1 MB:γ(Nuoroda nebeveikia)
  20. ↑ „(Angliškai) Eurobarometer on Social Values, Science and technology 2005 - 11 puslapis“ (PDF).
  21. ↑ Inquiry by 'Vepec', 'Vereniging voor Promotie en Communicatie' (Organisation for Promotion and Communication), published in Knack magazine 22 November2006 p. 14 (Olandiškas terminas 'gelovig' tekste išverstas kaip „religingas“, bet tikslesnė reikšmė būtų tikėjimas į bet kokį monoteistinį dievą ir/arba kokį nors pomirtinį gyvenimą).
  22. ↑ Alain Maskens, a regionalist from Brussels, wrote in The Brussels Manifesto: Belgium is in Europe, not in Africa. Some new thoughts (Brussel Studies the e-journal for academic research on Brussels June 2008 Issue 19) : "The culture that unites citizens around a common plan of life obviously goes well beyond the sphere of language only. What is more, a “culture”, a society can express itself or function in several languages, just as several “cultures” or societies can use the same language." On the contrary, see Nicolas Lagasse What future for Brussels’s institutions?

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vikiteka: Belgija – vaizdinė ir garsinė medžiaga
Vikižodynas
Vikižodynas
Laisvajame žodyne yra terminas Belgija

Valdžios tinklapiai:

Bendros nuorodos apie Belgiją:

Žemėlapiai:

Ž • A • R
Šalių sąrašas | Europa
Ž • A • R
Europos Sąjunga
Simboliai
Europos vėliava · Europos Sąjungos himnas · Europos Sąjungos šūkis · Europos diena
Istorija
Pirmtakai
Sutartys
Institucijos
Valstybės narės
Ž • A • R
Šiaurės Atlanto sutarties organizacija
Valstybės narės
Ž • A • R
Monarchijos
Absoliutinės
Konstitucinės
Renkamos


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Belgija&oldid=7399571"