Mesopotamija

 

Šiaurėje Mesopotamija prasideda nuo Tauro kalnų, o pietuose siekia Persijos įlanką. Rytuose Mesopotamija ribojasi su Irano kalnais, o vakaruose su Arabijos dykuma ir Sirijos aukštikalnėmis.

Pagal ūkinės veiklos tipą, kaip ir kitos senovės Rytų civilizacijos Mesopotamija buvo žemdirbystės ūkio civilizacija.

Didžiąją dalį Mesopotamijos sudaro aliuvinė lyguma tarp Tigro ir Eufrato upių (iš čia – Tarpupis). Sąnašinė dirva buvo derlinga, tačiau pasėliams nuolat grėsė upių potvyniai arba sausra. Upių vandens lygis kildavo staiga, net 8 kartus (Nilo – 4 kartus) ir labai greitai išsiliedavo iš lėkštų krantų. Todėl buvo pradėti statyti pirmieji pylimai ir kasti kanalai, kuriais norėta apsaugoti laukus nuo potvynių. Pietinėje dalyje buvo plačiai taikomas dirbtinis drėkinimas. Manoma, kad Pietų Mesopotamijoje dirbtinis drėkinimas pradėtas naudoti 6–5 tūks. pr. m. e. sandūroje, Egipte – 4 tūks. pr. m. e. pirmoje pusėje. Mesopotamijos drėkinimo sistemos pagrindą sudarė įvairiausio ilgio kanalų ir jų atšakų tinklas. Irigacinės sistemos buvo vietinio pobūdžio ir galėjo atsirasti nepriklausomai viena nuo kitos (skirtingai nuo Egipto, kur dominavo baseininė drėkinimo sistema). Dėl milžiniškos drėkinimo reikšmės irigacinio ūkio tvarkymas tiek Mesopotamijoje, tiek Egipte tapo valstybinės svarbos reikalu. Karalių įsakymais buvo atliekami dideli irigaciniai (išilgi ir skersi pylimai, dambos, kanalai) darbai ir drėkinimo sistemų priežiūra.

Tarpupio augalija nepasižymėjo įvairove. Valstiečiai augino kelias kviečių rūšis, miežius, žirnius. Miežiai vyravo Pietų Babilonijoje ir buvo šio krašto gyventojų mitybos pagrindas. Iš jų gamindavo dažniausią miltinį patiekalą – duoną ir kelių rūšių alų. Tam, kad žemė atsigautų, joje buvo sėjama tik kas antrus metus. Jau ankstyvoje senovėje buvo gaunami dideli derliai – 3 tūkst. pr. m. e. buvo nupjaunama 30 kartų daugiau nei pasėjama. Per ilgą laiką derliai mažėjo, nes dėl dirbtinio drėkinimo dirvos ėmė druskėti. Nepaisant to, derlius buvo dešimt kartų didesnis nei pasėta. Antikos graikai ir romėnai pasiekdavo žymiai prastesnius derlingumo rezultatus.

Augintos datulės, granatai, figos. Populiarios buvo obelys, vynuogės, linai, sezamas, svogūnai, česnakai, agurkai, moliūgai, žirniai, pupelės.

Nors Mesopotamijoje ir buvo lapuočių ir spygliuočių miškų, tačiau jau nuo geležies amžiaus statybos darbams iš Libano buvo importuojamas kedras.

Gyvūnija buvo įvairesnė. Čia veisėsi avys, ožkos, laukinės kiaulės, jaučiai, stručiai, liūtai ir kt. Upėse ir ežeruose buvo gausu žuvies.

Senosiose Rytų civilizacijose vyravo primityvi agrotechnika. Didžiausias žemdirbystės technologijos pasiekimas (be aniems laikams gerai išvystytos irigacijos) buvo su geležiniu noragu arklas, traukiamas jungo jaučių (seniausias laikais arklą traukdavo ir žmonės, pvz., Babilonijoje, Kinijoje). Vyravo mediniai kauptukai ir ribotas dirvos tręšimas.

Ilgainiui prijaukinamas jautis ir asilas, o technikos tobulėjimas, darbo pasidalijimas sudaro palankias sąlygas amatams. Auga prekyba su aplinkiniais kraštais. Prekybos plėtra tiesiogiai nulėmė ir transporto raidą (išrandamas ratas, vežimas).

Raštas Šumere atsirado IV tūkst. pr. m. e. dėl ūkinių poreikių, susijusių su miestų-valstybių ūkio specifika, kuri reikalavo tikslios visų medžiaginių gėrybių, visų pajamų bei išlaidų apskaitos (pora šimtmečių vėliau raštas atsirado ir Egipte, tačiau prielaidos tam tenai buvo kitokios, negu Šumere – egiptiečiai raštu šlovino dievus ir faraonus).

Žemės ūkio ir prekybos plėtra, metalurgijos atsiradimas reikalavo daugiau darbo jėgos. Dėl šių procesų gimininė bendruomeninė santvarka ėmė irti, pradėjo formuotis vergovinės valstybės, pradžią kurioms padarė miestai-valstybės.

Pagrindinis straipsnis – Mesopotamijos istorija.

Mesopotamijos istorija
Mesopotamijos priešistorė:
Ubeido k. > Ugarito k.	Hasunos k., Chalafo k.
Šumeras
Akado imperija
Gutijai	Huritai
III Ūro dinastija
Amoritai
Babilonija:	Asirija:
Isinas, Larsa, Ešnuna, I, II din.	Senoji Asirija
Kasitai (III din.)	Mitanija
IV, V, VI, VII, E din.	Vidurinioji Asirija
Naujoji Asirijos imperija (X din.)
Naujoji Babilono karalystė (XI din.)
Achemenidai > Seleukidai
Partai > Sasanidai
Irako istorija

 

Gyvenvietės Mesopotamijoje aptinkamos jau viduriniame paleolite. Pirmųjų gyventojų etninė priklausomybė yra nežinoma.

Mesopotamija buvo vienijama etapais: I susivienijimas – Akado imperija; II susivienijimas – Senoji Babilonijos karalystė; III susivienijimas – Asirijos imperija; IV susivienijimas – Naujoji Babilonijos karalystė.

Seniausieji gyventojai, kuriuos mini rašytiniai šaltiniai, buvo šumerai – pietuose ir akadai – šiaurėje. Akadų kalba priklausė semitų-chamitų kalbų šeimai, o šumerų kalbos sąsajos su kitomis kalbomis nėra nustatytos.

4–3 tūkst. pr. m. e. sandūroje Pietinėje Mesopotamijoje atsiranda šumerų miestai-valstybės: Nipūras, Lagašas, Urukas ir kt. Jie tapo savarankiškomis valstybėmis, garbinančiomis skirtingus dievus ir kovojančiomis tarpusavyje. Kai kurioms jų pavykdavo įgyti laikiną hegemoniją kitų miestų atžvilgiu, tačiau šį susiskaldymo pobūdį šumerai išlaikė beveik per visą savo istoriją.

Apie 2300 m. pr. m. e. Umos miesto karalius Lugalzagizis suvienijo visą Mesopotamiją į vieningą imperiją. Ji išsilaikė labai trumpai, kadangi 2300–2200 m. pr. m. e., čia įsiviešpatavo šiaurėje gyvenusi semitiška tauta akadai, kurių karalius Sargonas I vėl suvienijo Mesopotamiją į Akado imperiją, pirmąją imperiją žmonijos istorijoje.

• Valdant Sargonui I buvo atkurta drėkinimo sistema, tiesiami keliai, įvesta bendra svorio ir matų sistema. Tai padėjo plėtotis žemdirbystei, amatams ir prekybai.
• Reguliarioji kariuomenė leido sukurti didelę karinę valstybę, bet kartu skatino sukilimus.
• Apie XXI a. pr. m. e. valdant karaliui Urnamu sudarytas įstatymų rinkinys (senesnis už Hamurapio kodeksą).
• Įsiveržus elamitams Šumero ir Akado karalystė žlugo.

Po Akado imperijos viešpatavimo į Mesopotamiją įsiveržė semitai amoritai, kurie sunaikino senąją civilizaciją. Mesopotamija suskilo, ir skirtingi miestai, tokie, kaip Isinas, Ešnūna, Maris, Ašūras čia sukūrė atskiras karalystes. Šumerai galutinai prarado nepriklausomybę. Tame kontekste išryškėjo iki tol visai nežymus Babilono miestas, kurio valdovas Hamurabis 1800 m. pr. m. e. suvienijo Mesopotamiją ir įkūrė Babilonijos karalystę, kuri egzistavo iki 1600 m. pr. m. e. Ji paprastai vadinama Senąja Babilonijos karalyste. Hamurabis sukūrė galingą valstybę, parengė ir paskelbė įstatymų rinkinį (šis buvo iškaltas dantiraščiu dviejų metrų aukščio akmeniniame stulpe). Valdant paskutiniams Hamurapio (Hamurabio) dinastijos valdovams prasidėjo tamsusis laikotarpis, apie kurį mažai išlikę žinių. Babilonija vėl suklestėjo VII a. pr. m. e. valdant karaliui Nabopalasarui. Jis suvienijo Mesopotamijos miestus ir su Medija (Midija) pasidalijo Asirijos valdas. Nabuchodonosaras II praplėtė Babilonijos valdas iki Persijos įlankos.

II tūkst. pr. m. e. viduryje Babilonija nusilpo ir ją užplūdo priešai iš šiaurės bei rytų. Tai buvo kasitai, kurių dinastija valdė Pietų Mesopotamiją, ir asirai bei mitaniai, valdę šiaurės Mesopotamiją.

Po suirutės laikotarpio II tūkst. pr. m. e. pabaigoje, sukrėtusio visą Artimųjų Rytų senovės pasaulį, Mesopotamijoje įsigalėjo atgimusi Asirijos imperija. Jos žymiausias valdovas Ašurbanipalas valdė 700–612 m. pr. m. e.

Pirmosios asiriškos valstybės kartu su Ašūru, Ninevija buvo pavaldžios Babilonijai. Maždaug X a. pr. m. e. pab. Asirija tapo karine valstybe. IX a. pr. m. e. ji virto galinga imperija. Valdant Ašurbanipalui vėl buvo suvienyta visa Mesopotamija. Po Ašurbanipalo mirties Asirijos miestai ėmė nykti, nes juos puldinėjo klajoklių gentys. VII a. pr. m. e. Babilonijos valdovas Nabopalasaras užėmė Ašūrą, o Nineviją sulygino su žeme. Asirija žlugo, karai su babiloniečias ir persais galutinai ją sunaikino.

Asirijos gyventojai augino žirgus ir vertėsi prekyba. Prekybiniai keliai vedė į Mažąją Aziją ir Viduržemio jūros valstybes.

VII a. pr. m. e. pradžioje žlugus Asirijai, sostinė vėl buvo sugrąžinta į Babiloną, kuris tapo prekybos ir kultūros centru, ir įkurta Naujoji Babilonijos karalystė arba Chaldėjų Babilonas, egzistavęs 612–539 m. pr. m. e. Šį suvienijimą galima sieti su dviem žymiausiais šios karalystės valdovais Nabuchodonosaru I ir II. Didžiausią galybę valstybė pasiekė valdant Nabuchodonosarui II. Jis atkūrė valdžią Palestinoje, Sirijoje, užėmė Jeruzalę, Tyrą ir Finikiją. Buvo atstatytas Babilono bokštas, baigti statyti Ištarės vartai, įrengti Semiramidės sodai. Klestėjo mokslas ir menas. Nabuchodonosaro II įsakymu didumas žydų tautos buvo išvaryta į Mesopotamiją. Trėmimas vyko keliais etapais. Šis tarpsnis žydų istorijoje vadinamas Babilonijos nelaisve (597–538 m. pr. m. e.) VI a. pr. m. e. Babiloną užėmė Persijos karalius Kyras: Naujoji Babilonijos karalystė žlugo.

Nuo 539 m. pr. m. e. Mesopotamiją valdė svetimšaliai, įvairios Senovės Persijos dinastijos. Pirmiausia šalis priklausė Achemenidų imperijai, vėliau Seleukidų imperijai, vėliau – Partų imperijai, galiausiai – Sasanidų imperijai. Šių svetimšalių valdymo laikais Mesopotamija prarado savo kultūrinį ir politinį stiprumą, išnyko senosios kalbos, religijos, o jas keitė persų, graikų, aramėjų kalbos.

Istoriniai šaltiniai: Mesopotamijos dantiraščiai, Senasis Testamentas, graikų autoriai, pirklys Pjetras de la Valesas, mokytojas Georgas Frydrichas Grotefendas, Kristianas Lasenas bei Henris Roulinsonas, prancūzų lingvistai, Londono Britų muziejaus asistentas Džordas Smitas.

Senovės civilizacija: Mesopotamija (Kalam)
Istorija
Menas:
Architektūra
Dailė
Muzika
Religija
Raštas
Mokslas

 

Artimuosiuose Rytuose pagrindinis urbanizacijos centras buvo Pietų Mesopotamijoje. IV-ame tūkst. pr. m. e. čia gyvavo seniausi Šumero miestai: Eridu – vandenų ir išminties dievo Ėjos kulto centras, Nipūras – šumerų ir akadų religinis centras, dievo Enlilio kulto vieta, Urukas, Ūras, Šurupakas ir kt. Niekur kitur senovės pasaulyje neužtikta tokios miestų sankaupos; Eridu, Ūras, Urukas ir Larsa buvo taip arti vienas kito, kad tarp šių miestų nebuvo jokių gamtinių ribų. Miestų kūrimas vyko keliais etapais:

1. ankstyvųjų žemdirbių gyvenvietė,
2. miestelis su šventykla,
3. miestas-valstybė.

Ypatingą vietą senųjų miestų atsiradime turi miesto religinė, sakralinė funkcija. Įvairiuose šaltiniuose aptinkami vaizdiniai, kad senovės miestas buvo dievų globojama, sakralizuota teritorija. Taip Babilono gyventojai įsivaizdavo, kad jų miestas buvo pastatytas danguje per vienerius metus (Babilonas akadų kalba reiškė Dievo vartai).

Mesopotamijos civilizacijai, skirtingai nuo kitų miestų civilizacijų, nebuvo būdingas antagonizmas tarp miesto ir kaimo gyventojų. Miestai augo prie šventųjų teritorijų, prekybos kelių, uostų, valdovų rezidencijų (gyventojų skaičius iki 50 tūkstančių). Dėl irigacinių sistemų plėtimosi miestas retai galėjo būti jų geografinis centras, o didėjant miestų skaičiui vyko tarpusavio varžybos ir kova dėl viršenybės toje teritorijoje. Besivaržą tarpusavy miestai-valstybės stiprino savo galią; suklestėjo prekyba, didėjo drėkinamų žemių plotai, vystėsi religinis kultas – vienas esmingiausių šumerų gyvenimo elementų. Miestai-valstybės rūpestingai saugojo savo valdas, savo nepriklausomybę, tvirtai laikė savo valdžioje anksčiau ten gyvenusias gentis, kurios, patekusios į vergovę, teikė jiems brangią ir taip reikalingą darbo jėgą. Hegemonu tapdavo tiktai vienas miestas, pats turtingiausias, kuriame buvo sutelkti kultas, administracinis aparatas ir politinė valdžia. Jam tapdavo pavaldžios visų tipų miesto ir kaimo gyvenvietės atitinkamoje irigacinėje sistemoje.

Miestai atspindėjo savo epochos ekonominę ir socialinę struktūrą. Jie buvo pusiau agrarinio pobūdžio (tai būdingas visų Artimųjų Rytų ankstyvųjų miestų bruožas). Mesopotamijos miestų gyventojai tiesiogiai arba per nuomininkus buvo susiję su žeme, iš savo valdų apsirūpindavo maisto produktais ir žaliavomis. Miestiečiai už valstybinę tarnybą gaudavo žemės sklypelius, kurie tuometiniuose dokumentuose vadinami maitinimo laukais. Matyt, neatsitiktinai nepavyksta užtikti žinių apie prekybą maisto produktais miestuose. Rinka, kaip ekonominės integracijos priemonė, Mesopotamijoje apskritai vystėsi labai lėtai ir neturėjo didesnės reikšmės.

 

Mesopotamijos socialinei struktūrai būdingi 3 luomai:

1. valdovas ir viešpataujantis luomas (aristokratija) (t. y. aukštoji valdininkija, žyniai, turtingieji savininkai ir pirkliai);
2. gamintojai žemdirbiai (sudarė maždaug 4/5 visų gyventojų), amatininkai, raštininkai ir pirkliai, t. y. gausiausias luomas;
3. vergai (vergija yra ypatingas luominis statusas, daugiau mažiau būdingas visoms senovės civilizacijoms; Mesopotamijoje vergai buvo kilę iš karo belaisvių, nubaustų už nusikaltimus, ir jų šeimos narių, įsiskolinusių ir nuskurdusių žemdirbių bei amatininkų);

Antrame tūkstantmetyje pr. m. e. Babilonijoje sprendžiant iš Hamurabio kodekso vyko perėjimas nuo poligaminės prie monogaminės šeimos. Būdingas vyrų dominavimas, jų prioritetinės teisės turto paveldėjimo, santuokos, valdžios vaikams klausimais. Moterys Mesopotamijoje nebuvo visiškai beteisės. Babilonijos moterys galėjo dalyvauti visuomeniniame gyvenime, liudyti teisme, sudarinėti sutartis, būti raštininkėmis, užimti kai kuriuos valdžios postus.

Vergijos šaltinius kiek apribojo garsusis Babilonijos karaliaus Hamurabio teisynas: buvo sušvelninta skolinė vergovė, uždraustas šiurkštus kreditorių elgesys su skolininkais, o 117 paragrafas skelbė: Jei kas padaro skolų ir dėl jų parduoda arba atiduoda užstatant savo žmoną, sūnų arba savo dukterį, tai šie pas jų pirkėją ar užstato laikytoją tarnauja trejus metus; ketvirtaisiais metais jie atgauna laisvę. 3 tūkstantmetyje pr. m. e. Mesopotamija garsėjo valstybiniais vergais, kurie priklausė šventykloms ir valdovo rūmams (palaipsniui gausėjo ir privačių vergų, tačiau jų visą laiką buvo nedaug). Šeima paprastai turėdavo po 3 (babiloniečių), 4 (asirų) vergus. Mesopotamijoje vergai niekada nesudarė gyventojų daugumos, tuo labiau jų darbas nebuvo gamybos pagrindas.

Išskirtinę vietą miestų gyvenime užėmė labai gausus dievo tarnų būrys. Administracijai vadovavo vyriausias žynys. Šventyklos žynių švarintojų, žynių plovėjų, žynių tepėjų pareigos buvo susijusios su šventyklų ritualine priežiūra.

Mesopotamijos religijos buvo politeistinės, būdinga išskirtinė magijos, burtų vieta. Dėl to labai gausią žynių grupę sudarė aiškiaregiai, užkalbėtojai, pranašai, kurie savo ruožtu buvo susiskirstę pagal pranašavimo būdą: iš kepenų, paukščio arba strėlės skrydžio. Populiariausias pranašavimo būdas Babilonijoje – iš gyvulių kepenų: iš jų spręsdavo ne tik apie paprastus gyvenimo reikalus, bet ir apie didžiosios politikos klausimus.

Mesopotamijai būdinga palyginti nedidelė šeima, su aiškiais patriarchalinės namų bendruomenės, vadinamosios didžiosios šeimos elementais.

Iš išlikusių vaizduojamojo meno pavyzdžių matyti, kad vyrų nešiosenai būdingos ilgos barzdos, ilgi plaukai, perskirti per vidurį sklastymu. Segi sijoną. Moterų plaukai supinti į kasas, šios sudėtos aplink galvą. Plati tunika susegta ant kairio peties.

Moteriškas asiriečių kostiumas beveik nesiskyrė nuo vyriškojo. Jį sudarė tie patys elementai kaip ir vyriškąjį. Moteriškojo kostiumo pasikeitimus įtakojo pastarasis. Tai liudija, kad jau tuomet, senovės Rytuose moteris užimdavo pavaldinės padėtį. Moterų drabužiams buvo naudojamos plonesnės ir lengvesnės medžiagos. Pačius prabangiausius apdarus dėvėjo žiniuonės. Jos rengėsi permatomomis raudonomis suknelėmis. Jų drabužiai buvo prabangūs, susisiaučiami, kraštai apsiūti kutais. Siluetas prigludęs. Tokia apranga buvo rytietiško chalato prototipu. Asirų-babiloniečių moterys dėvėjo paprastas tiesias, ilgomis rankovėmis sukneles ir mažas kepuraites be kraštų. Moterys didikės dėvėjo ilgas, prigludusias sukneles. Ant galvos tvirtinosi juosta prilaikanti uždangalą, dengiantį nugarą ir pečius. Karalienės apsiaustas buvo puošiamas kutais, ant galvos vainikas, puoštas brangakmeniais. Ausyse segėjo auskarus.

Šventinė asirų-babiloniečių karaliaus apranga buvo nepaprastai puošni ir daugiasluoksnė. Ilgas kandi trumpomis rankovėmis iš plonos baltos vilnos audinio, kurio apačia puošta kutais ir siuvinėjimu. Ant liemens sutraukiama juosmeniu, kurio galai puošti kutais. Ant „kandi“ buvo užsiaučiamas siauras purpurinės spalvos apsiaustas nesusiūtas šonuose – konasas, kurio kraštai taip pat buvo puošti kutais. Nugarinėje dalyje konasas buvo tiesus, o priekyje suapvalintas. Apsiausto audinys buvo siuvinėjamas geometriniais raštais ir puošiamas auksinėmis plokštelėmis. Ant apsiausto per petį buvo permetama juosta su kutais. Kartais ant konaso buvo velkamas apsiaustas, puoštas kutais ir priekyje lengvai klostuotas.

Karaliaus galvą puošė karūna – kidaris, kuris pagamintas iš plono veltinio, puošto auksinėmis kaltinėmis plokštelėmis. Kai kuriais atvejais Asirų karaliai mūvėjo ir neaukštą apvalią auksinę kepuraitę puoštą panašiais į ragus papuošalais. Karališkuoju privalumu buvo laikomas skėtis, gausiai puoštas ornamentais. Ant kiekvienos rankos karalius mūvėjo po dvi apyrankes – vieną ant riešo, o kitą aukščiau alkūnės.

Senovės šumerų moterys į plaukus įpindavo auksines ir sidabrines juostas, dėvėjo galvos apdangalus puoštus lazurito ir serdoliko karoliais su auksiniais pakabukais, ausyse segėjo didžiulius aukso ir sidabro pusmėnulio formos auskarus, kaklo papuošalus iš serdoliko, agato, lazurito, auksinius ir lazurito amuletus, vaizduojančius gyvūnus, drabužius tvirtindavo auksinėmis ir sidabrinėmis segėmis. Diduomenės moterys „rūmų damos“ dėvėdavo raudonus drabužius su perlamutriniu juosmeniu, kurių rankovės buvo siuvinėtos serdoliko, lazurito ir aukso karoliukais.

Asirai-babiloniečiai mėgo puošnius apdarus ir papuošalus. Auksas ir sidabras buvo atgabenamas iš Šiaurinės Azijos, brangakmeniai ir perlai iš Indijos. Senovės Asirijoje juvelyrų meistriškumas buvo gerai išvystytas, todėl gyventojai papuošalų stygiaus nejautė. Diduomenė puošėsi pačių įvairiausių formų diademomis, žiedais ir auskarais, apyrankėmis ant riešo ir aukščiau alkūnės. Pradžioj apyrankės būdavo spiralės formos, užsibaigiančios kokio nors gyvūno galva, vėliau, įgavo plokščių plačių žiedų formą. Senovės asirai nedėvėjo papuošalų ant kaklo ir krūtinės. Bet kartais užsirišdavo ant kaklo virvelę su cilindru iš chalcedono, kuris buvo antspaudu. Kaklo papuošalai iš perlų, kuriuos užsidėdavo karalius, žyniai, nebuvo paprasti papuošalai, o buvo socialinės padėties simboliai.

Pirmieji pradėjo vartoti raštą – dantiraštį (IV t-mečio pr. m. e. vid.). Rašė ant drėgno molio lentelių (seniausių lentelių su dantiraščiu rasta Uruke). Šis raštas iššifruotas XIX a. viduryje. Pirmieji steigė mokyklas (lentelių namus). Klestėjimo laikotarpiu sukūrė rašytinę teisę. Žinomiausias Lagašo valdovo Urukaginos „Reformų“ tekstas. Tikslas – socialiai sulyginti visuomenę. Mokėjo atlikti keturis matematikos veiksmus, kelti laipsniu, vartojo daugiaženklius skaičius, rėmėsi šešiasdešimtaine sistema. Pirmieji panaudojo cilindrinį (nedidelio ritinėlio formos) antspaudą (nešiojosi ant kaklo). Pirmieji pasaulyje ėmė statyti miestus (IV t-mečio pr. m. e. vid.): Ūrą, Uruką, Eridu, Kišą, Lagašą, Nipūrą. III t-metyje pr. m. e. miestai-valstybės tapo politiniais, ūkiniais ir prekybos centrais. Tiesė kanalus, statė šliuzus vandens lygiui reguliuoti. Išrado arklą su mediniu noragu, vėliau – su bronziniu. Statė zikuratus. Buvo pirmieji pirkliai. Indus, metalo dirbinius mainė į medieną. Augalų rūšis gerino kryžminimu. Išmoko pasidaryti ratą. Statė burinius laivus. Mokėjo išgauti bronzą, tobulai apdirbo metalus, juos kniedijo ir raižė. Gamino ginklus, papuošalus, keramiką, stiklą, kosmetiką. Naudojo varį ir bronzą. Puodus žiedė žiedžiamuoju ratu. Sveikatos dievo simboliu laike susivijusias gyvates. Čia IV t-mečio pr. m. e. viduryje gimė legenda apie tvaną – epas apie Gilgamešą (atkartojo babiloniečiai). XXI a. pr. m. e. Ūro, Šumero ir Akado valdovas Urnamu leido įstatymus.

Pirmieji sudarė įstatymų sąvadą XVIII a. pr. m. e. Hamurapio (Hamurabio) teisynas sudarytas iš 282 įstatymų. Įstatymai gynė žmones ir nuosavybę, bet neužtikrino lygybės). Moksliniams skaičiavimams vartojo šumerų išrastą šešiasdešimtainę sistemą, o kasdieniniame gyvenime taikė dešimtainę sistemą. Sukūrė astrologijos mokslą, žvaigždynams davė pavadinimus. Metus suskirstė į 12 mėnesių, mėnesį – į 4 savaites, savaitę – į 7 paras, parą – į 24 valandas. Pastatė miestą stebuklą Babiloną. Mokėjo apskaičiuoti plotą ir tūrį. Mokyklos suteikdavo bendrąjį ir aukštesnįjį išsilavinimą. Babilono gydytojai gydė akių, ausų, odos, inkstų, nervų ir širdies ligas. Mokėjo nustatyti ligos simptomus. Žinoma babiloniečių „Poema apie pasaulio sukūrimą“.

Sukonstravo taranus – įrenginius sienoms griauti, naudojo svaidymo mašinas. Mokėjo tiesti kelius ir statyti tiltus. Naudojo signalų perdavimo sistemą. Atidarė molinių lentelių biblioteką Ninevijoje (2500 molio lentelių; Ašurbanipalo biblioteka). Perėmė iš šumerų ir pritaikė sau eiliuotą kūrinį apie didvyrį Gilgamešą.

Mesopotamijos gyventojų religija – politeistinė. Garbino daugiau kaip 3000 dievų. Tikėjo, kad privalo tarnauti dievams ir aukoti aukas. Vyriausiasis dangaus dievas – Anu, jo sūnus Enlilis – debesų ir vėjo dievas, Enlilio sūnus Enkis – vandens gelmių dievas. Buvo gerbiami žyniai. Dievams statytos šventyklos – zikuratai. Senieji Mesopotamijos žmonės dievino gamtos stichijos jėgas ir reiškinius, augalus ir gyvūnus. Gamtos kultas buvo susijęs su tikėjimu pomirtiniu gyvenimu. Atsiradus valstybei, dievai tapo dangiškaisiais teisėjais ir karalių globėjais.

• Janina Januškevičiūtė Senųjų Rytų civilizacijų bruožai, Kaunas, 2004;
• Marianas Belickis Užmirštas šumerų pasaulis, Vilnius, 1972;
• Nijolė Letukienė Istorija. Politologija, Vilnius, 2003;
• Janina Varnienė Senosios civilizacijos, Vilnius, 2003.
• Aurelijaus Giedos „Visuotinė Kultūrų ir Civilizacijų Istorija“ paskaitų konspektas

Vikiteka: Mesopotamija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Šumeras
• Babilonija
• Dantiraštis
• Mesopotamijos žemėlapiai Archyvuota kopija 2004-12-05 iš Wayback Machine projekto.

Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.