Asirija

Senovės šumerų tekstuose III tūkst. pr. m. e. Šiaurinė Mesopotamija buvo vadinama žodžiu Subar (Su-bir₄/Subar/Šubur), terminu, kuris pateko į akadų kalbą kaip Subartu (Šubartum/Subartum/ina Šú-ba-ri). Akadai Subartu laikė vienu iš keturių „išorinių“ pasaulių, kuris buvo į šiaurę nuo jų. Šis pavadinimas aptinkamas XIV a. pr. m. e. Egipto tekstuose ir galutinai nunyko Naujojoje Babilonijoje I tūkst. pr. m. e.

Nuo II tūkst. pr. m. e. dėl regione suklestėjusios Asirijos karalystės, visas regionas vis dažniau buvo vadinamas pagrindinio asirų miesto ir sostinės – Ašūro (ak.: Aššūrāyu, aramėj.: אתור Aṯur, hebr. ‏אַשּׁוּר‏‎ = Aššûr) pavadinimu. Šį regiono pavadinimą perėmė senovės persai, kurie jį vadino Athura. Šiauriniai regiono kaimynai armėnai Asiriją vadino Aruastanu. Sasanidų laikais regionas buvo žinomas kaip Asuristanas.

Po Aleksandro užkariavimų graikai naudojo regionui pavadinimą Asirija, tačiau neretai numesdavo pirmąją raidę. Todėl regionas dar buvo žinomas kaip Sirija. Platesne prasme Sirija apėmė ir visą Viduržemio jūros rytinį pajūrį, ir būtent jam vėliau prigijo Sirijos terminas. Romėnai šiaurinę Mesopotamiją vadino Asirija.

Po arabų užkariavimo VII a. regionas ilgainiui pradėtas vadinti Džazira.

 

Šiaurinė Mesopotamija apėmė Tigro ir Eufrato baseinų aukštupius, kur vyrauja drėgnos ir derlingos lygumos. Rytuose ir šiaurėje šią lygumą supo Armėnijos kalnynas (Senovės Armėnija. Čia buvo tokie regionai, kaip Persarmėnija, Korduena, Arzanena, Sofena, Melitena), o pietryčiuose – Irano kalnynas (Senovės Iranas). Pietuose buvo dykumingas ruožas, kuris skyrė nuo pietinės Mesopotamijos (Šumero, vėliau Babilono). Pietvakariuose derlingos sritys perėjo į retai gyvenamą bevaisę Sirijos dykumą.

Vakaruose Asirija siekėsi su Istorine Sirija, tačiau riba tarp šių dviejų regionų buvo neaiški, o traktavimas kito priklausomai nuo laikotarpio.

Asirija nei geografiškai, nei kultūriškai nebuvo vieninga. Ją sudarė paskiri derlingi upių slėniai, tarp kurių buvo mažiau derlingos teritorijos. Tigro baseine svarbiausi tokie subregionai buvo Marga (Aukštutiname Zabe), Beth Garmajus (Žemutiniame Zabe), Adiabena (tarp abiejų Zabų), Tirhanas (Ašūro regione), Hulvanas (Dijalos regione). Chabūro baseine buvo Turabdinas ir Arbajistanas, Balicho baseinas vadintas Osroena. Vakariausiai buvo aukštutinio Eufrato slėnis, kuris paprastai priskiriamas Istorinei Sirijai.

Mesopotamijos istorija
Mesopotamijos priešistorė:
Ubeido k. > Ugarito k.	Hasunos k., Chalafo k.
Šumeras
Akado imperija
Gutijai	Huritai
III Ūro dinastija
Amoritai
Babilonija:	Asirija:
Isinas, Larsa, Ešnuna, I, II din.	Senoji Asirija
Kasitai (III din.)	Mitanija
IV, V, VI, VII, E din.	Vidurinioji Asirija
Naujoji Asirijos imperija (X din.)
Naujoji Babilono karalystė (XI din.)
Achemenidai > Seleukidai
Partai > Sasanidai
Irako istorija

Šiaurės Mesopotamija buvo vienas svarbiausių Neolito židinių. Čia klestėjo Halafo ir Hasuno-Samaros kultūros. Asirijos karaliai buvo sukūrę galingą imperiją trejais istorijos periodais. Tai Senoji, Vidurinė Ir Naujoji Asirų karalystė. Galingiausia ir labiausiai žinoma Naujoji Asirijos karalystė 911-612 m. pr. m. e.

 

Manoma, kad bronzos amžiuje regionas buvo apgyvendintas semitų tautų, tačiau nuo III tūkst. pabaigos regione įsitvirtino ir iš aukštikalnių migravę churitai. III tūkst. pr. m. e. II pusėje, regione susiformavo daug miestų valstybių, kurių svarbiausi buvo Haranas, Guzana, Arapha, Urkešas ir kt.

XXII a. pr. m. e. visą regioną nukariavo Akado imperija.

Pagrindinis straipsnis – Senoji Asirijos karalystė.

 

Semitiškas Ašūro miestas buvo įkurtas pačioje III tūkst. pr. m. e. pabaigoje. Pirmieji įrašai apie Ašūro valdovus pasirodė po 2000 m. pr. m. e. Asirijos monarchijos įkūrimas tradiciškai priskiriamas Zulilu, kuris sakoma gyveno po Bel-kap-kapu (Bel-kapkapi ar Belkabi, apie 1900 m. pr. m. e.), Šalmanesero I protėviui.

XIX a. pr. m. e. visą regioną paveikė semitiškų dykumos genčių amoritų migracijos. Amoritai tuo metu siaubė Pietų Mesopotamiją, Siriją, ir pasiekė Šiaurės Mesopotamiją. Žymiausias jų valdovas buvo Šamši-Adadas I (1813–1791 m. pr. m. e.), kuris įsitvirtino Šeknos (Šubat-Enlil) mieste Chaburo upės slėnyje. Jis pasodino savo sūnų Išme-Daganas į gretimo miesto Ekalato (Ekallatum) sostą ir leido tęstis Anatolijos prekybai. Šamši-Adadas I taip pat nukariavo Mario karalystę prie Eufrato ir pasodino kitą savo sūnų Yasmah-Adad į jos sostą. Šamši-Adadas I apėmė visą šiaurės Mesopotamiją, įskaitant ir Ašūrą, kur jis minimas karalių sąrašuose.

Išme-Daganas paveldėjo karalystę, bet Yasmah-Adadas buvo nuverstas. Naujas Mario karalius tapo Hamurabio iš Babilono sąjungininku. Išme-Daganas atsakė, sudarydamas sąjungą su Babilono priešais ir kovos dėl valdžios tęsėsi dešimtmečiais. Hamurabis galiausiai nugalėjo Išme-Daganą ir Babilonas užėmė Ušūrą. Šimtmečiais Asirija buvo valdoma vasalinių karalių, priklausomų nuo Babilono.

 

Pagrindinis straipsnis – Mitanija.

Kai Senoji Babilono karalystė krito nuo kasitų, regione įsigalėjo churitų karalystė Mitanija (Hanilgalbatas), kilusi iš Chaburo aukštupio. Ji nukariavo visą regioną. XV a. pr. m. e. Mitanijos karalius Sauštataras nusiaubė Ašūrą ir padarė Asiriją vasaline valstybe. Asirija mokėjo duoklę Hanilgalbatui, kol Mitanijos galia sužlugo nuo hetitų spaudimo iš šiaurės vakarų ir Asirijos iš rytų.

Ašur-ubalitas I (1365–1330 m. pr. m. e.) vėl padarė Asiriją nepriklausoma ir Babilonijos sąskaita įgijo politinės galios. Tai įvyko, kai kasitų karalius, valdęs Babiloną, sutiko vesti Ašur-ubalito dukterį. Santuoka turėjo pražūtingų pasekmių, kai rūmuose buvusi kasitų grupuotė nužudė Babilono karalių ir pasodino į sostą apsimetėlį. Ašur-ubalitas išžygiavo į Babiloną atkeršyti už žentą, padarydamas karališkos kilmės Kurigalzu Babilono karaliumi.

 

Pagrindinis straipsnis – Vidurinė Asirijos karalystė.

Hanilgalbatas buvo užimtas Asiriją valdant Adad-nirariui I, kuris laiškuose hetitų valdovams save vadino „Didžiuoju karaliumi“ (Sharru rabû). Adad-nirario I įpėdinis, Šalmaneseras I (apie 1300 m. pr. m. e.), atmetė Babilono politines pretenzijas, padarė Kalą (Calah) savo sostine, pradėjo ekspansiją į šiaurės vakarus, daugiausia hetitų sąskaita, pasiekdamas Karchemišą ir už jo.

Tukulti-Ninurta I, Šalmanesero I sūnus ir įpėdinis, nuvertė Kadašman-Buriašą Babilone ir pats miestą valdė septynerius metus, naudodamas seną titulą „Šumero ir Akado karalius“. Po to Babilonas sukilo prieš Tukulti-Ninurtą ir vėliau netgi privertė Asiriją mokėti duoklę valdant Babilone Melišipakui II ir Marduk-apal-idinui I (kitas silpnos Asirijos periodas).

Kai hetitų imperija subyrėjo po frygų (muškiai Asirijos analuose) antpuolių, Babilonas ir Asirija pradėjo lenktyniauti dėl Šiaurės Sirijos, anksčiau tvirtai valdytos hetitų. Asirijos karalius Ašur-reš-išis I nugalėjo Babilono Nebuchadnezarą I mūšyje, kai jų pajėgos susidūrė šiame regione.

Ašur-reš-išio sūnus Tiglath-Pileseras I gali būti laikomas pirmosios Asirijos imperijos įkūrėju. 1120 m. pr. m. e. jis persikėlė per Eufratą, užėmė Karchemišą, nugalėjo muškius ir hetitų likučius (net tvirtino pasiekęs Juodąją jūrą) ir patraukė prie Viduržemio jūros ir pavergė Finikiją, kur jis medžiojo laukinius bulius. Jis dukart žygiavo į Babiloną, vadinosi „Šumero ir Akado karaliumi“, nors nesugebėjo nuversti tikrojo karaliaus. Tuo tarpu Babilone senąją kasitų dinastiją pakeitė nauja elamitų.

Po Tiglath-Pilesero I, Asirija buvo nuosmukyje apie du šimtmečius. Tai buvo silpnų ir nenusimanančių valdovų, karų su Urartu ir aramėjų klajoklių brovimosi laikotarpis.

 

Pagrindinis straipsnis – Naujoji Asirijos imperija.

Ilgas Asirijos silpnumo laikotarpis baigėsi 911 m. pr. m. e. Adad-nirario II įžengimu į sostą. Kitas karalius Ašurnasirpalas II (883–859 m. pr. m. e.) pradėjo negailestingą ekspansiją. Po savo pergalių jis pasiekė Viduržemio jūrą be pasipriešinimo ir uždėjo mokesčius Finikijai. Ašurnasirpalas II perkėlė sostinę į Kalhu (Nimrudas).

Ašurnasirpalo sūnaus Šalmanesero III (858–823 m. pr. m. e.) laikais Babilonija tapo vasaline valstybe. Jis kariavo su Urartu ir žygiavo prieš Sirijos valstybių sąjungą, vadovaujamą Hadadezero iš Damasko. Paskutinius kelis jo gyvenimo metus apdemdė jo vyriausio sūnaus maištas. Maištas su dideliais sunkumais buvo numalšintas Šamši-Adado V, Šalmanesero antrojo sūnaus, kuris tapo jo įpėdiniu 824 m. pr. m. e.

Po to buvęs šimtmetis buvo santykinis nuosmukis, kai valdė silpnesni valdovai. Žymi išimtis buvo Adad-niraris III (810–782 m. pr. m. e.), kuris užėmė Damaską 804 m. pr. m. e. priversdamas Siriją mokėti duoklę iki Samarijos ir Edomo pietuose, ir kuris žygiavo prieš medus net gal pasiekdamas Kaspijos jūrą. Imperija vėl atgimė 746 m. pr. m. e., kuomet sostą užėmė Tiglath-pileseras III. Jis padarė daug pakeitimų Asirijos vyriausybėje sutvirtindamas jos saugumą ir efektyvumą.

Apmokestinęs Babiloną, žiauriai nubaudęs Urartu, nugalėjęs medus ir neo-hetitus, Tiglath-Pileseras III su savo armijom patraukė į Siriją ir komerciškai sėkmingus Finikijos uostus. Jis užėmė Arpadą prie Alepo po trejų metų apgulties 740 m. pr. m. e. ir užėmė Hamatą.

Valdant Sargonidų dinastijai imperija pasiekė didžiausią ekspansiją, ir jos sienos siekė Egiptą toli vakaruose ir Elamą rytuose. Sargonas taip pat pastatė naują sostinę Dur Šarukiną („Sargono Miestas“) iš duoklių, kurias asirai surinko iš pavergtų tautų, vėliau karalius Esaradonas atstatė nukariautą Babiloną ir padarė miestą savo sostine.

 

Po Ašur-bani-palo mirties 627 m. pr. m. e. imperija greitai iro. Skitai, kimerai ir medai perėjo sienas ir plėšikavo iki pat Egipto, o Babilonija tapo nepriklausoma. Ašur-etil-ilanis, Ašur-bani-palo įpėdinis, turėjo mažai realios valdžios. Babilono karalius Nabopolasaras su medų karaliumi Kserksu (Cyaxares) sugriovė Nineviją 612 m. pr. m. e. ir Asirija žlugo. Generolas, pasivadinęs Ašur-uballitu II su Egipto faraono Necho II karine parama išlaikė Asirijos galios likučius Harane iki 609 m. pr. m. e., o po to Asirija nustojo egzistuoti kaip nepriklausoma valstybė.

Po to Asirijos regioną valdė šios imperijos:

• Naujoji Babilono karalystė;
• Nuo VI a. pr. m. e. ji perėjo Achemenidų imperijai, kuri įkūrė regione Asirijos satrapiją (Athuro satrapiją);
• Nuo IV a. pr. m. e. Aleksandro Makedoniečio nukariavimų regionas perėjo Makedonijos imperijai. Po šio mirties ir lemiamo Ipso mūšio (301 m. pr. m. e.) jis atiteko Seleukidų imperijai. Graikų pasaulyje tapo žinomas kaip Sirija;
• 150 m. pr. m. e. Partų imperija perėmė kontrolę Asirijoje ir ją vėl administravo kaip Athuro satrapiją. Tuo metu buvo dalinai atstatytas Ašūras, regione išdygo nauji miestai: Adiabena, Osroena, Hatra ir kt.
• Apie 66 m. pr. m. e. Asirijos didžiąją dalį nukariavo Armėnijos karalystė, o šiai yrant apie 15 m. pr. m. e. visame regione susiformavo kelios smulkios vasalinės asirų kunigaikštystės: Adiabena, Osroena.
• 116 m. regioną kartu su Pietine Mesopotamija trumpam nukariavo Romos imperija, kuri čia įkūrė Mesopotamijos ir Asirijos provincijas. Tačiau romėnų administracija tetruko 2 metus. 118 m. regioną susigrąžino Partai;
• 161–166 m. vakarinę Asiriją romėnai vėl nukariavo ir išlaikė iki pat 640 m. Rytinė liko Sasanidų imperijai, kuri ją administravo kaip Asuristaną.

Apie 640 m. visas regionas buvo nukariautas Rašidunų kalifato, sparčiau islamizuotas ir arabizuotas. Jam prigijo pavadinimas Džazira.

 

Mokslininkai retai vartoja terminą „Asirijos civilizacija“, nes Asirija visą laiką nuo pat pirmųjų valstybinių junginių susidarymo iki pat žlugimo buvo Babilono įtakos sferoje. Šumerų laikais asirai, gyvenę Šiaurės Mesopotamijoje, vertėsi gyvulininkyste ir prekyba. Jau XIX a. pr. m. e. garsėjo Ašūro miesto pirkliai. Nuo šio miesto kilo Asirijos pavadinimas. Dėl žiauraus elgesio Biblijoje asirai vadinami „Dievo rykšte“.

Civilizaciniai pasiekimai:

• Ninevijos griuvėsiuose anglų archeologas A. H. Leijardas rado apie 25 tūkst. molio lentelių ir jų nuolaužų. Tai buvo Asirijos valdovo Ašurbanipalo biblioteka (Molinių lentelių biblioteka Ninevijoje);
• Sukonstravo taranus – įrenginius sienoms griauti, naudojo svaidymo mašinas;
• Naudojo signalų perdavimo sistemą;
• Asirai sugebėjo išlaikyti savarankiškumą ir tebeegzistuoja kaip atskira etninė grupė Šiaurės Irake;
• Sukūrė imperiją ir nukariavo Siriją, Palestiną bei Babiloniją. Kariavo su Finikija, Arabijos dykumų gyventojais, buvo užėmę net Nilo žemupį ir du kartus nusiaubė Egipto sostinę – Tėbus.