Nemunas

Nemunas
Nemunas netoli Graužėnų, Jurbarko raj.
Ilgis	937,4 km
Baseino plotas	98 200 km²
Vidutinis debitas	540 m³/s
Ištakos	Minsko sritis
Žiotys	Kuršių marios
Šalys	Baltarusija, Lietuva, Rusija
Vikiteka	Nemunas

Kitos reikšmės – Nemunas (reikšmės).

Nemunas (bltr. Нёман, Nioman, prūs. Mīmeli, rus. Неман, Neman, vok. Memel, žem. Nemons) – ilgiausia Lietuvos upė. Jo visas ilgis yra 937 km, Lietuvos teritorijoje teka 359 km. Likusioji dalis teka per Baltarusiją (462 km) bei riboja Lietuvos sieną su Baltarusija (17,3 km) ir Rusijos Kaliningrado sritimi (98,7 km). Nemuno baseino plotas 98 200 km², iš jų 46 600 km² yra Lietuvoje ^[1] (apima 72 % Lietuvos teritorijos).

Tai yra ketvirta pagal ilgį Baltijos jūros baseino upė.

Nemunas prasideda Baltarusijoje, 45 km į pietus nuo Minsko, Uzdzensko rajono Aukštutinio Nemuno (Верх-Нёман) kaimo apylinkėse, pelkėtame Baltarusijos aukštumų pažemėjime, 179 m aukštyje virš jūros lygio. Pradžioje upė teka į pietus, bet susiliejusi su Usa gerokai praplatėja ir pasuka į vakarus. Nemuno aukštupys driekiasi iki santakos su Katra (402 km ruožas). Jame upė teka plačiu slėniu Nemuno aukštupio žemuma, susidariusia paskutiniame tarpledynmetyje. Vagos plotis žemiau Ščiaros žiočių 150–280 m, gylis iki 4 m. Salpa užima beveik visą slėnį, jos plotis 2–4 km. Upė, vingiuodama per salpą, sudaro nemažai senvagių ir meandrų. Vidutinis nuolydis 20 cm/km.^[1]

Vidurupio ilgis 327 km, jis tęsiasi iki santakos su Nerimi. Už Katros žiočių Nemunas pasuka į šiaurę. Nuo santakos su Juodąja Ančia 17 km ruože Nemunu išvesta Lietuvos ir Baltarusijos valstybės siena, o toliau upė teka Lietuvos teritorija. Čia Nemunas graužiasi per morenines aukštumas, todėl sudaro meandras, o tarp Punios ir Birštono – Didžiąsias Nemuno kilpas. Slėnis siauras, gilus, beveik be salpos. Krantai statūs, ardomi. Vagoje daug rėvų – ties Gardinu, Merkine (Bajorė, Meška, Sakalai, Merkinės rėva, Žirklės, Siuvėjas), Alytumi (Kiaulė, Paršiukas, Kuilys, Avinas, Kriaušė), Balbieriškiu (Barbiera, Buršalas). Žemutinė vidurupio dalis užlieta Kauno marių. Jų dugne atsidūrė ir pavojingiausios Nemuno rėvos – Guoga, Velnio tiltas, Velnio pirtis, Kamandulė). Vidurupio vagos plotis svyruoja nuo 80 m siauruose ir giliuose slėnio ruožuose iki 200–300 praplatėjimuose. Būdingas vagos gylis 1-3,5 m. Vidutinis nuolydis – 23 cm/km. Ypač sraunūs ruožai yra 14 km žemiau Merkio žiočių ir 13 km aukščiau Peršėkės žiočių. Čia nuolydis atitinkamai 43 ir 38 cm/km, o srovės greitis viršija 2 m/s.^[1] Nemuno vidurupio slėnyje į paviršių trykšta daug mineralinių versmių.

Žemupyje (208 km) Nemunas teka į vakarus. Už Smalininkų sudaro Lietuvos-Rusijos valstybinę sieną. 48 km nuo žiočių prasideda Nemuno delta – upė išsišakoja į Rusnę (pagrindinė vaga) ir Giliją (atsišakoja link Rusijos). Ties Rusnės miesteliu upė skaidosi į Atmatą dešinėje ir Skirvytę kairėje taip sudarydama Rusnės salą. Toliau šios atšakos dar skaidosi į smulkesnes protakas ir suteka į Kuršių marias 40 km į pietus nuo Klaipėdos. Žemupio vaga lyginant su vidurupiu gerokai praplatėja (iki 500 m), tėkmė sulėtėja (nuolydis 1,5 cm/km, o netoli žiočių – iki 3 cm/km). Vaga daug mažiau vingiuota, gausu seklumų, laikinų smėlio salų. Aukštutinėje žemupio dalyje slėnis ryškus, 1,5–2 km pločio, 30 – 35 m aukščio šlaitais. Už Jurbarko slėnis jau nebe toks žymus. Už Jūros žiočių Nemunas kerta Vilkyškių kalvagūbrį ir toliau teka per Pamario lankas. Upės vagos gylis žemupyje – 1,5–5 m.^[1]

Pagrindinis straipsnis – Sąrašas:Nemuno intakai.

Visas Nemuno baseino plotas apima 97 928 km², iš kurių 46 700 km² yra Lietuvos teritorijoje, 45 450 km² – Baltarusijos, 2 520 km² – Lenkijos, 3 170 km² – Rusijos ir 88 km² – Latvijos teritorijoje.^[2] Nemuno baseinas ribojasi su Ventos, Lielupės, Dauguvos, Dniepro, Vyslos, Priegliaus, Danės, Bartuvos baseinais. Baseino ežeringumas – 2,5 %. Lietuvoje Nemuno baseinui priklauso apie 20 tūkst. upių ir upelių. Intakų eilė siekia iki 11 grandžių. Baltarusijoje upė turi daug tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų intakų, tačiau Lietuvoje visi didesni intakai (išskyrus Šešupę) įteka tik iš dešinės. Nemunas iš viso turi apie 180 intakų.

Ilgiausieji intakai:

• dešinieji – Sula, Usa, Beržūna, Gauja, Ditva, Lebeda, Katra, Merkys, Verknė, Strėva, Neris, Nevėžis, Dubysa, Mituva, Jūra, Šyša, Gėgė, Minija;
• kairieji – Uša, Servečius, Molčiadė, Ščiara, Zelva, Rosė, Svisločius, Juodoji Ančia, Baltoji Ančia, Peršėkė, Jiesia, Šešupė.

Per metus į Baltijos jūrą Nemunu nuteka vidutiniškai 21,6 km³ vandens. Didžiausia nuotėkio dalis nuteka pavasarį – 41-46 %, vasarą – 15-18 %, rudenį 19-22 %, žiemą – 17-21 %. Upę maitina krituliai, šaltinių, sniego tirpsmo vanduo. Didžiausias debitas paprastai būna pavasarį, per potvynį, tačiau pasitaiko ir vasaros poplūdžių metu ar žiemą. Didžiausias užfiksuotas – 91,5 m³/s 1953 m. gruodžio 23 d. ties Smalininkais. Mažiausias debitas būna dažniau žiemą, rečiau vasarą. Minimalus Lietuvoje užfiksuotas Nemuno debitas – 33,1 m³/s 1961 m. gruodžio 18 d. ties Nemajūnais.^[1]

Nemunas paprastai užšąla gruodžio pabaigoje ar sausio pradžioje, nors šiltomis žiemomis neužšąla visai. Vidutiniškai ledo danga išsilaiko 48-98 dienas, o ypač šaltomis žiemomis yra išsilaikiusi net 152 dienas (1838–1839 m. žiemą). Dėl dažnų atodrėkių stora ledo danga nesusiformuoja, ledai gali aižyti kelis kartus per metus. Būdinga ledo storis 0,4-0,7 m, Kauno mariose – iki 0,8 m. Ledonešis gali prasidėti jau sausį, nors paprastai prasideda apie kovo vidurį. Dėl nevienodo upės nuolydžio, skirtingo tėkmės greičio, kliūčių susidaro ledų sangrūdos. Jos ypač dažnos ties Neries žiotimis, nes Neries nuolydis didesnis.

Debitas, m³/s	ties Stolbcais	ties Belica	ties Mastais	ties Druskininkais	ties Nemajūnais	ties Smalininkais
Vidutinis	18,4	112	154	213	268	540
Didžiausias	652 (1958 m.)	2360 (1958 m.)	2800 (1958 m.)	3180 (1958 m.)	3460 (1958 m.)	6820 (1829 m.)

Vidutinis debitas, m³/s ^[3]: Gardinas (198), Druskininkai (209), Birštonas (271), Lampėdžiai (447), Smalininkai (536), Gilija (634).

Nemuno vidutinis debitas (m³/s) pagal mėnesius, išmatuotas Smalininkų vandens matavimo stotyje.
Duomenys apskaičiuoti už 1812 – 1993 metų laikotarpį^[4].

Kasmetinis Nemuno potvynis ties Smalininkais vidutiniškai trunka 62 dienas, savo maksimumą pasiekia kovo pabaigoje.

Kiekvieną pavasarį, pasibaigiant žiemai, Pamario krašte Nemunas išsilieja iš krantų, apsemdamas nemažas teritorijas. Potvynis apsemia per 50 km kelių. Pavasario potvynis yra tik šiam kraštui būdingas reiškinys. Šilutės rajone potvynis paprastai apsemia apie 10000 hektarų teritoriją. Kartais potvynis užlieja didesnius pievų plotus ir atskiria gyventojus nuo civilizacijos. Tokio dažno potvynio pagrindinės priežastys yra dvi – gan gausūs krituliai, antroji jau nuo tarybinių laikų negilinamas Nemunas, kuris nebesugeba praleisti tokio vandens kiekio ir šis liejasi į pievas, semia kelius ir sodybas.

Per hidrologinių stebėjimų istoriją didžiausias buvo 1958 m. potvynis – užtvindyta 58 tūkst. ha laukų. 1997 m. vandens lygis virš kelio viršijo 1,4 m.

Potvynio metu paprastai apsemiamas Šilutės-Rusnės kelio ruožas. Keliui tapus neišvažiuojamu pasitelkiamas specialus transportas – lengvuosius automobilius perkelia tralai, kursuoja padidinto pravažumo autobusas. Vandens lygiui virš kelio pasiekus 80 cm, Šilutės-Rusnės perkėla uždaroma, pagalbą gyventojams teikia kariškių amfibijos. Šią problemą išsprendė 2019 m. pastatyta Rusnės estakada.

Neretai lokalūs potvyniai kyla dėl ledo sangrūdų. Dėl jų yra nukentėję daugelis vidurupio ir žemupio pakrančių miestų ir miestelių. Šaltiniuose minima, kad 1715, 1811, 1829, 1855, 1906 m. Nemunas buvo apsėmęs Kauno rotušės aikštę. 1946 m. Nemuno vanduo net 8,57 m viršijo Kauno vandens matavimo posto nulinę altitudę. 1958 m. didelis potvynis buvo Druskininkuose (9,9 m), Birštone (7,8 m), Smalininkuose (5,6 m).^[1]

Pastačius Kauno HES mieste didelių potvynių nebebūna. Be to, pakito žemupio potvynių režimas. Ledai kaupiasi Kauno mariose, o prie užtvankos susiformuoja neužšąlančios properšos, todėl Kauno – Vilkijos ruože ledo sangrūdų Nemune nebebūna. Tačiau dėl to padaugėjo ledo kamščių ruože iki marių (tarp Birštono ir Darsūniškio).

Reguliarūs Nemuno hidrometriniai stebėjimai prasidėjo 1810 m. kai Nemuno žemupyje įsteigti keli vandens lygio matavimo postai (Smalininkuose, Tilžėje, Sėliuose, Rusnėje, Skiepuose). 1877 m. prie Nemuno ir jo atšakų veikė jau 25 postai. XIX a. Nemune, 45 km nuo jo žiočių (Šancine) pirmą kartą išmatuotas upės debitas, o nuo 1896 m. pradėtas matuoti nuolat. Tarpukariu išsamiu Nemuno vandens režimo tyrimu užsiėmė Steponas Kolupaila. Tarybiniais metais pradėtas nuoseklus įvairių hidrometrinių duomenų (vandens lygio, temperatūros, užterštumo, debito, ledo storio) stebėjimas.

Dabar Lietuvoje prie Nemuno veikia šios hidrologinės stotys: Druskininkų, Nemajūnų, Prienų, Birštono, Kauno HE, Smalininkų, Panemunės, Šilininkų ir Rusnės.^[5] Dėl kasmetinio Nemuno žemupio potvynio Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos hidrologijos skyriuje atliekamos šios prognozės: vidutinio mėnesio vandens debito Nemune, minimalaus vandens debito Nemune, minimalaus vandens lygio Neryje, kasdieninių vandens debitų Nemune 1-5 parų ir 10 parų išankstumu, kasdieninio vandens lygio Nemune 1-3 parų išankstumu, pavasario potvynio maksimalaus vandens lygio ir debito Nemune, pavasario potvynio vandens tūrio Nemune, ilgalaikė ledo lūžio datų Nemune, Neryje, Šventojoje, Nevėžyje ir Jūroje, trumpalaikė ledo lūžio datos Nemune ir Neryje.^[6]

Dabartinis Nemuno slėnis susidarė 7 skirtingais etapais. Anksčiausiai susiformavo Nemuno aukštupio slėnis: paskutiniojo ledynmečio metu juo tekėjo vandenys atplūdę nuo ledyno pakraščio Žižmos, Gaujos, Berezinos ir kt. senslėniais. Vėlesnėje ledynmečio stadijoje Merkio ir Bebro-Narevo senslėniais tekėjo ledyninių vandenų upė, kuri suformavo tolesnę Nemuno slėnio atkarpą. Dabar Nemunas teka šio senslėnio dalimi, tačiau priešinga kryptimi. Ledynui traukiantis į šiaurę prie jo pietinio pakraščio susiformavo prieledyninis ežeras. Kylant jo vandens lygiui, tarp Nemunaičio ir Alytaus jo vanduo pralaužė morenines aukštumas ir suformavo pralaužtinį slėnį, ir nutekėjo į pietus. Tačiau ledynui toliau traukiantis ežero lygis nuslūgo ir vanduo jau ėmė tekėti iš pietų į šiaurę, upė smarkiai vingiavo ir sudarė dabartinį Nemuno vidurupio slėnį. Vėliausiai susiformavo Nemuno žemupys: juo pradžioje tekėjo iš jau toli į šiaurę atsitraukusio ledyno plūstantys Šventosios ir Neries vandenys ir nutekėdavo Priegliaus-Įsruties senslėniais. Ankstyvuoju poledynmečiu vanduo prasigraužė pro Gardino aukštumą, todėl susijungė Nemuno aukštupys ir vidurupis. Vidurupyje padaugėjo vandens, prasidėjo stipri erozija, upė atkirto dalį buvusių vingių. Žemupyje tuo tarpu pradėjo formuotis delta.^[1]

Nemunas naudojamas elektros energijos gavybai, žvejybai, laivybai, vandens tiekimui, drėkinimui, turizmui.

Ties Kaunu Nemunas yra užtvenktas Kauno hidroelektrine (pradėjo veikti pilnu pajėgumu 1960 m.). Aukščiau jos susidaręs tvenkinys yra didžiausias Lietuvoje dirbtinis vandens telkinys, vadinamas Kauno mariomis. Būta planų patvenkti upę Dzūkijoje, tačiau dėl visuomenės ir gamtosaugininkų pasipriešinimo jie neįgyvendinti. Kauno marių pakrantėje ties Kruoniu įrengta Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė. Nemuno vanduo galimai bus naudojamas planuojamos Baltijos atominės elektrinės reaktoriams aušinti.^[7]

Nemuno vanduo naudojamas metalo apdirbimo, chemijos, popieriaus, maisto pramonės gamykloms Baltarusijoje, Rusijoje, Lietuvoje.

Upė laivuojama aukštupyje (320 km ruožas tarp Kupisko Naugarduko rajone ir Šandubros Gardino rajone) bei žemupyje (tarp Kauno ir žiočių). Tarybiniais metais upe kursuodavo savaeigės bei buksyruojamos baržos, vykdavo reguliarūs greitaeigių keleivinių laivų „Raketa“ reisai. 1985 m. Nemuno žemupiu pervežta 69 tūkst. keleivių, 2,1 mln. t krovinių. Vyko pastovus upės dugno valymas, palaikytas 1,5 m farvaterio gylis. Nepriklausomoje Lietuvoje dėl ekonominių priežasčių atsisakyta krovininės ir keleivinės laivybos, dabar palaipsniui vystoma tik turistinė laivyba jachtomis, kateriais, veikia sezoninis Vilkijos keltas (Kauno raj.).^[8]

Pasroviui:

Tiksli Nemuno vardo kilmė nežinoma. Profesorius Kazimieras Būga spėjo, kad vardas reiškia šlapią vietą, raistą, pelkę (plg. nemuogė – „mėlynė“, nemunė – „grybo pavadinimas“, lot. nemus „biržtva, alkas, miškelis“, sen. gr. νέμος „miškelis“). Šis žodis, savo ruožtu, susijęs su skr. नम्, नमति = IAST: nam-, namati „linkti, lenktis“^[9] Nemuno vardas senas, greičiausiai nuo neolito laikotarpio. Nemuno vardažodis plačiai paplitęs baltų gyventose srityse, dažniausiai vandenvardžiuose. Giminingų žodžių yra nemažai: Nemunykštis, Nemunėlis, Nemunaitis, Nemunynas ir kiti. Yra nemažai gyvenviečių, kurių pavadinime yra panašus žodis – Panemunė, Užnemunė, Nemunaitis, Nemajūnai. Jų esama nuo pat upės aukštupio.^[10] Kęstučio Demerecko aiškinimu vandenvardis Nemunas reiškia nebylią, ramią, bežadę upę. Tokią pat reikšmę turi ir vokiškuose šaltiniuose naudojamas pavadinimas Memel (Mėmėlė, Mėmelis). Plg., mėmė, memelis, mimelis („nekalbus žmogus, tylenis“), latv. mems („nebylys“), taip pat nėmti („netekti žado, nutilti“), niemas, niemus („bežadis, tylus“). Baltams ir slavams bendra šaknis nem- pereidama į vakarus, kur dažnaiu sutinkami kuršizmai, virsta mem- (plg. Nemunėlis – Memele).^[11]

Kartais upė siejama su Ptolemėjaus žemėlapyje pažymėtais Chronu (Cronus, Cronon, Chronius) ir Rubonu. Vėliau (nuo 1250 m.) upė dažnai minima kryžiuočių dokumentuose. Merkatoriaus žemėlapyje aukštupys vadinamas Niemen, o žemupys – Memel. Kituose šaltiniuose dar sutinkami pavadinimai: Memebe, Mimmel, Nemel, Niemijen.^[12] Vokietijos himne šalies teritorija įvardinama Von der Maas bis an die Memel – „nuo Maso iki Nemuno“.

Nemuno pakrantės gyvenamos nuo pat to laiko, kai atsitraukė ledynai. Upės vardu pavadinta archeologinė Nemuno kultūra. Formuojantis Lietuvos valstybei Nemunas atliko labai svarbią gynybinę funkciją. XIII–XIV a. prasidėjus kovoms su kryžiuočiais paupio piliakalniuose pastatyta daug pilių: Belicos, Dubno, Gardino, Perlamo, Pervalko, Merkinės, Nemunaičio, Alytaus, Punios, Birštono, Darsūniškio, Kauno, Paštuvos, Pieštvės, Veliuonos, Kolainių, Bisenės, Jurbarko, Šareikos, Ragainės. Vėliau kryžiuočiai dalį žemupio pilių sunaikino ir ten įkūrė savas. XVI–XVII a. paupyje pastatytos rezidencinės Raudonės, Panemunės, Raudondvario pilys. Svarbiausi Lietuvoje prie Nemuno išlikę piliakalniai: Liškiavos, Merkinės, Alytaus, Punios, Birštono, Jiesios, Seredžiaus, Veliuonos, Sudargo, Rambynas.

Senovėje Nemuno žemupys skyrė lietuvių ir prūsų gentis. Nuo 1919 m. upe ėjo Klaipėdos krašto ir Rytų Prūsijos siena, kuri vėliau tapo Rusijos ir Lietuvos siena.

Prie Nemuno buvo sudarytos Salyno ir Tilžės sutartys.

Apie laivybą Nemunu minima jau XIII a. popiežiaus Inocento IV bulėje. Upe plukdyti sieliai, vytinėmis gabenti grūdai ir kiti žemės ūkio produktai. 1350, 1553, 1771–1773 m. iš upės vagos buvo valomi akmenys, naikinamos rėvos. 1765–1768 m. buvo iškastas Oginskio kanalas, kuriuo per Ščiaros, Jaseldos ir Pripetės upes Nemunas sujungtas su Dniepru. 1839 m. Augustavo kanalu per Juodosios Ančios ir Bebro upes Nemunas sujungtas su Vysla. 1863–1873 m. Vilhelmo kanalu per Miniją Nemunas sujungtas su Klaipėdos uostu. XIX a. taip pat bandyta Nemuną sujungti su Ventos baseinu, tačiau Ventos-Dubysos kanalas kasti nebaigtas. 1840–1891 m. sureguliuota žemupio vaga nuo Smalininkų iki žiočių.^[1]

Prie Nemuno įsikūrę miestai:

•  Baltarusija – Stolbcai, Biarozauka, Mastai, Gardinas;
•  Lietuva – Druskininkai, Alytus, Prienai, Birštonas, Kaunas, Vilkija, Gelgaudiškis, Jurbarkas, Smalininkai;
•  Rusija – Ragainė, Tilžė.

Nemunas nuo seno turi svarbią kultūrinę reikšmę lietuvių tarpe. Jis įvardinamas kaip „upių tėvas“. Senosios lietuvių religijos laikais prie Nemuno veikė nemažai alkviečių, kur vyko aukojimai ir ruseno šventoji ugnis, dunksojo šventosios giraitės. Istoriniuose šaltiniuose tokios šventvietės minimos Rambyne, Romainiuose, Kaune.

Nemunas gausiai minimas poetų (Maironio, Širvio ir kt.) kūryboje, liaudies ir populiariosios kultūros dainose. Nemuno vardu pavadintas šokių kolektyvas, sporto draugija, sanatorija, žurnalas, įvairios bendrovės, organizacijos.

Nemunas teka per keletą Lietuvos respublikos saugomų teritorijų – įeina į Dzūkijos nacionalinio parko, Panemunių, Kauno marių, Nemuno deltos regioninių parkų teritorijas, sudaro Nemuno kilpų ir Rambyno regioninių parkų ribas.

Nemune veisiasi šios žuvys: salačiai, ūsoriai, starkiai, ešeriai, lydekos, kuojos, lynai, karšiai, raudės, pūgžliai, aukšlės, vijūnai, dyglės, karpiai. Nemuno žemupyje yra šamų, į deltą atplaukia neršti didstintės. Seniau upėje būta eršketų, bet dėl užterštumo išnyko. Dėl Kauno HE, kuri neturi įrengtų žuvitakių, lašišos nustojo migruoti į Nemuno aukštupį.

Upėje taip pat gyvena daug smulkių vėžiagyvių, vabzdžių lervų, moliuskų. Kauno mariose įveista šoniplaukų, mizidžių.^[13] Liepos mėnesį išsirita lašalai ir gausiais būriais skraido palei vandens paviršių. Vasarą pietų Lietuvoje Nemuno slėniu iš Baltarusijos atkeliauja būriai mašalų.

Švedijos Gamtos apsaugos administracijos tyrimais Nemuno vanduo Lietuvoje yra vidutiniškai užterštas. Didelės teršalų, nitratų ir fosfatų koncentracijos pasiskirsčiusios skirtingose upės atkarpose. Baltarusijoje svarbiausios ekologinės Nemuno problemos – teršimas naftos produktais, azotu ir biocheminiais deguonies naudotojais. Kaliningrado srityje taip pat yra didelė biocheminių deguonies naudotojų, lignosulfatų ir azoto koncentracija. Lietuvoje dėl Kauno HE kinta pakrančių ekosistemos, baseine yra pramoninių ir buitinių nuotėkų šaltinių.^[14] Lietuvoje veikia Nemuno baseino vandentvarkos planas, pagal kurį siekiama sumažinti nuotėkų patekimą į upę, užtikrinti kokybiškus nuotėkų valymo darbus.

• 
  Nemunas ties Balbieriškiu netoli Alytaus
• 
  Nemunas netoli Veliuonos
• 
  Nemunas Baltarusijoje
• 
  Nemuno ir Merkio santaka ties Merkine
• 
  Nemunas prie Molynės
• 
  Nemunas ties Liškiava
• 
  Nemunas ties Liškiava
• 
  Nemunas Gardine
• 
  2010 pavasarinis potvynis ties Šiline

Vikicitatos

• Nemunas Archyvuota kopija 2007-03-17 iš Wayback Machine projekto. (rus.)
• XX a. pr. Nemunas Brockhaus’o enciklopedijoje (rus.)
• Straipsnis apie potvynį
• Nemuno baseinas^{[neveikianti nuoroda]}