Lietuvos socialdemokratų partija

Įkurta kaip Lietuviškoji socialdemokratų partija 1896 m. gegužės 1 d. dr. Andriaus Domaševičiaus bute vykusiame Vilniaus ir Kauno socialdemokratinių grupių vadovų susirinkime, kuris vėliau pavadintas I LSDP suvažiavimu. Suvažiavime dalyvavo ir grupė varpininkų, su kuriais socialdemokratai glaudžiai bendradarbiavo ir iki tol, ir vėliau. Priimta Alfonso Moravskio ir A. Domaševičiaus parengta Lietuviškosios socialdemokratų partijos programa pritaikė SPD Erfurto ir Lenkijos socialistų partijos (PPS) programų nuostatas Lietuvos sąlygoms. Nuo kitų tuo metu Lietuvos teritorijoje veikiančių socialdemokratinių lenkų, rusų, žydų organizacijų lietuviškoji skyrėsi visų pirma tuo, kad siekė atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką, laisvu noru įeinančią į federaciją su kaimynais, buvusiais Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje ir Abiejų Tautų Respublikoje. Tai buvo pirmoji lietuvių politinė partija.

1896 m. pasirodė ir pirmasis LSDP laikraštis „Robotnik Litewski“. Gydytojo varpininko K. Griniaus iniciatyva jis buvo išverstas ir 1896 m. išėjo lietuvių kalba pavadinimu „Lietuvos darbininkas“. Partijos atsiradimas suaktyvino darbininkų kovą už savo teises. LSDP stengėsi derinti savo veiklą su kitomis giminingomis organizacijomis. Nuo pat žydų socialdemokratų organizacijos įsisteigimo 1897 m., LSDP siekė glaudžiai bendradarbiauti su Bundu, tačiau derybos nepavyko, nes LSDP reikalavo pripažinti Lietuvos teritorinę autonomiją, o Bundo vadovai Rusiją matė vieningą ir nedalomą. Nuolat buvo kalbamasi su Lenkijos socialistų partija (PPS) Lietuvos organizacija, J. Pilsudskio įkurta kaip atsvaras LSDP. Aktyvią partijos veiklą pastebėjo ir caro žandarai. 1899 m. kovo buvo suimta apie 40 darbininkų ir daugelis partijos vadovų, tarpe jų ir A. Domaševičius. A. Moravskis išvyko į užsienį.

Netekus partijos vadovų, LSDP vairą 1901 m. į savo rankas perėmė V. Sirutavičius, S. Kairys ir A. Janulaitis. Jų iniciatyva 1902–1906 m. Tilžėje buvo leidžiamas jau grynai lietuviškas laikraštis „Darbininkų balsas“, kurį redagavo, leido ir platino ta pati redakcija, kaip ir „Varpą“ bei „Ūkininką“.

 

1904 m. LSDP pareiškė norą Amsterdamo kongrese tapti Socialistinio Internacionalo nare. Tačiau Biuro posėdyje Lenkijos ir Lietuvos socialdemokratų partijos delegatė Roza Liuksemburg pareiškė, kad LLSDP jau atstovauja Lietuvos socialdemokratus. Jai pritarė ir Georgijus Plechanovas, pareiškęs, kad ir Rusijos socialdemokratų darbininkų partija atstovauja visas Rusijos tautas, be to, apie jokią LSDP jis nieko nežinąs. Atstovauti LSDP bandė ir Jonas Šliūpas, tačiau jam Internacionalo biuro reikalų tvarkytojas V. Servy pareiškė, kad JAV lietuviai negali atstovauti Lietuvos.

1905 m. sausio 9 d. policijai apšaudžius darbininkų demonstraciją Petrapilyje, savo solidarumą pareiškė ir lietuviai. Jau sausio 24 d. į protesto streiką išėjo Vilniaus, Kauno ir Šiaulių darbininkai, o LSDP paskelbė Manifestą, reikalaudama baigti karą, įgyvendinti demokratines laisves ir pripažinti visų tautų teises. Vasario 27 d. Kupiškyje surengtame mitinge socialdemokratai ragino žmones susitelkti ir nuversti caro valdžią, reikalavo laisvos demokratinės Lietuvos valstybės su seimu Vilniuje įsteigimo. Vasarą ši akcija išplito visoje Lietuvoje. Agitacijai nebuvo gailima nei laiko, nei lėšų. Vien 1905 m. LSDP išleido per 420 000 egz. atsišaukimų lietuvių kalba ir apie 27 000 lenkiškai, apie 98 000 egz. knygelių aktualiais klausimais.

1905 m. liepos mėn. partija pavadinta Lietuvos socialdemokratų partija, tuo pabrėžiant ne tik teritorinį klasinį, bet ir valstybinį jos pobūdį. 1905 m. buvo išspręsti nesutarimai su PPS, į partiją priimta Vinco Mickevičiaus-Kapsuko vadovaujama „Draugo“ organizacija.

Po Lietuvą buvo išplatintas „Lietuvos socialdemokratų partijos Manifestas“, padaręs žymią įtaką žmonių nuostatoms atkurti Lietuvos valstybingumą, patiems tvarkyti savo krašto gyvenimą. Ši veikla nulėmė, kad Didžiajam Vilniaus Seime Steponas Kairys, atstovaujantis LSDP, tapo pagrindiniu vicepirmininku – dr. J. Basanavičiaus pavaduotoju, pasukusiu Seimo eigą principine kryptimi: atkurti Lietuvos valstybingumą su Seimu Vilniuje.

1906 m. vasarą prasidėjo dvarų darbininkų streikai Suvalkų, Kauno, Vilniaus gubernijose, kuriuose buvo pasiekta ir nemažai pergalių. Buvo 25 % pakelti atlyginimai ir ordinarijos. Vilniuje pradėtas leisti savaitraštis „Naujoji Gadynė“, vėliau „Skardas“, „Žarija“, „Echo“, „Topor“. Pamatę LSDP įtakos sustiprėjimą, prie jos prisijungė ir PPS lenkai. Apjungtoji partija apėmė Kauno ir Gardino gubernijas, 5 Suvalkų gubernijos apskritis ir Vilniaus guberniją be Dysnos ir Vileikos apskričių.

1907 m. įvyko LSDP VII suvažiavimas, suderinęs visų partijos grupių veiklą. Tuo metu LSDP buvo apie 3000 narių. Nors caro valdžia greitai ėmėsi represijų, bet buvo pradėta daryti ir politinių nuolaidų. 1907 m. kovo 15 d. – birželio 15 d vykusiuose rinkimuose į II Valstybės dūmą Kauno gubernijoje buvo išrinkti 5 socialdemokratai – Pranas Gudavičius, Antanas Povylius, Antanas Kupstas, Povilas Kumelis ir Vladas Stašinskas, kurie sudarė atskirą grupę ir tik autonomiškai įsijungė į jungtinę socialdemokratų frakciją. Tačiau netrukus Dūmą paleidus, už atsišaukimą „Lietuvos darbininkai ir valstiečiai“ visi jie buvo suimti ir nuteisti.

1907 m. už dalyvavimą revoliucijoje buvo nubaustas 161 asmuo, dar 46 buvo nubausti mirtimi, apie 6000 žmonių buvo ištremta žandarų sprendimu be teismo. Kairieji socialdemokratai, pasinaudodami proga, kad daugelis partijos vadovų buvo suimti arba priversti emigruoti, 1909 m. surengtame „šeimyniniame“ VIII suvažiavime nutarė įjungti partiją į RSDDP. Tačiau ši tuometinio CK pirmininko P. Eidukevičiaus afera nepavyko, jo nepalaikė partijos dauguma. 1911 m. Feliksas Dzeržinskis, Vincas Kapsukas, Z. Aleksa-Angarietis, įtikėję pasauline bolševikine revoliucija, perėjo į Rusijos socialdemokratų darbininkų (bolševikų) partiją. Tokiu būdu, jie, išdavę nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo idealą, pasirinko revoliucinį visuomenės vystymosi kelią, Europos socialdemokratų pasmerktą dar 1876 m. Antrasis Internacionalas 1898 m. liepos 14 d. pripažino tik evoliucinį visuomenės vystymosi kelią ir griežtai uždraudė savo partijoms revoliucinius kovos metodus.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, daugelis socialdemokratų ėmėsi organizuoti pagalbos teikimą pafrontės gyventojams ir į Rusiją pasitraukusiems tremtiniams, kai kurie jų aktyviai dalyvavo Vasario revoliucijoje. Lietuvoje 1917 m. lapkričio mėn. pradėtas legaliai leisti „Darbo balsas“ (red. S. Kairys, tiražas siekė 5000 egz.), nelegaliai buvo leidžiami atsišaukimai prieš vokiečių okupaciją. 1917 m. rugsėjo 18 – 22 d. LSDP nariai Andrius Domaševičius, Pranas Eidukevičius, Juozas Paknys, Mykolas Biržiška ir Steponas Kairys buvo išrinkti į Lietuvių konferenciją, joje S. Kairys ir M. Biržiška tapo Lietuvos Tarybos nariais. Jie priešinosi dešiniųjų partijų atstovų siekiui Lietuvą padaryti Vokietijos protektoratu ir būtent jų, bei demokratų Jono Vileišio bei Stasio Narutavičiaus pasiūlytos redakcijos Lietuvos nepriklausomybės aktas buvo priimtas 1918 m. vasario 16 d.

 

Demokratinė santvarka yra ten, kur darbo žmonės turės palankiausias sąlygas ginti savo reikalus. Tautinė vienybė reikalinga ir galima tik kuriant nepriklausomą Lietuvą. Sukūrus ją vienybė nebeįmanoma, nes neišvengiama klasių kova, bet ji turės vykti civilizuotai. Ateities kelią rodys ne Rusijos, o Vokietijos proletariatas, rašė tuomet „Darbo balsas“ .

1918 m. lapkričio 9 d. Vokietija kapituliavo, tačiau į besitraukiančių visais frontais vokiečių vietą atėjo bolševikų daliniai, o kartu su jais ir buvusio socialdemokrato V. Kapsuko vyriausybė. Netrukus Lietuvą užplūdo P. Avalovo-Bermonto gaujos, į kovą prieš kurias pirmiausia stojo partizanai, kurių būrius Šiaurės Lietuvoje organizavo socialdemokratai.

1921 m. programoje lietuvių socialdemokratai vadovavosi tipiška Vakarų Europos socialdemokratine doktrina – demokratiniu socializmu. Teorinė programos dalis nuosekli, tačiau kartu priimta veikimo programa, kurioje yra ir revoliucinių nuotaikų. Akcentuojama savivaldos plėtra.

 

Socialdemokratai pirmieji pradėjo steigti Lietuvoje demokratines savivaldybes Šiauliuose, Rokiškyje, Kupiškyje, Utenoje ir kituose miestuose. 1919 m. spalio 3 d. LSDP veikla buvo legalizuota. Partijos atstovai įėjo į laikinąsias vyriausybes. 1920 m. balandžio mėn. išrinktame Steigiamajame Seime LSDP iš 112 vietų turėjo 12 atstovų, išrinktų keturiose rinkimų apygardose. 1921 m. LSDP turėjo 17 teritorinių organizacijų, kuriose buvo apie 600 narių. 1922 m. spalio 10 – 11 d. išrinktame 78 narių I Seime LSDP turėjo 10 atstovų, II Seime – 8 savo narius.

1923 m. LSDP tapo Socialistų darbininkų internacionalo nare. 1925 m. LSDP turėjo 145 vietines organizacijas, apie 2000 narių. Be to, socialdemokratų organizuotas Lietuvos darbininkų ir tarnautojų profesinių sąjungų centro biuras jungė 19 486 narius. Buvo įkurta socialdemokratinio jaunimo sąjunga „Žiežirba“, 1925 m. gegužės 22 d. – Akademinio jaunimo sąjunga „Žaizdras“, 1925 m. liepos 25 d. įsteigtas fondas socialdemokratinei moksleivijai remti.

1926 m. gegužės 8-10 d. vykusius rinkimus į III Seimą laimėjo valstiečiai liaudininkai, gavę 22 mandatus ir socialdemokratai, gavę 15 mandatų iš 85. Į jų koalicijos sudarytą vyriausybę nuo LSDP įėjo vidaus reikalų ministras Vladas Požela ir švietimo ministras Vincas Čepinskis. Buvo priimtas ligos draudimo įstatymas, skirta lėšų viešiesiems darbams, numatyta nemažai demokratinių reformų. Tačiau dešinieji neleido kairiųjų vyriausybei ilgai dirbti.

Po 1926 m. gruodžio 26 d. valstybės perversmo ir ypač po 1927 m. rugpjūčio 9 d. kairiosios LSDP dalies, vadovaujamos J. Plečkaičio, J. Markelio ir J. Paplausko organizuoto, tačiau pralaimėjusio pučo, daug LSDP narių teko emigruoti, kiti pasitraukė iš politinės veiklos, nutraukė veiklą daug partijos kuopų. 1928 m. kovo mėn. LSDP liko tik apie 700 narių 28 skyriuose.

1929 m. gegužės 6 d. administracijos nutarimu LSDP buvo uždaryta, bet gruodžio 3 d. teismas tą draudimą panaikino. Tačiau 1931 m. spalio 31 d.- lapkričio 2 d. vykęs LSDP XIII suvažiavimas tapo paskutiniu Nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Buvo priimta paskutinė programa, kurioje jaučiama austrų socialdemokratų įtaka. Teorinėje programos dalyje toliau kalbama apie privačios nuosavybės blogį.

1936 m. vasario 6 d. partijų veikla Lietuvoje buvo uždrausta ir socialdemokratams prieinamas liko tik kultūrinis darbas. Kartu nustojo ėjęs ir paskutinis legalus LSDP organas „Darbo visuomenė“. Tik 1939 m. vasario mėn. buvo gautas leidimas mėnraščiui „Mintis“. Abu juos redagavo Ona Leonaitė Kairienė. Pagrindinė politinė veikla socialdemokratams liko savivaldybėse. Socialdemokratinė taryba Šiauliuose, vadovaujama tarybos pirmininko K. Venclauskio ir burmistro J. Sondeckio, išsilaikė net iki 1931 m., kol buvo priimti nauji antidemokratiniai rinkimų įstatymai.

1940 m. birželio 15 d. Lietuvą užėmus Sovietų sąjungos karinėms pajėgoms, kai kurie socialdemokratai susitaikė su okupacija ir nuėjo dirbti į sovietines institucijas, kai kuriuos palietė represijos. 1941 m. Lietuvą okupavus hitlerininkams, LSDP vėl pakilo į kovą už tautos laisvę. 1942 m. LSDP atnaujino savo veiklą Naujosios Lietuvos vardu ir netrukus išleido atsišaukimą „Susiorientuokime“. Pogrindyje buvo leidžiami laikraščiai „Naujoji Lietuva“ ir „Lietuvos kelias“, atsišaukimai su partijos gairėmis.

1943 m. socialdemokratai S. Kairys, K. Bielinis ir kiti inicijavo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto sudarymą ir dirbo jame, organizuodami pasipriešinimą visiems okupantams tiek būdami Lietuvoje, tiek užsienyje. 1944 m. balandžio 30 d. vokiečiai pradėjo suiminėti VLIK’o narius ir bendradarbius. Tik daliai vadovų pavyko pasislėpti, bet, artėjant frontui, daugelis socialdemokratų pasitraukė į Vokietiją, kur sudarė LSDP organizaciją tremtyje. 1945 m. rugsėjo 24 d. LSDP delegatūra socialistinių partijų vadovybėms išsiuntinėjo memorandumą apie padėtį Lietuvoje rusų ir vokiečių okupacijų metais.

1947 m. rugsėjo 13-15 d. Priene (Bavarija) įvyko LSDP Vokietijos organizacijos suvažiavimas ir Socialdemokratinio jaunimo suvažiavimas, sudarę naujus partijos ir sąjungos vadovaujančius organus. Dar kartą buvo patvirtinta ištikimybė socializmo doktrinai ir nepriklausomos Lietuvos atkūrimo siekis.

Lietuvoje likę socialdemokratai organizavo neginkluotą pasipriešinimą, tačiau daugelis jų buvo represuota. 1948 m. LSDP CK nariai Steponas Kairys, Kipras Bielinis, J. Paknys ir V. Sirutavičius įsteigė LSDP Užsienio delegatūrą, partijos veikla buvo atnaujinta trijuose skyriuose – JAV, D. Britanijos ir Vokietijos.

LSDP UD iki 1964 m. vadovavo S. Kairys, iki 1975 m. J. Vilkaitis, iki 1989 m. Mykolas Pranevičius (pirmininkas) ir Juozas Vilčinskas (generalinis sekretorius). Jų iniciatyva 1949 m. gruodžio 14 d. Paryžiuje LSDP buvo priimta į Vidurio ir Rytų Europos Socialistų Uniją (SUCEE), kuri 1951 m. birželio 7 d. Frankfurto prie Maino kongrese tapo Socialistų Internacionalo konsultacine nare.

Lietuvoje LSDP veikla buvo atnaujinta prasidėjus Atgimimui. 1989 m. pradžioje Albinas Bagdonas, Dobilas Kirvelis ir Juozas Šatas sudarė iniciatyvinę grupę partijai atkurti. Tačiau jų parašytą atsišaukimą spauda išplatino tik po kelių mėnesių. Tuo metu susikūrė ir kita, Vytenio Andriukaičio grupė. 1989 m. balandžio 27 d. pasirodžius atsišaukimui, jau tos dienos vakare abiejų grupių susirinkime Kaune sudaryta bendra iniciatyvinė grupė, į kurią įėjo Alfonsas Jakubėnas (1931 m. išrinkto LSDP CK narys), Kazimieras Antanavičius, Vytenis Andriukaitis, Eimutis Andriukaitis, Albinas Bagdonas, Gintautas Iešmantas, Albinas Januška, Valdemaras Katkus, Dobilas Kirvelis, Aloyzas Sakalas, Juozas Šatas, Kazimieras Uoka, (Andrius Vasiliauskas), Arnoldas Vaitkevičius, Antanas Kripavičius, A. Lopeta, T. Mejeris, Rimantas Tėvelis, V. Žemaitis, Jonas Baronas. Ši grupė parengė ir 1989 m. gegužės 11 d. išplatino pareiškimą, raginantį socialdemokratus burtis į partiją. Netrukus prie iniciatyvinės grupės prisijungė Marijampolės, Vilkaviškio, Šiaulių ir kitų miestų atstovai. Pradėtas leisti laikraštis „Lietuvos socialdemokratas“. Iniciatyvinės grupės posėdžiai vyko Fizikos ir Puslaidininkių fizikos institutuose bei Vilniaus universiteto Gamtos fakultete.

1989 m. rugpjūčio 12 d. Mokslų Akademijos salėje įvykusioje LSDP Atkuriamojoje konferencijoje buvo sudarytas Organizacinis komitetas. 1989 m. gruodžio 2-3 d. vykusiame LSDP XIV suvažiavime, dalyvaujant LSDP UD vadovams, priimtas LSDP Statutas bei Programa. Pirmuoju partijos pirmininku išrinktas K. Antanavičius. 1990 m. sausio 17 d. Ministrų Tarybos nutarimu Nr. 8 LSDP buvo legalizuota. 1990 m. spalio 9 d. LSDP tapo tikrąja Socialistų Internacionalo nare. Tuo metu partijoje buvo apie 600 narių.

1990 m. LTSR Aukščiausioje taryboje LSDP turėjo 9 atstovus, išrinktus vienmandatėse apygardose. 1991 m. gegužės 4 – 5 d. LSDP XV suvažiavime partijos pirmininku tapo A. Sakalas. 1992 m. LSDP XVI suvažiavime buvo priimta LSDP ir Nuosaikiųjų krikščionių demokratų rinkimų programa „Į pilnutinę demokratiją“, kurioje iškelta daug aktualių uždavinių, tačiau 1992 m. Seimo rinkimuose LSDP gavo tik 8 vietas.

1996 m. gegužės 11 d., minint LSDP 100-metį buvo priimta patobulinta LSDP programa. 1996 m. spalio 20 d. Seimo rinkimuose už LSDP sąrašą balsavo 90 000 rinkėjų, pagal jį buvo išrinkti 7 LSDP atstovai, dar 5 vietas LSDP gavo vienmandatėse apygardose. 1998 m. pabaigoje išryškėjo vidiniai nesutarimai požiūryje į bendradarbiavimą su ekskomunistine Lietuvos demokratine darbo partija (LDDP). LSDP įsikūrė frakcija „Socialdemokratija 2000“. Tačiau žymiai kritus partijos reitingui visuomenėje ir 1999 m. gegužės 29-30 d. vykusiame suvažiavime LSDP pirmininku išrinkus Vytenį Andriukaitį, prasidėjo suartėjimo su LDDP derybos. Iš LSDP pasitraukė šiam susijungimui nepritariantys socialdemokratai, kurie 1999 m. gruodžio 18 d. įsteigė Lietuvos partiją „Socialdemokratija 2000“ (dabar – Lietuvos socialdemokratų sąjunga).

2000 m. gegužės mėn. buvo sudaryta A. Brazausko socialdemokratinė koalicija, kuri 2000 m. spalio 8 d. vykusiuose Seimo rinkimuose gavo 31,15 % rinkėjų balsų ir 51 vietą Seime (iš jų 23 buvo laimėtos vienmandatėse apygardose) ir tapo didžiausia Seimo frakcija. Iki 2001 m. vasaros ji buvo opozicijoje, o iširus „naujosios politikos“ koalicijai, socialdemokratai sudarė koaliciją su Naująja sąjunga ir patvirtino A. Brazausko vadovaujamą vyriausybę. 2001 m. sausio 27 d. įvykusiame LSDP Jungiamajame suvažiavime LSDP ir LDDP susijungė, sudarydamos per visą socialdemokratinio judėjimo Lietuvoje istoriją didžiausią politinę partiją – susijungimo metu naujojoje Lietuvos socialdemokratų partijoje buvo 6000 narių. Po susijungimo partija dar labiau išaugo. 2006 m. partijoje buvo per 16 000 narių.

2004 m. Europos parlamento rinkimuose LSDP gavo 14,43 % balsų ir dvi vietas – EP nariais tapo Justas Vincas Paleckis ir Aloyzas Sakalas. 2004 m. Seimo rinkimuose su Naująja sąjunga buvo sudaryta A. Brazausko ir A. Paulausko koalicija „Už darbą Lietuvai“, kuri gavo 20,65 % balsų ir 16 vietų parlamente, iš jų 9 – LSDP. Dar 3 LSDP atstovai buvo išrinkti vienmandatėse apygardose I rate ir 9 II rate. Nors LSDP pozicijos ir susilpnėjo, sudarius koaliciją su politinės patirties neturėjusia Darbo partija pirmą kartą Lietuvos istorijoje sudaryta antroji to paties ministro pirmininko vadovaujama vyriausybė.

Tačiau 2006 m. pradžioje valdančiojoje koalicijoje prasidėjo trintis. Ją paliko bendrame sąraše išrinkti socialliberalai, po kelių korupcinių skandalų suskilo Darbo partija, todėl Algirdas Brazauskas paskelbė atsistatydinąs. Laikinuoju Ministru pirmininku paskirtas Zigmantas Balčytis Seime nesulaukė paramos, todėl pirmą kartą Lietuvos istorijoje buvo sudaryta mažumos vyriausybė, kuriai vadovauti ėmėsi Gediminas Kirkilas. 2008 m. sausį europarlamentaras, buvęs LSDP lyderis Aloyzas Sakalas parašė kreipimąsi partijos prezidiumui. Laiške pastebima, jog partijos vykdoma politika nukrypsta nuo „tradicinės“ socialdemokratinės ideologijos ir atstovauja įtakingiausias verslo struktūras, o ne mažas ir vidutines pajamas gaunančius visuomenės sluoksnius.^[3] LSDP neteko visuomenės pasitikėjimo – nors prasidėjusios pasaulinės finansinės krizės sąlygomis 2008 m. Seimo rinkimuose partija gavo daugiau vietų, bet to nepakako suformuoti vyriausybę. 2009 m. kovo 7 d. įvykusiame partijos suvažiavime 329 balsais partijos pirmininku išrinktas senosios LSDP atstovas Algirdas Butkevičius. Su juo varžęsi Zigmantas Balčytis surinko 242, Vytenis Andriukaitis – 26 balsus.

LSDP nariu gali būti kiekvienas 18 metų amžiaus sulaukęs Lietuvos Respublikos pilietis, pripažįstantis LSDP programą ir statutą, dalyvaujantis partijos veikloje, mokantis nario mokestį. LSDP narys negali būti kitos partijos nariu.

Partijos organizacinį pagrindą sudaro partijos grupės, kuriamos teritoriniu principu. Partijos grupes gali sudaryti ne mažiau kaip 3 nariai, jos registruojamos skyriaus taryboje. Miestų Seimo rinkimų apygardose, seniūnijose, kur yra keletas partijos grupių, jų veiklai koordinuoti partijos skyriaus taryba (prezidiumas) gali sudaryti koordinacinę tarybą. Grupė dalyvauja visų lygių rinkimų kampanijose, parenka ir pasiūlo skyriaus tarybai atstovus į rinkimų (referendumų) komisijas.

LSDP skyriai yra visose 60 Lietuvos savivaldybių. Vienoje savivaldybėje veikia tik vienas partijos skyrius. Partijos skyrių gali sudaryti ne mažiau kaip 15 partijos narių. Skyrius veikia pagal savo nuostatus ir yra savarankiškas nustatant savivaldybės politiką, keliant kandidatus į savivaldybės tarybą bei sudarant savivaldybės vykdomuosius organus. Skyriui vadovauja konferencijoje arba visuotiniame susirinkime renkami skyriaus pirmininkas, jo pavaduotojai ir taryba. Veiklai tarp apskrities skyrių koordinuoti sudaroma apskrities koordinacinė taryba.

Aukščiausias partijos organas yra suvažiavimas. Jį šaukia LSDP taryba savo iniciatyva arba reikalaujant 1/3 partijos skyrių. Suvažiavimas teisėtas, jeigu jame dalyvauja 2/3 delegatų. Delegatai renkami partijos skyrių susirinkimuose (konferencijose) pagal LSDP tarybos nustatytą atstovavimo normą. Suvažiavime priimama ar keičiama LSDP programa ir statutas, renkami LSDP pirmininkas, LSDP taryba, finansų bei etikos ir procedūrų komisija. LSDP pirmininką renka suvažiavimas kas dveji metai. LSDP taryba renkama LSDP suvažiavime kas dveji metai. Ji renka prezidiumą ir LSDP pirmininko teikimu tvirtina atsakingąjį sekretorių, numato ir organizuoja partijos veiklą tarp suvažiavimų, aptaria ir nukreipia partijos frakcijos veiklą Seime, talkina partijos remiamiems Lietuvos Respublikos Seimo nariams, išklauso jų ataskaitas, priima sprendimus dėl koalicijų su kitomis partijomis ir politinėmis organizacijomis sudarymo.

• Kazimieras Antanavičius – 1989–1991 m.
• Aloyzas Sakalas – 1991–1999 m.
• Vytenis Andriukaitis – 1999–2001 m.
• Algirdas Brazauskas – 2001–2007 m.
• Gediminas Kirkilas – 2007–2009 m.
• Algirdas Butkevičius – 2009–2017 m.
• Gintautas Paluckas – 2017–2021 m.
• Vilija Blinkevičiūtė – 2021 – dabar

• Oficiali svetainė