Baltarusijos istorija

Baltarusijos istorija
Rusia iki Kijevo Rusios (Rusios kaganatas)
Kijevo Rusia (Riurikaičiai)
Rusios kunigaikštystės:
Polockas, Juodoji Rusia, Smolenskas, Turovas-Pinskas
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė:
Polocko, Minsko, Vitebsko, Naugarduko, Bresto, Smolensko, Mstislavlio vaivadijos
Rusijos imperija (Šiaurės vakarai):
Minsko, Vitebsko, Gardino, Mogiliovo gubernijos
BLR, Litbelas
Lenkija, TSRS (Baltarusijos TSR)
Baltarusija

Šiame straipsnyje aprašoma Baltarusijos istorija nuo pirmųjų gyventojų įsikūrimo dabartinės Baltarusijos teritorijoje iki dabartinių laikų.

Pirmosios žmonių stovyklos dabartinėje Baltarusijos teritorijoje randamos jau prieš 28-24 tūkstančius metų. 3 tūkstantmečio pabaigoje – 2 tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje Baltarusijos teritorijoje pasirodo indoeuropiečių gentys, kaip manoma dabartinių baltų ir slavų protėviai. VII–VI a. pr. m. e. pietų Baltarusijos teritorijoje susiformavo Milogrado kultūra, kurią Marija Gimbutienė, dr. Algimantas Merkevičius ir kiti tyrinėtojai laiko baltiška. Kiti tyrinėtojai šią kultūrą laiko slaviška arba jos priklausomumą laiko diskutuotinu klausimu.

Remiantis lingvistiniais duomenimis ir hidronimais, I tūkst. Baltarusijos teritorijoje vyravo baltų prokalbe kalbėjusios gentys, kurios sukūrė Brūkšniuotosios keramikos, Dniepro-Dauguvos, Tušemlios kultūras. Tai buvo vadinamieji Dniepro baltai. Tuo metu pietų Baltarusijoje (Pripetės baseine) jau vyravo slavai. VIII–IX a. jie ėmė migruoti į šiaurę, ilgainiui išstumdami ir asimiliuodami baltus, kurie perėmė slavų kalbą ir suformavo naujus etnosus. Asimiliacija nebuvo vienoda. Daug kur baltų kalbomis kalbančių tautų likučiai liko gyventi tarp dominuojančių slavų etnosų.

Iki IX a. Baltarusijoje susiformavo skirtingos genčių sąjungos. Tai buvo žemės ūkiu besiverčiančios gentys, prekiavusios žemės ūkio produktais, kailiais, medumi, vašku. Šiaurės vakarinė Baltarusijos teritorija dar ilgai išliko baltiška. Baltų žemės šiaurės vakarinėse teritorijose (Nemuno upės baseinas, kur yra Lydos, Ašmenos miestai) jungėsi į aukštaičių ir jotvingių gentines sąjungas. Greičiausiai baltiškai kalbantis buvo ir Nemuno-Pripetės tarpupis (vėliau taip vadinamoji Juodoji Rusia) su Gardino, Slucko, Nesvyžiaus gyvenvietėmis.

Likusioje teritorijoje susiformavo kelios didelės slavų žemių sąjungos. Šiaurinėje Baltarusijoje (Dauguvos baseinas, kur dabar yra Polockas, Vitebskas, Orša ir Minskas) vyravo Polocko krivičiai. Pelkingose teritorijose pietinėje Baltarusijoje (Pripetės baseinas, kur dabar yra Brestas, Pinskas, Turovas, Mozyrius) vyravo dregovičiai. Rytinėje Baltarusijoje (Dniepro ir Sožo baseinas, kur dabar yra Gomelis, Mogiliovas) gyveno radimičiai. Šios trys gentinės sąjungos vėliau tapo baltarusių etnoso pagrindu.

Pagrindiniai straipsniai – Polocko žemė, Turovo-Pinsko žemė ir Smolensko žemė.

IX–X a. Skandinavijos vikingai pakeliui iš Skandinavijos į Bizantijos imperiją įkūrė prekybos punktus (vadinamasis Kelias iš variagų pas graikus). Dauguma jų koncentravosi krivičių ir radimičių žemėse. Per šiuos atsparos punktus vikingai darė įtaką rytų slavų valstybių susikūrimui. Nuo Suomijos įlankos iki Ponto stepės susiformavęs slavų dominuojamas regionas pradėtas vadinti Rusia, ir Baltarusijos teritorija (kartu su šiaurės Ukraina bei vakarų Rusija) sudarė neatsiejamą jo dalį.

Rusioje senųjų genčių sąjungų pagrindu formavosi dideli teritoriniai-politiniai junginiai, vadinamosios žemės. Baltarusijos teritorijoje svarbiausios slavų žemės buvo Polocko žemė šiaurinėje dalyje, susiformavusi krivičių teritorijoje, Turovo-Pinsko žemė pietinėje dalyje (Polesėje), kur senovėje vyravo dregovičiai. Radimičiai rytų Baltarusijoje savo atskiro teritorinio junginio nesuformvo, tačiau ilgainiui juos užvaldė Smolensko žemė, kurios centras buvo dab. Rusijos teritorijoje. 862 m. kronikose jau minimas Polockas. Visose kunigaikštystėse įsigalėjo atskiros Riurikaičių dinastijos atšakos.

Į šias slavų kunigikštystes iš pietų, t. y. Bizantijos, plito religija ir raštija. X a. slavai priėmė stačiatikių tikėjimą, čia paplito kirilica, o bažnytinė slavų kalba tapo raštijos ir liturgijos kalba. Tačiau pagoniškų papročių išliko dar iki XV–XVI a.

Nors X a. II pusėje ir XI a. I pusėje didžiumą Rusios teritorijos suvienijo Kijevo Rusia su centru Kijevo mieste, atskiros žemės didžiąją dalį istorijo buvo nepriklausomos. X a. Iziaslavo Vladimirovičiaus pradėta Riurikaičių atšaka Polocko kunigaikštystę valdė kelis šimtus metų. Didžiausias klestėjimas buvo pasiektas Iziaslavo vaikaičio Vseslavo (1044–1101) laikais. Tuo metu kunigaikštystė tapo svarbia tarpininke prekyboje tarp Kijevo ir Skandinavijos. Polocko kunigaikštystė anksti tapo faktiškai nepriklausoma nuo Kijevo Rusios, plėtė savo įtaką ir į kaimynines baltų teritorijas. Rusioje Polockas pagal savo įtaką konkuravo su kitais Rusios centrais – Kijevu ir Novgorodu.

Pietų Baltarusijoje (Polesėje) susiformavo Turovo kunigaikštystė. Joje XI a. viduryje atskirą Riurikaičių atšaką pradėjo Iziaslavas Jaroslavičius. Turovo kunigaikštystė ilgą laiką buvo glaudžiai susijusi su Kijevu. Rytų Baltarusiją (radimičių žemes) kontroliavusi Smolensko kunigaikštystė buvo valdoma skirtingų Riurikaičių dinastijos atšakų, kol 1127 m. čia įsitvirtino Rostislavičiai, pradėję šios kunigaikštystės aukso amžių. XII a. Baltarusijoje, kaip ir kitose Rusios dalyse, reiškėsi didėjantis feodalinis susiskaldymas, ir formavosi daug smulkių kunigaikštysčių. Nuo Polocko atskilo Vitebsko, Minsko, Drucko, Iziaslavo kunigaikštystės. Nuo Turovo atskilo Pinsko, Klecko, Slucko-Kopyliaus kunigaikštystės.

Baltų gentys vakarinėje Baltarusijos dalyje teritorinius junginius suformavo vėliau nei slavai, ir į jų kraštus vėliau ėmė skverbtis rytų krikščionybė. Tiesa, prekybiniai ir kultūriniai kontaktai tarp Rusios kunigaikštysčių ir baltų vyko. Į baltų žemes įtaką plėte Polocko kunigaikštystė: lietuvių ir latvių protėviai tarnaudavo Polocko armijose, o Polocko agresija turėjo įtakos rytinių baltų genčių (lietuvių, latgalių, jotvingių) konsolidacijai. Pvz., latgaliai suformavo Jersikos kunigaikštystę, kuri tuo metu buvo Polocko vasalė. Panašiu metu jotvingių žemes šiaurėje kolonizavo dregovičiai, kurie jotvingių teritorijoje įkūrė Valkaviską, Gardiną, Slanimą, Naudarduką ir kitus miestus^[1]. Čia ilgainiui slavų kunigaikštysčių pavyzdžiu susiformavo Gardino kunigaikštystė.

Veikiami rytinių kaimynų slavų, XI–XII a. baltai irgi ėmė konsoliduotis. Baltarusijos teritorijoje susiformavo tokios lietuvių genčių sąjungos žemės kaip Nalšia ir Alšėnai, kurios XIII a. Mindaugo (1240–1263) laikais įtrauktos į besikuriančią Lietuvos valstybę.

Pagrindinis straipsnis – Lietuvos Didžioji kunigaikštystė.

XIII a. Rusios kunigaikštystės patyrė nemažai istorinių kataklizmų, kurie keitė regiono geopolitinę siuaciją. Vykstant Kryžiaus žygiams į Pabaltijį didelė dalis kaimyninių baltų genčių buvo nukariautos kryžiuočių, dėl ko Rusios kunigaikštystės buvo atkirstos nuo Baltijos jūros ir sunyko prekybiniai keliai. Iš rytų į Rusią įsiveržus mongolams (1240 m. užimtas Kijevas), plačioje buvusios Rusios teritorijoje susidarė geopolitinis vakuumas. Buvusios kunigaikštystės skilo į dar didesnį skaičių kunigaikštysčių.

Didelė dalis šiaurinės Rusios tapo priklausoma nuo Mongolų imperijos, o pietinė Rusios dalis (įskaitant dab. Baltarusijos teritorijoje buvusias slavų kunigaikštystes) buvo įtraukiamos į naujai susikūrusios vakarinės kaimynės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, politinę orbitą. Per karines sąjungas, dinastines vedybas ir užkariavimus per XIII–XIV a. dabartinės Baltarusijos teritorijoje buvusios kunigaikštystės buvo įjungtos į LDK sudėtį. Šis procesas pradėtas Mindaugo laikais, kuomet prie LDK prijungta Juodoji Rusia. Vėliau Polocko (1307 m.), Turovo-Pinsko ir Smolensko žemių kunigaikštystės prijungtos prie Lietuvos kaip dalinės kunigaikštystės, ir vietines Riurikaičių dinastijas keitė Gediminaičių giminė. Nuo to laiko Lietuvos ir Baltarusijos istorija beveik 600 metų buvo glaudžiai susijusi.

Iš pradžių LDK sudėtyje senosios kunigaikštystės išlaikydavo savo teritorijas ir valdančiąsias gimines, tačiau nuo 1508 m. dauguma jų panaikintos, ir suformuotos vaivadijos. Iš pradžių suformuotos Mstislavlio, Smolensko ir Polocko vaivadijos, o likusioji didžioji Baltarusijos dalis buvo administruojama kaip Vilniaus vaivadija. Vėliau joje išskirtos Bresto, Minsko ir Naugarduko vaivadijos.

Į LDK sudėtį patekę slavai vystėsi atskirai nei šiauriniai jų kaimynai, patekę į Mongolų imperijos įtaką. Taip formavosi atskiras rusėnų, tiesioginių baltarusių protėvių, etnosas, kuriam LDK sudėtyje buvo labai palanki terpė vystytis. Jų šnekamoji rusėnų kalba ėmė atsiskirti nuo rusų kalbos. Ji rėmėsi dabartinės Baltarusijos teritorijoje buvusiais slavų dialektais, buvo standartizuota ir tapo rašytine kalba. Lietuvos sostinė Vilnius tapo svarbiausiu rusėnų miestu ir jų intelektualinio gyvenimo centru. 1517–1525 m. Pranciškus Skorina iš Polocko Vilniuje išleido pirmą spausdintą rytų slavų knygą (Biblijos vertimai).

Rusėnų gyvenamos teritorijos užėmė didžiąją dalį LDK, ir gyventojų skaičiumi jie lenkė etninius lietuvius, todėl Lietuvos didieji kunigaikščiai ėmė vadintis Lietuvos ir Rusios valdovais bei pretendavo valdyti visas Rusios žemes. LDK iš esmės buvo dvitautė valstybė,^{[reikalingas šaltinis]} kurioje lietuviai (baltai) ir rusėnai (slavai) lygiomis teisėmis dalyvavo kultūriniame ir politiniame gyvenime. Nors šie du etnosai užėmė skirtingas teritorijas ir išlaikė skirtingas religijas bei kalbas, jie laikė save viena tauta - lietuviais (politine prasme). Nors valdančioji LDK dinastija Jogailaičiai buvo lietuviškos kilmės, LDK daugumą sudarę rusėnai stipriai veikė Lietuvos kultūrinę raidą ir užėmė svarbią vietą valstybės politikoje. Rašytinė rusėnų kalba buvo naudojama kaip pagrindinė administracinė LDK kalba. Ja parašyta didžioji dalis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės oficialių dokumentų iki 1569.

Kitokia buvo rusėnų padėtis religijos klausimu. Iš pradžių didelė dalis lietuvių diduomenės, ypatingai migravusieji į Baltarusiją, perimdavo stačiatikių tikėjimą. 1386 didysis Lietuvos kunigaikštis Jogaila tapo Lenkijos karaliumi ir tokiu būdu būdu įtraukė LDK į katalikiškojo pasaulio sferą. Jogailai priėmus katalikų tikėjimą, LDK teritorijoje katalikai tapo faktiškai proteguojamais prieš stačiatikius LDK kilminguosius. XV a. II pusėje kai kuriose Baltarusijos vietovėse buvo draudžiama kurti naujas cerkves. Tačiau Žygimanto Senojo privilegijos 1511 m. sulygino abiejų krikščionybės atmainų atstovų teises.

Nuo XV a. pabaigos LDK silpstant ir stiprėjant jos rytinei kaimynei Maskvai, pastaroji nukariavo dalį Smolensko ir Polocko žemių, ir nuo tada šios teritorijos vystėsi kaip Rusijos sudėtinė dalis. Nuolatinė Maskvos grėsmė 1569 m. atvedė LDK į Liublino uniją, kuria ji sudarė Abiejų Tautų Respubliką su Lenkijos karalyste. Lenkija gavo valdyti pietines rusėnų teritorijų dalis, kur ėmė formuotis ukrainiečių tapatybė. Dabartinės Baltarusijos teritorija, tuo tarpu, liko LDK sudėtyje. LDK Vyriausiasis Tribunolas posėdžiaudavo ne tik sostinėje Vilniuje, bet ir Gardine bei Minske.

Maždaug nuo to laikotarpio LDK kontroliuojamai slavų teritorijai įvardinti pradėjo įsigalėti pavadinimas Baltoji Rusia. Tokiu pačiu principu Juodąja Rusia buvo vadinamos Maskvos kontroliuojamos slavų teritorijos (būsimosios Rusijos branduolys), o Raudonąja Rusia - Lenkijos kontroliuojamos (būsimoji Ukraina). Nors Juodosios ir Raudonosios Rusios apibrėžtys vėliau stipriai keitėsi, Baltoji Rusia prigijo (ypač įvardijant Polocko žemę) ir ilgainiui davė pradžią Baltarusijos pavadinimui. Tiesa, baltarusių protėviai, būdami LDK gyventojais, puoselėjo su savo valstybe susietą "Lietuvių" tapatybę.

Nuo XIV a. Baltarusijos teritorijoje didėjo etninė įvairovė, nes greta vietos gyventojų slavų čia kėlėsi lietuvių ir lenkų kilmės diduomenė, kuri kūrė čia savo dvarus. Viena įtakingiausių lietuvių didikų giminė čia buvo Radvilos, valdę milžiniškas sritis. LDK kunigaikščiams ir didikams kviečiant pirklius ir amatininkus iš užsienio, čia kūrėsi vokiečiai, škotai, olandai, italai ir kitos tautos. Svarbiausi imigrantai čia buvo žydai aškenaziai iš Vokietijos, kurie retai gyvenamoje Baltarusijos teritorijoje rado tinkamas sąlygas gyventi ir puoselėti savo kultūrą. Jie kūrėsi didžiausiuose Baltarusijos miestuose ir steigė bendruomenes miesteliuose (štetluose). Tarp jų formavosi litvakų tapatybė ir kultūra. Nuo XVII a. vidurio Baltarusijoje prieglobstį rado ir sentikių bendruomenės.

Nuo XV a. visoje Baltarusijoje stiprėjo lenkų kalbos ir kultūros įtaka (Polonizacija). Pasikeitė bažnytiniai ir pasaulietiniai visuomeniniai institutai. Dvaro elitas greitai priėmė lenkų kalbą, kultūrą ir katalikybę. Nuo XVII a. lenkų kalba išstūmė rašytinę rusėnų kalbą iš vartojimo administracijoje. Kartu su šia tendencija į Baltarusiją skverbėsi Vakarų Europos architektūros tradicija (ypač Barokas), ir didelė dalis šio laikotarpo pilių, dvarų bei kulto pastatų buvo statomi remiantis Lietuvos, Lenkijos, Italijos pavyzdžiais.

XVI a. viduryje Baltarusiją palietė Reformacija. Nesvyžiuje, Breste, Klecke ir kituose miestuose atsirado protestantų bendruomenės. Kadangi kai kurie ATR karaliai labai stipriai palaikė kontrreformaciją, pradėti persekioti ne tik protestantai, bet ir stačiatikiai. Po Bresto unijos (1596) susikūrė unitų bažnyčia, kuriai priklausė didžioji dalis Baltarusijos gyventojų. Pagal ją LDK stačiatikiai buvo pavaldūs ne patriarchui, o Romos popiežiui. 1618 m. Magiliavo miestiečiai sukilo prieš unitų arkivyskupą Juozapatą Kuncevičių. Sukilimas buvo numalšintas. Valstiečiai ir miesto liaudis buvo mažiau paveikti polonizacijos, išsaugojo baltarusių kalbą bei ištikimybę unitų bažnyčiai.

Tačiau ši situacija kėlė ir dalies valstiečių nepasitenkinimą, dėl ko nuo XVI a. pab. ėmė kilti sukilimai, suskaidę šalį.^{[reikalingas šaltinis]} Nuo XVII a. vid. regione nuolat vyko karai su Rusijos caryste ir Švedija. Per Šiaurės karą 1700–1721 m. žuvo apie pusė dabartinės Baltarusijos teritorijos gyventojų, panašiai, kaip ir per ATR-Rusijos karą (1654–1667).

Pagrindinis straipsnis – Šiaurės vakarų kraštas.

Nusilpus Abiejų Tautų Respublikai, 1772 m. įvyko Pirmasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas, kuriuo Rusijai atiteko ryčiausios Baltarusijos dalys (Vitebsko, Polocko bei Mogiliovo vaivadijos). Gardino seime 1793 m. buvo patvirtintas Antrasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas, kuriuo Rusijai atiteko Minskas, Nesvyžius, Bobruiska ir rytinė Polesė. Per paskutinį padalinimą 1795 m. prie Rusijos prijungtos likusios baltarusiškos žemės (išskyrus Baltstogę, kuri atiteko Prūsijai). Taip Rusijos imperija galutinai prisijungė visas Baltarusijos teritorijas ir tokiu būdu "atkūrė" Rusią po slavų valdžia. Rusijos imperijos sudėtyje Baltarusijos teritorija reorganizuota į gubernijas. Ji priklausė Minsko, Mogiliovo, Vitebsko, ir Gardino gubernijoms, bei Balstogės sričiai. Taip pat dalis jos įėjo į Vilniaus ir Kauno gubernijas. Rusijos imperijos administracijoje Baltarusija ir toliau buvo laikoma kaip bendras vienetas su Lietuva: jos kartu priklausė Vilniaus generalgubernatorijai ir buvo vadinamos Šiaurės vakarų kraštu.

Rusijoje buvo vykdoma baltarusių depolonizacija ir rusifikacija. 1839 m. caro įsakymu panaikinta unitų bažnyčia, o gyventojai priversti pereiti į stačiatikių tikėjimą. 1840 pradėjo veikti rusų teisminis kodeksas, o Baltarusijos (kaip ir Lietuvos) termino vartojimas buvo uždraustas^{[reikalingas šaltinis]}. Galiausiai uždraustas lotyniško raidyno naudojimas baltarusiškuose spaudiniuose. Masinė slavizacija palietė ir seniau lietuviškas teritorijas vakaruose. Slavai baltarusiai buvo skatinami keltis į vakarus, daugiausia į Vilniaus guberniją,^{[reikalingas šaltinis]} kurioje XX a. pradžioje jau sudarė didžiąją gyventojų dalį. Istorinė Aukštaitija (ypač jos rytinė dalis, kur dabar yra Breslaujos, Vileikos, Alšėnų, Ašmenos, Lydos miestai) buvo slavizuota, o lietuviai išliko tik nedidelėse salose.

Nepaisant persekiojimo, formavosi baltarusių nacionalinis atgimimas ir stiprėjo atskira baltarusių tapatybė. Baltarusių kalba rašė poetai Jonas Čečiotas, Vladislovas Sirokomlė, Konstantinas Kalinauskas ir kiti. Baltarusijos bajorija ir kai kuri valstiečių dalis vadovaujant Konstantinui Kalinauskui bei Zigmantui Sierakauskui dalyvavo 1863 m. lenkų-lietuvių sukilime, kuris baigėsi nesėkmingai.

Kartu su liberalizacijos banga Rusijos visuomeniniame gyvenime 1860–1870 m. pradėjo rodytis publikacijos baltarusių kalba. Baltarusių kalba buvo diskriminuojama ir įteisinta tik po 1905 m. revoliucijos, nors ir tada neleista šia kalba mokyti mokyklose.

Pagrindiniai straipsniai – Baltarusijos Liaudies Respublika ir Litbelas.

Kilus Pirmajam pasauliniam karui susidarė prielaidos atsirasti nepriklausomai baltarusių valstybei. 1918 m. vasario 25 d. į Minską įžengė vokiečių kariuomenė, o 1918 m. kovo 25 d. Visos Baltarusijos kongresas paskelbė nepriklausomą Baltarusijos Liaudies Respubliką. Jos teritorija turėjo apimti visas baltarusių vyraujamas gubernijas, įskaitant ir Smolenską bei didelę dalį Vilniaus gubernijos (taip pat ir Vilnių, kurį baltarusiai laikė vienu pagrindinių savo kultūros centrų). Savo dalimi Baltarusija laikė ir Palenkės regioną, iki tol priklausiusį Lenkijai. Paskelbiant nepriklausomybę dalyvavo ne tik baltarusių nacionalistai, bet ir krajovcai (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiai), pvz., Roman Skirmunt, Paweł Aleksiuk arba Włodzimierz Falski.

Nepriklausomos Baltarusijos valstybės sukūrimas paskatino naujų nacionalinių simbolių sukūrimą ir sustiprino baltarusių tapatybės formavimąsi. Kadangi baltarusių istorinė tapatybė didžiąja dalimi buvo susijusi su LDK raida, LDK simboliai (Vytis) buvo pasirinkti kaip Baltarusijos herbas. Tuo pačiu metu Bronislavas Taraškevičius sunormino baltarusių kalbą ir jos rašybą, parašė pirmąsias gramatikas ir vadovėlius. Taip susiformavo tradicinė baltarusių rašyba, vadinama taraškevica.

Baltarusijos Liaudies Respublika egzistavo tik gerą pusmetį iki 1918 m. rudens. Tuo metu į Baltarusijos teritoriją įžengė Raudonoji armija. Rusijos pilietinio karo metu, kuris palietė ir Baltarusiją, šalis pateko į komunistų rankas. Pastarieji turėjo kitą viziją, ir siekė atkurti senąją LDK teritoriją, kur baltarusiai ir lietuviai būtų sudarę vieną valstybę. Taip 1919 m. sausį buvo sudaryta Lietuvos-Baltarusijos Tarybų Respublika (Litbelas), kuri niekada neįgyvendinta praktikoje, nes Lietuva tapo nepriklausoma.

Pagrindinis straipsnis – Vakarų Baltarusija.

Tuo metu Lenkija siekė atkurti Abiejų Tautų Respublikos idėją. Vadovaujant maršalui Juzefui Pilsudskiui stengėsi perimti kuo didesnę dalį Baltarusijos į savo rankas. Buvo siekiama ten paskelbti nepriklausomą valstybę, sietiną su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicija, kuri ilgainiui būtų sujungta su Lenkija. Po Lenkijos puolimo 1919 m. ir neilgo karo tarp Lenkijos ir Rusijos 1920 m. Baltarusija buvo padalinta. Vakarinė jos dalis atiteko Lenkijai, o rytinėje dalyje įkurta Baltarusijos Tarybų Socialistine Respublika. Tarp jų buvo nubrėžta vadinamoji Kerzono linija, išlaikyta iki 1939 m.

Lenkijos sudėtyje atsidūrusioje Vakarų Baltarusijoje (bret. Захо́дняя Белару́сь) buvo suformuotos keturios vaivadijos: Vilniaus, Naugarduko, Polesės ir Balstogės. Juzefo Pilsudskio ir socialistų palaikyta Baltarusijos autonomijos idėja susilaukė griežtos kritikos, ypatingai iš lenkų nacionalistų dominuojamo Seimo.

Nepaisant to, kad Lenkijos baltarusiai buvo formaliai atstovaujami parlamente, turėjo savo mokyklas ir visuomenines organizacijas, jos kuo toliau, tuo labiau buvo diskriminuojamos lenkijos valdžios. Baltarusių mokyklų ir kultūros įstaigų skaičius buvo drastiškai mažinamas. Iš 1920 m. 400 teritorijoje egzistavusių mokyklų, iki 1939 m. neliko nė vienos. Baltarusiai neturėjo savo teatro, kino ar radijo laidų^[2]. Į visą teritoriją kėlėsi lenkų persikėlėliai, vykdydami agresyvią polonizaciją. Besipriešinantys valdžiai nepatikimi baltarusių veikėjai buvo persekiojami ir net uždaromi į tam tikslui skirtas koncentracijos stovyklas^{[reikalingas šaltinis]}.

Baltarusijos TSR tapusioje rytinėje Baltarusijos dalyje 1920 m. pabaigoje J. Stalinas pradėjo Baltarusijos sovietizacijos kursą. Rytinės Baltarusijos TSR sienos buvo kelis kartus keičiamos, prijungiant naujas baltarusiškai kalbančias teritorijas, kurios buvo didinamos Rusijos sąskaita. Dabartinės rytinės Baltarusijos sienos nusistovėjo 1926 m. Sovietų Sąjunga bandė kelti šalies ekonomiką komunistiniais metodais. Buvo vystoma pramonė. Žemės ūkyje iš pradžių vykdytas valstiečių apgyvendinimas vienkiemiuose, tačiau nuo 1930 m. pereita prie masinės kolektyvizacijos.

Trečiojo dešimtmečio Sovietų Baltarusijoje buvo vykdyta korenizacijos politika (baltarusizacija). Raudonojoje armijoje buvo įkurtas baltarusių nacionalinis dalinis^[3]. Baltarusijos TSR iki 1938 m. buvo pripažįstamos keturios oficialios kalbos: baltarusių, lenkų, rusų ir jidiš, o lenkai kurį laiką net turėjo savo autonominį rajoną. Skatinant baltarusių etninę tapatybę 1933 m. įvykdyta kalbos reforma, kurios metu naujai sunorminta baltarusių kalbos gramatika ir rašyba, atsisakyta taraškevica standarto. Tiesa, ji susilaukė prieštaringų vertinimų, nes laikyta, jog priartino baltarusių kalbą prie rusų kalbos. Tuo pat metu respublikoje buvo vykdomos represijos prieš turtinguosius, dvasininkus ir inteligentus. Baltarusijos TSR stalinizmo metais valdžia vykdė terorą prieš opozijiją ir nekaltų žmonių. Nemažai baltarusių inteligentų buvo represuotą ir sušaudyta. 1917 — 1953 m. apie 250 000 baltarusių buvo represuoti^[4]. Kolektyvizacijos metais iš respublikos buvo ištremti 85928 žmonių. 1935 — 1940 m. buvo nubausti mirties bausme 28 425 baltarusių^[5].

1939 m. rugsėjo mėn. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Vokietija ir Tarybų Sąjunga pasidalino Lenkiją. Pasinaudodama sutartimi su Trečiuoju Reichu, Tarybų Sąjunga įvedė kariuomenę į Vakarų Baltarusiją. Tų pačių metų spalį Vakarų Baltarusijos liaudies susirinkimas pasiprašė priėmimo į Tarybų Sąjungą. Lapkričio 14 d. teritorija buvo prijungta prie Baltarusijos TSR. Išaugusios valstybės teritorija siekė 225,7 tūkst km², o gyventojų skaičius — 10,2 mln. Tiesa, dalis Vilniaus vaivadijos (Vilniaus kraštas ir Švenčionys) pagal susitarimą buvo atiduoti Lietuvai. Po karo dalis prijungtų teritorijų (Balstogė) grąžinta Lenkijai.

1941 m. Nacistinei Vokietijai užpuolus Tarybų Sąjungą, Baltarusijos dalis buvo užimta Vokietijos ir priklausė reichskomisariatams Ostlandas ir Ukraina. Vokiečiai visoje teritorijoje kūrė koncentracijos stovyklas ir vykdė tiek holokaustą, tiek prieš civilius nukreiptą persekiojimą. Skirtingais skaičiais, per karą šalis neteko 2,5-3 mln. (t. y. apie ketvirtadalio) savo gyventojų ^[6]. Iš jų apie 800 tūkst. buvo žydai, šalyje praktiškai išnaikinti. 1941 m. pabaigoje Baltarusijos teritorijoje veikė apie 12 000 partizanų^[7].

Per Antrąjį pasaulinį karą Baltarusija patyrė didžiulius žmonių ir ekonominius nuostolius. Kai 1944 m. į Baltarusiją įvesta Raudonoji armija, visi jos miestai buvo sugriauti, o pramonė ir infrastruktūra sunaikinta.

Pagrindinis straipsnis – Baltarusijos TSR.

1945 m. pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, suvienyta Baltarusija liko TSRS sudėtyje kaip Baltarusijos TSR. Tuo metu galutinai nustatytos jos sienos su Lenkija ir Lietuva. Lenkijai buvo atiduota Palenkė. Kitų sovietinių respublikų pavyzdžiu Baltarusijos teritorija buvo padalinta į 12 sričių.

Po karo Baltarusija pradėjo atkūrimo procesą ir 1970 metais tapo vienu iš labiausiai išsivysčiusių TSRS ekonominių rajonų. Vakarų Baltarusijoje sparčiai įvykdyta kolektyvizacija ir baigtas išbuožinimas (kurį rytinė dalis buvo patyrusi prieš karą). Ypač stipriai vystėsi mašinų ir chemijos, karo pramonės. Būdama viena iš vakariausių TSRS respublikų, Baltarusija buvo traktuojama kaip Sovietų Sąjungos vizitinė kortelė ir vadinama TSRS „surinkimo cechu“.

Sparčios urbanizacijos ir pramonės augimo dėka sustiprėjo baltarusių asimiliacijos procesas. Į šalį kėlėsi daug rusų tautybės žmonių ir vyko rusifikacija. Valstybinė švietimo ir išsilavinimo politika skatino šį procesą, nes augo rusiškų leidimų tiražai, o rusų kalba daugumoje mokyklų tapo pagrindine mokymosi kalba. Dabar tik kiek daugiau nei pusė nepriklausomos Baltarusijos gyventojų šneka baltarusių kalba.

Dėl Černobylio avarijos 1986 m. gretimoje teritorijoje Ukrainoje dideli Baltarusijos plotai tapo radioaktyviai užteršti.

Prasidėjus Perestroikai, sustiprėjo baltarusių nacionalinio išsivadavimo judėjimas. Jį labai stiprino visuomenėje kilęs rezonansas dėl Černobylio ir tuo metu atrastos masinės stalinizmo aukų kapavietės Kuropatuose. Formavosi judėjimas Baltarusių nacionalinis frontas "Atgimimas", kurio steigiamasis posėdis įvyko 1989 m. Vilniuje. Jis inicijavo mitingus visoje šalyje.

1991 m. rugpjūčio 25 d. Aukščiausioji Taryba paskelbė Baltarusijos TSR nepriklausomybę, o rugsėjo 19 d. šalies pavadinimas buvo pakeistas į Baltarusijos Respubliką ir patvirtinta nacionalinė simbolika remiantis 1918 m. Baltarusijos Liaudies Respublikos pavyzdžiais. Pradėtas naudoti Vytis ir baltai-raudonai-balta vėliava.

1991 m. gruodžio mėnesį buvo anuliuota 1922 m. Tarybų Sąjungos federacinė sutartis ir Belovežo susitarimu įkurta Nepriklausomų Valstybių Sandrauga (NVS). 1994 m. liepos mėn. įvyko pirmieji prezidento rinkimai. Aleksandras Lukašenka, buvęs tarybinio ūkio direktorius ir Aukščiausios Tarybos deputatas, turėjęs kovotojo prieš korupciją reputaciją, šiuose rinkimuose gavo 80 % balsų.

1995 m. įvykęs referendumas sugrąžino į vartoseną buvusius sovietinės Baltarusijos simbolius su minimaliais pakeitimais. Siekdamas padidinti Prezidento galias, A. Lukašenka inicijavo ir referendumą dėl konstitucijos pakeitimo. 1996 m. Baltarusijos parlamentas balsavo už apkaltos proceso A. Lukašenkai pradžią (86 balsai), tačiau jis remdamasis skubiai surengtu referendumu paleido parlamentą ir išsilaikė poste. Nuo tų metų pradėjo dingti kai kurie A. Lukašenkos politiniai priešininkai, kurių likimas nėra žinomas^[8].

A. Lukašenka buvo perrinktas visuose vėliau vykusiuose prezidento rinkimuose (2001, 2006, 2010, 2015 ir 2020 m.), ir kiekvieną kartą oficialus A. Lukašenką palaikančių balsų skaičius viršija 80 %. 2004 m. padarytas konstitucijos pakeitimas leido prezidentui užimti poziciją neribotą kadencijų skaičių. Daug Vakarų valstybių politikų ginčija dabartinės Baltarusijos valdžios teisėtumą, teigia, kad šalyje įsitvirtinusi autokratija. Nuo pat valdymo pradžios A. Lukašenka gerino santykius su Rusija. 1996 m. abi šalys sukūrė Sąjunginę valstybę (rus. Сою́зное госуда́рство), siekusią turėti bendrą politiką. 1999 m. gruodžio 8 d. Buvo pasirašyta sąjunginė Baltarusijos ir Rusijos sutartis, kuri praplėtė abejų šalių bendradarbiavimą ir sukūrė sąjungos valdančius organus. 2000 m. gegužės mėn. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir A. Lukašenka susitarė dėl vienos valiutos įvedimo perspektyvos. Tuo pat metu 2002 m. V. Putino pasiūlymai dėl abiejų šalių susiliejimo buvo piktai atstumti A. Lukašenkos. 2012 m. Baltarusija, Rusija ir Kazachstanas sukūrė Eurazijos ekonominę erdvę, o 2015 m. prisijungus Armėnijai – Eurazijos ekonominę bendriją.

Stiprėjantis autoritarizmas sukėlė pasipriešinimą visuomenės tarpe, kurio proveržiai vyksta beveik kiekvienų rinkimų metu ar dėl blogėjančios šalies ekonominės padėties. 2006 m. įvyko Džinsinė revoliucija, kuria nebuvo pasiekti jokie rezultatai. Masiniai mitingai vyko 2011, 2016, 2017 ir 2020 m. Šiuo metu, po paskutiniųjų prezidento rinkimų, vyksta 2020 m. Baltarusijos protestai.

• Dr. Kazys Pakštas. Gudijos santykis su Lietuva 1 d.
• Dr. Kazys Pakštas. Gudijos santykis su Lietuva 2 d.

Vikiteka: Baltarusijos istorija – vaizdinė ir garsinė medžiaga