Gardino kunigaikštystė

	Гарадзенскае княства ; Gardino kunigaikštystė
	LDK dalinė kunigaikštystė 1239-1390
Sostinė	Gardinas
Kalbos	senoji slavų
Valdymo forma	Monarchija
	Gardino kunigaikščiai
1084-1090 (pirmas)	Vsevolodas Igorevičius
Era	Viduramžiai
- Atskilo nuo Polocko	1084 m., 1084
- Prijungta prie Trakų kunigaikštystės	1390 m.

Apie dabartinę Baltarusijos sritį žr. Gardino sritis;

Apie Rusijos imperijos guberniją žr. Gardino gubernija;

Apie Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės vaivadiją žr. Gardino vaivadija.

Gardino kunigaikštystė (bltr. Гарадзенскае княства) – dalinė kunigaikštystė, susikūrusi XII a. antroje pusėje, kai atsiskyrė nuo Kijevo Rusios Haličo-Voluinės kunigaikštystės ir dalies Polocko kunigaikštystės. Apėmė dalį jotvingių ir Juodosios Rusios žemių. Kunigaikštystė egzistavo dabartinė Lietuvos pietvakariuose, Baltarusijos šiaurės vakaruose ir Lenkijos šiaurės rytuose.

Istorija

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose kunigaikštystė paminėta 1127 metais.^[1] Nuo XIII a. vidurio priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (veikiausiai pašalinus Gardino kunigaikščius). Manoma, žemes kurį laiką valdė Vaišvilkas. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio laikais priklausė jam; čia jis kurdino besigelbstančius nuo kryžiuočių pavergimo prūsus.

XIV a. antrojoje pusėje tapo Trakų kunigaikštystės daline kunigaikštyste, nuo 1376 m. valdoma kunigaikščio Vytauto, per kovas dėl didžiojo kunigaikščio sosto 1382 m. kunigaikštystę užėmė Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila. 1384 m. jo atkurta kaip savarankiška kunigaikštystė ir duota valdyti Vytautui. Vėl užimta 1390 m. jam pabėgus į Prusiją pas kryžiuočius. Vytautui 1392 m. tapus Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Gardino kunigaikštystė nebeatkurta. Nuo XIV a. pradžios atgaivinta kaip dalinė Lietuvos Naugarduko kunigaikštystė. Nuo 1413 m. jos teritorija priklausė Trakų vaivadijai, kur buvo įkurta Gardino apskritis.^[2]

Kunigaikščiai

Manoma, kad vietos kunigaikščių linija priklausė Riurikaičiams, tačiau kunigaikščių seka, ypač XII a. pabaigos ir XIII a. pradžios, yra tik apytikriai spėjama. Nuo XIII a. vidurio kunigaikštystėje įsigalėjo Mindaugo LDK. Tikriausiai šiuo neaiškiu laikotarpiu suskilo į dvi dalis: Naugarduko ir Volkovijsko.

Vsevolodas Igorevičius (1084-po 1090)
Mstislavas Vsevolodovičius (po 1090–1113)
Vsevolodas Davidovičius (1113–1142)
Borisas Vsevolodovičius (1142–1159)
Volodaras Glebovičius (1159–1169)
Glebas Vsevolodovičius (1169–1172)
Mstislavas Vsevolodkovičius (1172–1175)
Erdvilas (?) (1175–1183)
Iziaslavas Vasilkovičius (1183–1185)
Vsevolodas Glebovičius (1185)
Vasilko Volodarovičius? (1185-prieš 1192)
Mingaila (?) (po 1185–1192)
Skirmuntas (?) (1192–prieš 1219)
Treniota (?) (po 1192-prieš 1219)
Vasilko Brečeslavičius (po 1192–1219)
Iziaslavas Brečeslavičius (1219–1239), 1224 m. Gardinas buvo nusiaubtas kryžiuočių, o 1241 m. – mongolų. Po to pagrindinis centras tikriausiai perkeltas į Naugarduką;
Vaišelga (1239–1254), kaip Mindaugo vietininkas;
Apie 1250 m. valdė Danielius Haličietis, Haličo linija;
Romanas Danilovičius (1254–1258), Haličo linija, valdė Naugarduke;
Vaišelga (1258–1267);
Toliau priklausė Mindaugui ir LDK valdovams.

Literatūra

Назаренко А. В. Городенское княжество и городенские князья в XII в. // Древнейшие государства Восточной Европы. – М.: Восточная литература, 2000. – С. 169–188.
Воронин Н. Н. Древнее Гродно по материалам археологических раскопок 1932–1949 гг. – М.: 1954
Edvardas Gudavičius. Gardino kunigaikštystė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004, 423 psl.

Šaltiniai

↑ Гродно // Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона: В 86 томах (82 т. и 4 доп.). – СПб., 1890–1907.
↑ Edvardas Gudavičius. Gardino kunigaikštystė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 423 psl.

[1] Гродно // Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона: В 86 томах (82 т. и 4 доп.). – СПб., 1890–1907.

[2] Edvardas Gudavičius. Gardino kunigaikštystė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 423 psl.

[1]

[2]