Šerida
Šerida arba Aja – šviesos deivė Mesopotamijos mitologijoje. Šumerų kalba deivė buvo vadinama Šerida, o akadų – Aja. Deivės sutuoktinis – saulės dievas Utu (Šamašas).[1]
Funkcijos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Daugiausia tai buvo astralinė dievybė, taip pat sieta su vaisingumu ir kūniška meile. Šios funkcijos atsispindi deivės epitetuose. Žinomas jos epitetas šumerų kalba „dangiškoji šviesa“ (dsud-aga2 =nur šamê) bei epitetai akadų kalba – „nuotaka“ (kallatum) ir „viešpatė, kurią puošia geidulingumas“ (be-let-ulsazu unat).[2] Senosios Babilonijos karalystės laikotarpio administraciniuose dokumentuose, aptiktuose greta Siparo, Aja, kaip ir jos sutuoktinis Šamašas, siejama su teisingumu.[3]
Minima Gilgamešo epe. Trečiojoje standartinės babilonietiškosios šio epo versijos lentelėje ji įvardijama „puikiąja nuotaka“. Pasakojama, kad Gilgamešo motina Ninsunė dėl sūnaus troškimo leistis į nuotykius kaltina saulės dievą Šamašą. Užsilipusi ant šventyklos stogo ji prašo Ają, kad ši maldautų savo vyro Šamašo saugoti Gilgamešą kelionėje, ypač naktį, kai saulės dievas Šamašas negalįs jo matyti.[3]
Šerida taip pat minima šumerų kūrinyje „Nanos-Sino kelionė į Nipūrą“ (datuojamas apie 1800 m. pr. m. e.), kur siejama su Larsos miestu. Šiame pasakojime Šerida yra viena iš keleto deivių, bandančių suvilioti Naną-Siną, kuris valtimi keliauja į Enlilio šventyklą Nipūre. Jam plaukiant pro Larsą, Šerida bando Naną-Siną įtikinti būtent čia palikti vertingą valtimi gabenamą krovinį. Vis dėlto jai to padaryti nepavyksta.[3]
Kultas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Svarbūs deivės kulto centrai buvo Siparas ir Larsa, kur ji garbinta drauge su sutuoktiniu Šamašu[1] šio dievo E-babbar („baltasis namas“) šventyklose.[3]
Žinios apie Šeridos kultą siekia ankstyvąjį dinastinį laikotarpį.[3] Akadiškasis deivės vardas Aja kaip asmenvardžių dėmuo aptinkamas nuo Trečiosios Ūro dinastijos laikų. Deivės kultas didelę svarbą buvo įgavęs Senosios Babilonijos karalystės laikotarpiu.[1] Šiuo laikotarpiu Sipare vardas Aja buvo dažnas vergių, priklausiusių žynėms (nadītu), asmenvardžių dėmuo. Minima ir įvairiuose I tūkst. pr. m. e. įrašuose (iš Asirijos, Achemenidų bei Seleukidų imperijų laikotarpių), kaip antai standartinėje babilonietiškojoje Gilgamešo epo versijoje, ritualiniuose naujųjų metų tekstuose, taip pat ritualiniame tekste (datuojamas Seleukidų imperijos laikais), skirtame nukreipti grėsmingą blogį (namburbû). Ajos kulto reikšmė vėl išaugo Naujosios Babilonijos karalystės laikais. Šiuo laikotarpiu karalius Nabonidas (valdė 556–539 m. pr. m. e.) atstatė Šamašo E-babbar šventyklą Sipare.[3] Senosios ir Naujosios Babilonijos karalysčių laikais daugiausia buvo garbinama kaip deivė, galinti užtarti sutuoktiniui Šamašui.[2]
Deivė pavaizduota drauge su vyru Šamašu ant Senosios Babilonijos karalystės laikotarpiu datuojamų cilindrinių antspaudų (abi dievybes galima nustatyti pagal gretimus įrašus).[3]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 Jeremy Black; Anthony Green (1992). Gods, Demons and Symbols of Ancient Mesopotamia: An Illustrated Dictionary. University of Texas Press, p. 173. ISBN 978-0-292-70794-8.
- ↑ 2,0 2,1 Gwendolyn Leick (2002). A Dictionary of Ancient Near Eastern Mythology, p. 16–17. ISBN 9781134641024.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 3,6 Ancient Mesopotamian Gods and Goddesses: Šerida/Aya (goddess). Nuoroda tikrinta 2019-09-23.
