Apkalu
Apkalu (akad. apkallu) – septyni išminčiai Mesopotamijos mitologijoje, gyvenę prieš tvaną,[1] žmonijos mokytojai, kultūros nešėjai.[2] Jiems neretai priskiriamas ir Adapa iš Eridu miesto.[1]
Septyni išminčiai minimi Naujosios Babilonijos karalystės ir Asirijos imperijos laikų ritualiniuose tekstuose. Juose nurodomi išminčių vardai bei miestai, iš kurių jie kilę, tačiau esama skirtingų tradicijų. Septyni išminčiai minimi ir Gilgamešo epe, teigiama, kad jie pastatę Uruko sienas.[1] Eros epe apkalu vadinami „septyniais Apsu išminčiais“, jų viešpačiu įvardijamas dievas Ea. Kaip ir pastarasis, apkalu pasižymėję didžia išmintimi. Dvikalbiame ritualiniame tekste iš Ninevijos nurodoma, kad apkalu supykdę dievus ir šie septynis išminčius ištrėmę į Apsu.[2] Asirų ritualiniuose tekstuose aprašyta, kaip turėtų atrodyti septynių išminčių statulėlės. Kai kurios iš jų turėjo būti žmogaus pavidalo, kitos – su žuvų žvynais, dar kitos – su sparnais ir paukščių galvomis. Šios statulėlės atliko apsauginę funkciją.[1]
Septyni išminčiai siejami su babiloniečių istoriko Beroso minimomis aštuoniomis būtybėmis, „pirmosiomis dienomis“ pasirodžiusiomis iš jūros. Pirmoji iš jų – Oanas, paskutinioji – Odakonas.[1] Oanas, manoma, atitinka Adapą. Beroso teigimu, šias žuvų pavidalo būtybes prieš tvaną pasiuntęs dievas Ea. Jos turėjusios mokyti žmones.[2]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 Jeremy Black; Anthony Green (1992). Gods, Demons and Symbols of Ancient Mesopotamia: An Illustrated Dictionary. University of Texas Press, p. 163–164. ISBN 978-0-292-70794-8.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Gwendolyn Leick (2002). A Dictionary of Ancient Near Eastern Mythology, p. 151–152. ISBN 9781134641024.
