Vabalninkas
Vabalninkas – miestas Biržų rajono savivaldybėje, 26 km į pietus nuo Biržų. Seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Stovi Vabalninko Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (pastatyta 1817 m.; su varpine), yra B. Sruogos vidurinė mokykla, biblioteka (nuo 1937 m.; su muziejumi), krašto muziejus (įkurtas 1995 m., nuo 2005 m. Biržų krašto „Sėlos“ muziejaus filialas), paštas. Miestelio centre stovi skulptoriaus skulptūra „Svajonė“ (autorius Rytas Belevičius, įvaizdžiu pasirinktas biblinis karalius Dovydas), centrinėje aikštėje pastatytas medinis stulpas su išraižytais Vabalninko valsčiuje gimusio poeto Jono Strielkūno eilėraščio žodžiais, stovi paminklinis akmuo pokario rezistencijos kovų dalyviams. Yra žydų kapinės.
| Vabalninkas | ||
|---|---|---|
| ||
 | ||
| Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) | ||
| Valstybė |  Lietuva
| |
| Apskritis |  Panevėžio apskritis
| |
| Savivaldybė |  Biržų rajono savivaldybė
| |
| Gyventojų | 797 | |
| Plotas | 3,89 km² | |
| Tankumas | 205 žm./km² | |
| Pašto kodas | LT-41033 | |
 Vikiteka |
Vabalninkas | |
Etimologija
redaguotiMiesto pavadinimas yra vandenvardinis vietovardis, kilęs nuo Vabalos upės, su priesaga ir galūne -ninkas.[4] Dar iki XX a. tarpukario gyvavo pavadinimo lytis Vabalninkai.
Geografija
redaguotiMūšos-Nemunėlio žemumoje. Šiauriniu pakraščiu teka Vabala, kuri Vakaruose įteka į Tatulą, į vakarus nuo miesto prie kelio link Panevėžio žaliuoja Vabalninko šilas.
Istorija
redaguotiĮ pietus nuo miesto, prie Musės upelio yra V–XII a. senkapis, vadinamas Milžinkapiais, tyrinėtas 1975 m.[5]
Vabalninko kaimas istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1554 m., Vabalninko dvaras – 1555 m. 1593 m. Varšuvos seimas pavedė Vabalninką karaliaus Žygimanto III žmonai Onai Austrei. 1617 m. pastatyta pirmoji medinė Vabalninko bažnyčia. LDK pakanclerio Jeronimo Valavičiaus rūpesčiu įkurta Vabalninko katalikų parapija, prie jos įkurta mokykla. Nuo 1618 m. Vabalninkas vadinamas miesteliu, 1619 m. Vabalninkui suteikta privilegija rengti turgų.
1625 m. Vabalninką paėmė švedai, miestelis nukentėjo nuo maro epidemijos. 1639 m. istorijos šaltiniuose paminėta Vabalninko parapijos mokykla. 1644 m. Vabalninko miestelėnams leista patiems daryti ir pardavinėti naminį alų. 1667 m. Vabalninkui pakartotinai patvirtinta teisė turėti turgų. Nuo XVII a. gyveno daug žydų, buvo sinagoga.
1696 m. sudegė pirmoji medinė Vabalninko bažnyčia, o 1698 m. ir visą Vabalninką ištiko pirmasis istorijos šaltiniuose minimas gaisras. 1714 m. Vabalninke pastatyta nauja medinė bažnyčia, ją vizitavęs kanauninkas Ancuta savo pranešime rašo, kad Vabalninke mokykla dar yra ir mokytojas, bet visai nebėra vaikų, nors mokytojas algą tebegauna. 1729 m. Vabalninką ištiko antrasis istorijos šaltiniuose minimas gaisras, kurio metu sudegė ir bažnyčia. 1734 m. Vabalninke pastatyta nauja medinė bažnyčia.
1775 m. Vabalninkui pripažintos Magdeburgo teisės, jis vadinamas laisvuoju miestu. Bet 1776 m. Magdeburgo teisės Lietuvoje buvo paliktos tik Vilniui, Kaunui ir Trakams, jų neteko ir Vabalninkas. 1789 m. istorijos šaltiniuose Vabalninkas vėl vadinamas laisvuoju miestu. 1777 m. Vabalninke pastatyta nauja parapijos mokykla, joje mokėsi 10 bajorų ir 30 ūkininkų bei miestelėnų vaikų. 1792 m. balandžio 26 d. Ldk Stanislovas Augustas Poniatovskis Vabalninkui pakartotinai suteikė miesto teises ir patvirtino herbą.
1818 m. pašventinta naujoji bažnyčia, prie Vabalninko mokyklos įsteigta biblioteka, turėjusi 124 knygas. 1815 m. lapkričio 22 d. Vabalninke, grįždamas iš Prancūzijos lankėsi Rusijos caras Aleksandras I. 1825 m. Vabalninką ištiko trečiasis istorijos šaltiniuose paminėtas gaisras.
1831 m. kovo 23-25 d. norą dalyvauti 1831 m. sukilime pareiškė 244 Vabalninko parapijos valstiečiai. 1834 m. Vabalninką ištiko ketvirtasis istorijos šaltiniuose paminėtas gaisras. 1851 m. įsteigta valdinė Vabalninko pradinė mokykla. 1860 m. Vabalninke surašyta bažnyčia, mokykla, 2 sinagogos, 2 špitolės seneliams, alaus bravoras, malūnas, 7 krautuvės, valsčiaus įstaiga ir antstolio raštinė. 1869 m. rugsėjo 25 d. Dorpato universiteto auklėtinis provizorius Vasilijus Bodendorfas Vabalninke atidarė vaistinę.
1875 m. įsteigta Vabalninko miestelėnų taryba, 1879 m. įsteigtas taupomasis skolinamasis bankelis. 1883 m. Vabalninke įsteigtas paštas, bet tais pat metais Vabalninką ištiko penktasis, o 1884 m. ir šeštasis istorijos šaltiniuose paminėtas gaisras. 1890 m. Vabalninke įkurtas choras (vadovas Juozas Naujalis), o bažnyčioje Juozo Naujalio rūpesčiu pastatyti vargonai (meistras Juozapas Radavičius), kurie turi 32 balsus (registrus) ir yra antri pagal dydį tarp Lietuvos istorinių vargonų (po Kauno Arkikatedroje Bazilikoje taip pat Juozapo Radavičiaus pastatytų vargonų). Vargonų istorikų ir specialistų Vabalninko vargonai vertinami kaip ypač profesionalaus darbo instrumentas bei kaip vertingas kultūros ir technikos paveldas. 1892 m. Vabalninke įsteigta valsčiaus ligoninė. XIX a. Vabalninkas – miestelis, viensėdis ir ferma Panevėžio apskrities Čypėnų valsčiuje.[6]
1903 m. įsteigtas telegrafas. 1905 m. rugpjūčio 9 d. Vabalninke įvyko demonstracija prieš caro valdžią, rugpjūčio 15 d. Vabalninko žmonės sunaikino degtinės sandėlį, o rugpjūčio 28 d. įvyko gyventojų susirėmimas su caro policija. 1905 m. spalio 12 d. Vabalninko žmonės pašalino carinę vietos valdžią. Tik 1906 m. sausio mėnesį į Vabalninką atkurti seną tvarką atvyko caro dragūnų būrys.
1907 m. Vabalninko mokyklai paskirtas pirmasis mokytojas lietuvis. 1907 m. įkurtas vienas pirmųjų valstiečių galvijų kontrolės ratelis. 1908 m. Vabalninke įsteigta valdinė mergaičių pradinė mokykla, įkurtas Lietuvos katalikių moterų draugijos skyrius.[7] I pasaulinio karo metais didžioji miestelio dalis vėl sudegė.
Po Antrojo pasaulinio karo, Sovietų okupacijos metu Vabalninko apylinkėse veikė Vyčio apygardos Pilėnų tėvūnijos[8] partizanai. 1950 m. Vabalninkui suteiktos miesto teisės. 1997 m. patvirtintas naujasis Vabalninko herbas ir vėliava.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | |||
|---|---|---|---|
| 1554 m. | Upytės valsčius | ? | |
| ~1772 m. | Vabalninko valsčius | Upytės apskritis | Trakų vaivadija |
| 1800–1915 m. | Čypėnų valsčius (kurį laiką jo centras) | Panevėžio apskritis | Kauno gubernija |
| 1919–1922 m. | ? | Biržų-Pasvalio apskritis | |
| 1922–1924 m. | Vabalninko valsčiaus centras | ||
| 1924–1950 m. | Biržų apskritis | ||
| 1950–1953 m. | rajoninio pavaldumo miestas | Vabalninko rajono centras | Šiaulių sritis |
| 1953–1959 m. | |||
| 1959–1963 m. | Biržų rajonas | ||
| 1963–1995 m. | rajoninio pavaldumo miestas, Vabalninko apylinkės centras | ||
| 1995– | Vabalninko seniūnijos centras | Biržų rajono savivaldybė | Panevėžio apskritis |
Ekonomika
redaguoti1860 m. Vabalninke buvo 3 odos dirbtuvės, alaus bravoras, malūnas, 7 krautuvės. Tarpukariu įsteigta pieninė, 1932–1942 m. Vabalninko Pieno perdirbimo bendrovė, 1947–1969 m. Vabalninko sviesto gamykla. 1948 m. įkurta žemės ūkio mokykla, nuo 1955 m. Vabalninko tarybinis ūkis-technikumas, nuo 1991 m.- žemės ūkio mokykla, nuo 2011 m. - Biržų technologijų ir verslo mokymo centro Vabalninko skyrius. 1944–1948 m. veikė valstybinis malūnas, 1951–1956 m. artelė „Spartuolis“, 1956–1960 m. Vabalninko TSO „Spartuolis“. 1945–1996 m. veikė Vabalninko vartotojų kooperatyvas, 1950–1954 m. Vabalninko rajono Vabalninko linų paruošų skyrius. Sovietmečiu veikė „Lelijos“ gamybinio susivienijimo siuvimo cechas.
Gyventojai
redaguoti| 1833 m. | 1858 m.[3] | 1860 m. | 1897 m.sur.[9] | 1902 m.[10] | 1923 m.sur.[11] | 1970 m.sur. | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 624 | 1 178 | 1 200 | 2 333 | 842 | 1 287 | 2 070 | ||
| 1976 m.[12] | 1979 m.sur.[13] | 1989 m.sur.[14] | 2001 m.sur.[15] | 2011 m.sur.[16] | 2021 m.sur.[17] | - | ||
| 1 700 | 2 205 | 1 905 | 1 328 | 1 057 | 857 | - | ||
| ||||||||
Tautinė sudėtis
redaguotiŽymūs žmonės
redaguotiVabalninke gimė:
- Michailas Preobraženskis (1854–1930), architektas, pedagogas.
- Dov Ber Abramowitz (1860–1926), rabinas.
- Antanas Jurgeliūnas (1872–1943), gydytojas bakteriologas higienistas.
- Samuelis Jokūbas Jackanas (1874–1936), žurnalistas, redaktorius.
- Domas Klinga (1891–1976), žurnalistas, redaktorius.
- Kazimieras Žitkus-Žitkevičius (1893–1896), kunigas, poetas, vertėjas.
- Elazar Shach (1899–2001), rabinas.
- Stefanija Ladigienė (1901–1967), ateitininkė, pedagogė, publicistė, tremtinė.
- Leonardas Žitkevičius (1914–1995), poetas, žurnalistas, redaktorius.
- Aloyzas Baronas (1917–1980), JAV lietuvių rašytojas.
- Vladas Būtėnas (1923–1993), žurnalistas, visuomenės veikėjas.
- Antanas Seikalis (1933–2022), žurnalistas, rašytojas, visuomenininkas.
- Algimantas Rastauskas (1935–2020), pirmasis Lietuvos garbės konsulas Argentinoje po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo.
- Edmundas Lapinskas (1936–2014), agronomas, profesorius.
- Justas Tolvaišis (1954–2008), dailininkas grafikas, knygų iliustratorius.
Vabalninke gyveno:
- Tomas Paliulis (1846–1922) visuomenės veikėjas, knygnešys.
- Juozas Naujalis (1869–1934), kompozitorius, vargonininkas.
- Fabijonas Kemėšis (1880–1954), kunigas, ekonomistas, visuomenės veikėjas.
- Juozas Bronius Laučka (1910–1993), visuomenės veikėjas, žurnalistas, redaktorius.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ Вобальники. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 6А (12) : Винословие — Волан. С.-Петербургъ, 1892., 697 psl. (rus.)
- ↑ 3,0 3,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 1 (Аа — Гямъ-маликъ). СПб, 1862, 497 psl.
- ↑ Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 237–238
- ↑ Emilis Trečiokas. Biržų rajonas. – Vilnius: Mintis, 1985.
- ↑ Wobolniki. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XIII (Warmbrun — Worowo). Warszawa, 1893, 725 psl. (lenk.)
- ↑ [1]Emilis Jokūbas Trečiokas. Biržų kalendorius.
- ↑ Pilėnų tėvūnija
- ↑ Населенныя мѣста Россійской Имперіи въ 500 и болѣе жителей съ указаніемъ всего наличнаго въ нихъ населенія и числа жителей преобладающихъ вѣроисповѣданій по даннымъ первой всеобщей переписи населенія 1897 г. – С.-Петербургъ, 1905. // psl. 102
- ↑ Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.
- ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
- ↑ Vabalninkas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 402
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Panevėžio apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
- ↑ 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2015-04-02 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2015-09-24 iš Wayback Machine projekto.
- Vabalninkas. Mūsų Lietuva, T. 2. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. – 721 psl.
Literatūra
redaguoti- XX amžiaus Vabalninkas: datos, įvykiai, žmonės žmonės / Vabalninko krašto kultūros ir istorijos fondas (sud. Algirdas Garbauskas, Mirdza Garbauskienė). – Panevėžys: Panevėžio spaustuvė, 2007. – 350 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-694-27-4
- Sąjūdis Vabalninke (sud. Angelė Skeberdytė-Jurevičienė). – Panevėžys: Panevėžio spaustuvė, 2008. – 74 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-694-52-6
- Jie gyveno Vabalninke, 1925–1941: fotoalbumas / Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus (sud. Dalija Epšteinaitė). – Vilnius: R. Paknio leidykla, 2009. – 167 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-736-24-0