Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK, rusėn. Велїкое кнꙗзство Лїтовское, lot. Magnus Ducatus Lituaniæ , lenk. Wielkie Księstwo Litewskie) – XIII–XVIII a. gyvavusi feodalinė valstybė. Nuo XIII a. vidurio apėmė beveik visą dabartinę Lietuvą ir dalį dabartinės Baltarusijos, nuo XIV a. vid. – beveik visą dabartinę Lietuvą ir visą dabartinę Baltarusiją, nuo XIV a. antrosios pusės iki 1569 m. – didžiąją dabartinę Ukrainos dalį, taip pat dalį dabartinės Rusijos (Smolenskas, Brianskas, Kurskas), dabartinės Lenkijos (Palenkė), po 1561 m. – dalį dabartinės Latvijos ir Estijos. XV a. didžiausia Europos valstybė.[5] LDK buvo daugiatautė valstybė, pasižymėjusi kalbų, tikėjimų ir kultūrų įvairove. Sostinė (bent jau nuo Gedimino laikų) – Vilnius.
| Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė | |||||
| Lygiavertė narė ATR (1569–1795) | |||||
| |||||
| |||||
 Teritorija didžiausio išsiplėtimo metu XV a.
Teritorinės pretenzijos
| |||||
| Sostinė | Voruta (nuspėjama sostinė XIII a.) Kernavė (po 1279 m. – iki 1321 | ||||
| Kalbos | Oficialieji valstybės raštai rašyti lotynų, rusėnų kalbomis,[1][2] nuo 1697 m. – lenkų kalba.[3] | ||||
| Valdymo forma | Paveldimoji, renkamoji monarchija | ||||
| Didysis kunigaikštis | |||||
| 1236–1263 (pirmas) | Mindaugas | ||||
| 1763–1795 (paskutinis) | Stanislovas Augustas Poniatovskis | ||||
| Parlamentas | Seimas | ||||
| Istorija | |||||
| - Susikūrimas | XIII a. vidurys m. | ||||
| - Trečiasis padalijimas | 1795 m. | ||||
| Plotas | |||||
| - 1260[4] | 200 000 km² | ||||
| - 1430[4] | 930 000 km² | ||||
| - 1572[4] | 320 000 km² | ||||
| - 1791[4] | 250 000 km² | ||||
| - 1793[4] | 132 000 km² | ||||
| Gyventojai | |||||
| - 1260[4] | 400 000 | ||||
| Gyventojų tankumas | 2 /km² | ||||
| - 1430[4] | 2 500 000 | ||||
| Gyventojų tankumas | 2,7 /km² | ||||
| - 1572[4] | 1 700 000 | ||||
| Gyventojų tankumas | 5,3 /km² | ||||
| - 1791[4] | 2 500 000 | ||||
| Gyventojų tankumas | 10 /km² | ||||
| - 1793[4] | 1 800 000 | ||||
| Gyventojų tankumas | 13,6 /km² | ||||
| Valiuta | Lietuviškas ilgasis, grašis, auksinas | ||||
Didžiąją kunigaikštystę įkūrė lietuviškas žemes suvienijęs Mindaugas. Jis taip pat buvo pirmasis LDK valdovas, kuris priėmė katalikų tikėjimą ir 1253 m. buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Iki Mindaugo nužudymo Lietuva buvo krikščioniška karalystė. Kiti valdovai grįžo prie senojo tikėjimo. LDK, kaip pagoniška valstybė tapo Šiaurės kryžiaus žygių taikiniu ir buvo nuolat puldinėjama kryžiuočių bei kalavijuočių (tai tęsėsi ir po Lietuvos krikšto 1387 m.). Valdant Gediminui sparčiai plėstos kunigaikštystės žemės, tokią politiką tęsė ir jo sūnūs Algirdas ir Kęstutis.[6] Algirdo sūnus Jogaila 1386 m. pasirašė Krėvos uniją, kuria remiantis Lietuva buvo pakrikštyta; įsteigta personalinė unija tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės.[7] Dėl to 1386–1569 m. LDK ir Lenkiją (išskyrus kelias pertraukas) valdė vienas valdovas.
LDK valdant Kęstučio sūnui Vytautui Didžiajam šaliai priklausė didžiausios teritorijos, Žalgirio mūšyje 1410 m. buvo sumušti kryžiuočiai, sudarytos sąlygos rastis Lietuvos didikams, didesnę galią įgavo Didžiojo kunigaikščio taryba (vėliau Ponų taryba). Po Vytauto mirties Lietuvos santykiai su Lenkija ėmė prastėti.[8] Lietuvos didikai Radvilos bandė išardyti personalinę uniją su Lenkiija.[9]
1569 m. LDK pasirašė Liublino uniją, LDK kartu su Lenkija sudarė konfederacinę Abiejų Tautų Respubliką (ATR). Plintant Apšvietos idealams Europoje, ATR pasirašyta Gegužės trečiosios konstitucija. Tačiau bepradėjusi atsigauti ATR 1792 m. buvo užimta Rusijos imperijos ir LDK rytinės teritorijos prijungtos prie Rusijos. Tado Kosčiuškos vadovaujami sukilėliai 1794 m. bandė susigrąžinti atplėštas žemes, tačiau sukilimui žlugus, 1795 m. likusi LDK teritorija buvo galutinai pasidalyta tarp Rusijos, Prūsijos ir Austrijos. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nustojo egzistavusi.
Valstybės gyvavimo pabaigoje, 1790 m. surašymo duomenimis, LDK buvo 87,3 tūkst. km² ploto, joje gyveno 1,33 mln. gyventojų, buvo 300 miestų ir miestelių.
Pavadinimas
redaguotiValstybės pavadinimas, valdovo titulas nebuvo pastovūs ir keitėsi priklausomai nuo valstybės sienų ir santvarkos pokyčių. XIII a. viduryje – XIV a. pradžioje valstybė vadinta Lietuva, Mindaugas karūnavosi kaip Lietuvos karalius. Po buvusios Kijevo Rusios teritorijų prijungimo, Gediminas ir kiti valdovai ėmė tituluotis Lietuvių ir daugelio rusėnų karaliumi.[10][11] Pagal Pirmąjį Lietuvos statutą (1529 m.) pavadinimas buvo Didžioji Lietuvos, Rusios ir Žemaitijos kunigaikštystė (rusėn. Великое князство Литовское, Руское, Жомойтское и иных).[12]
XVII a. šaltiniuose lietuviškai minima kaip „Didi kunigystė Lietuvos“ (dabartinė rašyba, plg. 1653 m. Joachimo Jurgio Rheto „KNIGA Nobaʒniſtes Krikśćionißkos“, kurios paantraštėje kilmininko linksniu rašoma Ant wartoimá Báʒnićioms dides Kunigiſtes Lietuwos ißduotá).[13] Taip pat vartotas pavadinimas Didi Kunigaykſztiste Lietuwos.[14]
Valstybės teritorijos
redaguotiAdministracinis suskirstymas
redaguotiXV–XVI a. LDK įvairiu metu priklausė 15 vaivadijų:[15]
- Vilniaus vaivadija, įkurta 1413 m.
- Trakų vaivadija, įkurta 1413 m.
- Naugarduko vaivadija, įkurta 1507 m.
- Lietuvos Brastos vaivadija, įkurta 1566 m.
- Palenkės vaivadija, įkurta 1514 m.
- Minsko vaivadija, įkurta 1566 m.
- Smolensko vaivadija, įkurta 1508 m., užimta Maskvos valstybės 1514 m., susigrąžinta 1611 m.
- Mstislavlio vaivadija, įkurta 1569 m.
- Polocko vaivadija, įkurta 1504 m.
- Vitebsko vaivadija, įkurta 1511 m.
- Kijevo vaivadija, įkurta 1471 m.
- Voluinės vaivadija, įkurta 1564–1566 m.
- Braclavo vaivadija, įkurta 1564 m.
- Žemaitijos seniūnija, įkurta 1413 m.
- Livonijos vaivadija, prijungta prie LDK 1561 m.
Sienų ir administracinių darinių kaita
redaguoti-
LDK administracinis suskirstymas XV a. pradžioje
-
LDK administracinis suskirstymas XVII a.
-
Lietuvos rytinės žemės XV–XVII a.
-
Lietuva ir Lenkija 1619 m.
Karinė ir politinė istorija
redaguoti| |
Šioje straipsnio dalyje nėra nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai, įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius. |
Susidarė Lietuvos kunigaikštystės pagrindu, greičiausiai prie jos prisijungus kelioms kitoms baltų gentinėms žemėms (kunigaikštystėms). XIII a. valstybė įgavo karalystės statusą, tačiau Mindaugo Lietuvos karalystės istorija baigėsi su jo mirtimi. Naujas valstybės konsolidacijos periodas prasidėjo nuo XIV a. pradžios. Mongolų įsiveržimas į Europą ir prieš tai įvykęs Kijevo Rusios susiskaldymas regione sukūrė politinį vakuumą, dėl to XIV a. LDK žymiai sustiprėjo ir išsiplėtė. Ją ypač sustiprino Gediminaičių dinastija (XIV–XVI a.). Didysis kunigaikštis Gediminas gerokai išplėtė Lietuvos teritoriją į rytus diplomatinėmis priemonėmis (daugiausiai ištekindamas dukras). Jo sūnus Algirdas toliau tęsė plėtrą karinėmis priemonėmis, prie to taip pat prisidėjo ir jo brolis Kęstutis. Dalis slavų kunigaikštysčių buvo užkariautos, dalis Aukso ordos susilpnėjimo laikotarpiu prisijungė pačios. Prie Lietuvos buvo prijungta visa dabartinės centrinės ir rytų Baltarusijos teritorija, dabartinė Ukraina ir vakarų Rusija. Rytų slavų kunigaikštysčių politinė struktūra daugeliu atvejų buvo išlaikyta, ypač pietuose, kur buvo įkurtos vasalinės kunigaikštystės Algirdo sūnums.
Algirdo ir Vytauto valdymo laikais Lietuva pasiekė didžiausią teritorinę plėtrą – pietuose jos sienos siekė net Juodąją jūrą, LDK reiškė pretenzijas į visas buvusios Kijevo Rusios žemes ir dėl Rusios vienijimo vaidmens XV–XVI a. konkuravo su Maskva. Esą Algirdas net deklaravo, jog „visa Rusia lietuviams paprasčiausiai turi priklausyti“ (Omnis Russia ad Litwinos deberet simpliciter pertinere).
Vakaruose didžiausia grėsme Lietuvai buvo Vokiečių ordinas, kurio nuolat rengiami kryžiaus žygiai paskatino svarstyti sąjungos su Lenkija galimybes. Algirdo sūnus Jogaila 1386 m. pasikrikštijo ir tapo Lenkijos karaliumi. Dar iki krikšto 1385 m. buvo pasirašyta Krėvos sutartis, kuri padėjo pagrindus Lietuvos-Lenkijos unijai. Krėvos sutartimi buvo sudaryta unija tarp Lenkijos ir Lietuvos, tačiau Lietuvoje valdęs Jogailos pusbrolis Vytautas, nors ir buvo Jogailos vasalas, vykdė savarankišką politiką.
1387 m. Jogaila krikštijo lietuvius Vilniuje. Būtent šie metai laikomi oficialia Lietuvos krikšto data, nes Mindaugui tikrai ar tariamai atsimetus nuo krikšto Lietuva vėl buvo laikyta pagoniška šalimi. Nors krikštas gerokai sustiprino Lietuvos tarptautinę padėtį, bet iki pat Žalgirio mūšio (1410 m. liepos 15 d.) Lietuvos valstybingumui pretenzijomis visąlaik grasė Vokiečių ordinas.
XV a. nugalėjus Vokiečių ordiną Lietuvos ir Lenkijos unija galėjo ir nutrūkti, nes dingo bendras interesas, tačiau iškilo Maskvos valstybės grėsmė. 1480 m. Maskva galutinai atsikratė priklausomybės nuo mongolų ir ėmė skelbtis Kijevo Rusios teisių perėmėja. XV a. pabaigoje ir ypač XVI a. prasidėjo nuolatiniai LDK karai su šia valstybe.
Po Žygimanto nužudymo (1440 m.) Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais tapdavo Lenkijos karalių Jogailaičių dinastijos atstovai. Taip buvo iki pat 1569 m., išlaikant Lietuvos ir Lenkijos valstybių personalinę uniją. 1499 m. Lenkijos Senatas ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio taryba sutarė, kad be viena kitos žinios nerinks sau valdovo.
Liublino unija
redaguotiPo XVI a. pradžios karų su Maskva, 1512 m. maskvėnams atiteko Smolenskas ir kitos rytinės žemės; Lietuva buvo susilpninta. Tačiau Lenkijos padėtis gerėjo, į jos priklausomybę pateko Prūsijos kunigaikštystė ir Mozūrija. Lietuvos padėtis buvo silpna ne tik rytuose, bet ir pietryčiuose, kur vyko nuolatiniai totorių puldinėjimai. Dar labiau varginantys konfliktai prasidėjo kilus Livonijos karui, į kurį Livonijos prašymu 1561 m. įsitraukė Lietuva, Vilniaus sutartimi gavusi naujai sudarytą Uždauguvio kunigaikštystę (Latgalą, Vidžemę ir Pietų Estiją). Karo metu Maskva užėmė Polocką ir priartėjo prie etninių Lietuvos žemių. Lietuvos diduomenė nusprendė kreiptis pagalbos į Lenkiją, kad toji irgi įsitrauktų į karą prieš Ivano IV vadovaujamus maskvėnus. Už pagalbą Lenkija reikalavo teisės kartu valdyti Lietuvos gautas Livonijos žemes ir sudaryti aiškią unijos sutartį, kuri užbaigtų ginčus ir galutinai susietų valstybes. Lietuvos smulkioji bajorija buvo pasiruošusi derėtis su bet kuo, net išrinkti Maskvos carą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Lietuvos didikai buvo priešiški Lietuvos suvereniteto apkarpymui. Šios aplinkybės privedė prie 1569 m. Liublino unijos sudarymo. Liublino unija buvo sudaryta mažai atsižvelgiant į Lietuvos interesus, jos sąlygos buvo faktiškai padiktuotos lenkų. Lietuvių didikams bandant pasipriešinti ir išvykus iš unijos klausimą svarsčiusio Seimo, karalius Žygimantas Augustas, lenkų spaudžiamas, prijungė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausiusias Palenkės, Voluinės, Braclavo ir Kijevo žemes prie Lenkijos.
LDK vieta unijoje su Lenkija vėl keitėsi XVIII a. pabaigoje. 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija buvo siekta sukurti unitarinę valstybę, kas būtų reiškę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės panaikinimą. Kad to būtų išvengta, 1791 m. spalio 20 d. prie konstitucijos pridėtas pasirašytas Abiejų Tautų tarpusavio įžadas, kuriuo teisiškai įtvirtinta LDK.[16]
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (ir Abiejų Tautų Respublika) formaliai nustojo egzistuoti 1795 m., kai kartu su Lenkijos karalyste buvo galutinai pasidalyta kaimyninių valstybių – Rusijos, Prūsijos ir Austrijos.
Santvarka
redaguoti| |
Šioje straipsnio dalyje nėra nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai, įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius. |
XIV–XV a. buvo būdinga stipri didžiojo kunigaikščio valdžia. Didysis kunigaikštis buvo dar ir vyriausiasis karo vadas, ir teisėjas. Didžiojo kunigaikščio valdžia buvo paveldima, tačiau griežtos paveldėjimo tvarkos nebuvo. Faktiškai teises į didžiojo kunigaikščio sostą turėjo visi jo sūnūs, todėl sostas galėjo pereiti bet kuriam iš jų. Pagoniškieji didieji kunigaikščiai laikėsi religinės tolerancijos.
Gediminas buvo sukūręs nuolatinę tarybą, tačiau ji turėjo tik patariamąją teisę. Vytauto Didžiojo laikais kunigaikščio taryba ėmė panašėti į valstybės instituciją. Svarbiausias vaidmuo kunigaikščio taryboje tenka Vilniaus ir Žemaitijos vyskupams bei Vilniaus ir Trakų vaivadoms. Iki Vytauto Didžiojo egzistavo sritinės kunigaikštystės, dažniausiai valdomos vietinių dinastijų. Kanceliarine kalba Lietuvai išsiplėtus į rytų slavų žemes tapo senoji rusėnų kalba, savo vaidmenį išlaikiusi iki XVII a., kai ją pakeitė lenkų kalba. XV a. pradžioje vykstant kovoms dėl didžiojo kunigaikščio sosto, didėjo didikų, o vėliau ir bajorų, vaidmuo. 1564 m. buvo įsteigti žemesnieji bajorijos teismai kiekviename paviete ir vaivadijoje, o didysis kunigaikštis išliko vyriausiuoju teisėju, spręsdavo apeliacines bylas. Sprendimus didžiojo kunigaikščio vardu priimdavo maršalas (maršalka) ir abu kancleriai.
Pagal Liublino uniją karalius turėjo būti renkamas tik bendrai, seimai tapo bendri, taip pat planuoti bendri pinigai ir galimybė lenkams įsigyti dvarus bei gauti urėdus Lietuvoje bei atvirkščiai. Faktiškai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje liko atskiras iždas, kariuomenė, atskira valstybinė teritorija su savo administracine ir valstybine organizacija bei teise – Lietuvos statutu, pavietų teismais ir aukščiausiuoju teismu – Lietuvos Vyriausiuoju Tribunolu, įkurtu 1581 m.
Nors Liublino unija ir nesukūrė vieningos valstybės, tačiau tapo nykstančios Lietuvos valstybingumo atskaitos tašku. Per XVII a. nyko atskira Lietuvos užsienio politika, bajorija ir didikai abiejose šalyse ėmė susilieti į vientisą visuomenę. Šis procesas ypač sustiprėjo valdant Vazų dinastijai (1588–1668 m.). Didikai saugojo tam tikrus valstybingumo elementus – atskirą valdymo sistemą, draudimą lenkams gauti tarnybas ir dvarus Lietuvoje, tačiau nuo XVII a. jau nebekėlė atskirų kandidatų į valdovus.
1773 m. įsteigta bendra abiem valstybėms Edukacinė komisija, o 1775 m. įsteigtoje Nuolatinėje taryboje lietuviams buvo numatyta tik trečdalis vietų. Ketverių metų seime (1788–1792 m.) valstybę bandyta centralizuoti, buvo panaikintos atskiros Lietuvos institucijos ir įvestos bendros Abiejų Tautų Respublikos įstaigos, bendras iždas, paliktos tik atskiros kariuomenės.
Socialinė struktūra
redaguoti| |
Šioje straipsnio dalyje nėra nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai, įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius. |
Algirdo ir Kęstučio laikais valstybės valdžios ramstis buvo kariai, kurie jau buvo atsiradę Mindaugo laikais, kartais šaltiniuose vadinami riteriais, kariais, ginkluotaisiais, kurie atlygį iš dalies gaudavo iš karo grobio, iš dalies gyveno kartu su valdovu ir jo buvo išlaikomi. XIV a. ėmė rastis socialinė diferenciacija, išsivysto profesionalių karių sluoksnis. Jie dalyvavo karuose, kronikose buvo vadinami „geraisiais žmonėmis“. Kariai taip pat turėjo teisę į žemės nuosavybę, savo turtą paveldėjo. Šitame aukštesniajame sluoksnyje taip pat buvo skirtumų turtine, įtakos ir kita prasme, todėl jau gana anksti aiškiai išsiskiria žemesnysis ir aukštesnysis didikų sluoksniai. Galima išskirti tris bajorų grupes: kunigaikščiai, didikai ir tarnybiniai bajorai.
Kilmingieji XIV a. dar nebuvo įbaudžiavinę valstiečių, kurie dar dalyvavo karuose ir buvo laisvi. Tačiau stambioji žemės nuosavybė atsirado jau nuo XIII a. ir į priklausomybę įtraukė dalį valstietijos. Kitų valstiečių priklausomybė nuo bajorų ir didžiųjų kunigaikščių buvo matoma per įvairius atiduodamus mokesčius, o baudžiavos dar nebuvo, kilmingųjų laukus įdirbo priklausomieji valstiečiai ir karo belaisviai. Ribos tarp bajorų, laisvųjų ir priklausomų valstiečių dar nebuvo griežtos. Algirdas stengėsi kilminguosius laikyti didesnėje priklausomybėje, o Kęstutis savo kovose su Vokiečių ordinu labai priklausė nuo žemaičių bajorų ir todėl negalėjo mažinti jų įtakos.
Nuo Gedimino laikų taip pat minimi didžiojo kunigaikščio dvarai. Lietuvoje, kaip ir kaimyninėse rusų kunigaikštystėse, didžiojo kunigaikščio valdos buvo plečiamos planingai įsisavinant neužimtus žemės plotus.
Formavosi tėvoninė žemėvalda, nors iki Jogailos ir Vytauto laikų vyravo valdymas iki gyvos galvos. Žemės paveldėjimas juridiškai įformintas 1387 m. Jogailos privilegija bajorams katalikams.
Prekyba ir miestai
redaguotiDalis valstiečių mokesčius mokėdavo išimtinai miško gėrybėmis – medumi, kailiais, bebrais. Vertingi kailiai buvo parduodami pirkliams Rygoje. Algirdas savo privilegija garantavo tiek Rytų, tiek Vakarų pirkliams prekybos laisvę didžiojoje kunigaikštystėje. Prekybos kelių sankirtose Dniepro, Dauguvos, Nemuno prekybiniuose keliuose atsirado kunigaikščių miestai – Vilnius, Kaunas, Trakai. Čia daugiausia gyveno vokiečių bei rusėnų pirkliai. Jie turėjo savo bažnyčias, kurios buvo naudojamos ir kaip slėptuvės bei sandėliai.
Demografija
redaguoti1260 m., kai LDK žemes sudarė daugiausiai Lietuvos kunigaikštystės žemės, etniniai lietuviai sudarė gyventojų daugumą 67,5 % 400 000 gyventojų valstybėje.[17] Prijungus rusėnų žemes, 1340 m. proporcija sumažėjo iki 30 %.[18] O LDK teritorijai labiausiai išsiplėtus Vytauto Didžiojo valdymo metais, etniniai lietuviai tesudarė 10–14 %.[17][19]
Valdovai iki XVI a. vid
redaguotiŠaltiniai
redaguoti- ↑ Poliakovas, Olegas. „Slavų kanceliarinė kalba“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Nuoroda tikrinta 2023-03-09.
- ↑ Kudulytė-Kairienė, Audronė. „Lotynų kalba“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Nuoroda tikrinta 2023-03-09.
- ↑ Ušinskienė, Viktorija. „Lenkų kalba“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Nuoroda tikrinta 2023-03-09.
- ↑ 4,0 4,1 4,2 4,3 4,4 Vaitekūnas, Stasys. „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojai“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022 m. sausio 29 d..
- ↑ R. Bideleux. A History of Eastern Europe: Crisis and Change. Routledge, 1998. p. 122
- ↑ Z. Kiaupa. "Algirdas ir LDK rytų politika. " Gimtoji istorija 2: Nuo 7 iki 12 klasės (Lietuvos istorijos vadovėlis). CD. (2003). Elektroninės leidybos namai: Vilnius.
- ↑ N. Davies. Europe: A History. Oxford, 1996, p. 392.
- ↑ J. Kiaupienė. Gediminaičiai ir Jogailaičiai prie Vytauto palikimo. Gimtoji istorija 2: Nuo 7 iki 12 klasės (Lietuvos istorijos vadovėlis). CD. (2003) Elektroninės leidybos namai: Vilnius.
- ↑ J. Kiaupienė, "Valdžios krizės pabaiga ir Kazimieras Jogailaitis. " Gimtoji istorija 2: Nuo 7 iki 12 klasės (Lietuvos istorijos vadovėlis). CD. (2003). Elektroninės leidybos namai: Vilnius.
- ↑ Rosenwein, Barbara H. (2018). Reading the Middle Ages, Volume II: From c. 900 to c. 1500 (3rd leid.). University of Toronto Press. ISBN 978-1442636804 – via Google Books.
- ↑ Mickūnaitė, Giedrė (2006). Making a Great Ruler: Grand Duke Vytautas of Lithuania. Central European University Press. ISBN 978-6155211072 – via Google Books.
- ↑ Lazutka S., Valikonytė I., Gudavičius E. Первый Литовский статут (1529 г.). – Vilnius: Margi raštai, 2004. – 522 с. – ISBN 9986-09-274-4
- ↑ Birutė Triškaitė. „Petro Gotlybo Milkaus prierašai rankraštiniame žodyne Clavis Germanico-Lithvana“, Archivum Lithuanicum, 2013, nr. 15, p. 81.
- ↑ Įsakas, raginąs Žečpospolitos valdinius nesiveržti į Prūsiją, netraukti jos valdinių į Lietuvos žemės teismus ir grąžinti pabėgusius valstiečius, 1641. https://www.epaveldas.lt/preview?id=VUB01-000491150
- ↑ Enciklopedija „Lietuva“, I t. // Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, 20 psl.
- ↑ Tumelis, Juozas. „Abiejų Tautų tarpusavio įžadas“. Vle.lt. Nuoroda tikrinta 2022 m. sausio 29 d.
- ↑ 17,0 17,1 Letukienė, Nijolė; Gineika, Petras (2003). Istorija. Politologija: kurso santrauka istorijos egzaminui. Vilnius: Alma littera. p. 182.
- ↑ Letukienė, N., Istorija, Politologija: Kurso santrauka istorijos egzaminui, 2003, p. 182; iš 700 000 gyventojų 370 000 buvo lietuviai ir 420 000 iš 1,4 mln. 1375 metais. Yra ir skirtingi apskaičiavimai: Kevin O’Connor, The History of the Baltic States, Greenwood Publishing Group, 2003, ISBN 0-313-32355-0, Google Print, p.17. Anot šio autoriaus, iš 9 mln. LDK gyventojų tik 1 mln. buvo lietuviai jau 1387 metais.
- ↑ Wiemer, Björn (2003). „Dialect and language contacts on the territory of the Grand Duchy from the 15th century until 1939“. In Kurt Braunmüller; Gisella Ferraresi (eds.). Aspects of Multilingualism in European Language History. John Benjamins Publishing. pp. 109, 125. ISBN 90-272-1922-2. Nuoroda tikrinta 2016 m. rugpjūčio 12 d.
Bibliografija
redaguoti- Bumblauskas, Alfredas (2010). Lietuvos Didžioji Kunigaikštija ir jos tradicija (PDF). Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. ISBN 978-9955-33-632-7. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2024-01-18.