Stasys Matulaitis

Broliai Petras, Juozas, Andrius ir Pranas Matulaičiai. Mokėsi Liudvinavo pradinėje mokykloje. 1886 m. baigė Marijampolės gimnaziją, studijavo mediciną Maskvos universitete, ten priklausė slaptai lietuvių studentų draugijai. 1891 m. baigęs universitetą, dirbo gydytoju Aleksote, 1892 m. – Jiezne, 1893 m. – Balbieriškyje. Iki 1895 m. – varpininkas, nuo 1893 m. su Kaziu Griniumi ir V. Palukaičiu buvo „Varpo“ komisijoje, bet daugumai jo aštrūs straipsniai nepatiko.

1895 m. persikėlė į Pilviškius ir iki 1897 m. redagavo „Ūkininką“ ir „Varpą“. 1895 m. balandžio mėn. Naumiestyje pas Juozą Bagdoną organizavo susitikimą su Andrium Domaševičium, kuriame buvo nutarta, kad, norint atskirti lietuvių socialdemokratų, siekiančių nacionalinio išsivadavimo, veiklą nuo lenkiškų organizacijų būtina steigti LSDP. Nuo 1895 m. ėmė laikyti save socialdemokratu ir ta kryptimi pasuko savo redaguojamą „Ūkininką“.

1898 m. birželio mėn. „Sietyno“ byloje nuteistas ir trejiems metams ištremtas į Vologdos guberniją, Rusiją. Gyveno Peterburge, ten vedė vilniškę Vilhelminą Mackevičiūtę, kuri 1901–1902 m. padėjo platinant socialdemokratinę literatūrą. 1899 m. išvyko į Ust Sysolską, 1902 m. grįžo į Pilviškius ir iš K. Griniaus atsiteisė išvykstant į tremtį jam duotą saugoti savo sodybą. Teismo metu paaiškėjo S. Matulaičio prieš kunigus rašytų straipsnių autoriaus slapyvardžiai.

1904–1906 m. buvo mobilizuotas į caro kariuomenę. 1906 m. LSDP CK jį pakvietė dirbti į Vilnių, kur jis redagavo leidinius „Naujoji Gadynė“, „Skardas“ (abu su V. Kapsuku), „Žarija“ ir kitą socialdemokratų spaudą, skaitė populiarias medicinos, istorijos, lituanistikos paskaitas. 1907 m. balandžio 7 d. išrinktas į pirmąją Lietuvos mokslo draugijos valdybą. Nuo 1911 m. „Visuomenės“ bendradarbis.

Prasidėjus karui 1914 m. vėl mobilizuotas, dirbo karo ligoninėse. Nuo 1917 m. gyveno Maskvoje, 1917 m. Rusijos lietuvių seimo Petrograde delegatas. 1917–1918 m. leido ir redagavo „Socialdemokratą“, vėliau, prisidėjęs prie bolševikų, redagavo „Tiesą“. 1918 m. sausio ir gegužės mėn. išrinktas RKP(b) lietuvių sekcijų biuro nariu, ^[1]dirbo Lietuvos reikalų komisaro pavaduotoju, bet staiga 1918 m. rugpjūčio mėn. grįžo į Vilnių.

Vilniuje dirbo Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, slapta rengė medicinos seseris pogrindžio kovoms. Bolševikams užėmus Vilnių, 1919 m. kovo-balandžio mėn. vėl redagavo „Tiesą“. 1919 m. balandžio mėn. Vilnių užėmus lenkams, Maskvos pinigais šelpė Vilniuje likusias bolševikų šeimas.

1919 m. birželio mėn. lenkų suimtas, ir, laikinai išleistas iš kalėjimo, pabėgo į Lietuvą. Buvo paskirtas Vilkaviškio ligoninės vedėju, vėl grįžo į LSDP. 1921 m. atsisakė dirbti Kauno karo ligoninės vyr. gydytoju. 1923 m. išsikėlė į Marijampolę, dirbo gydytoju, taip pat dėstė istoriją realinėje mokykloje.^[2] LKP įkurtos kooperatinės knygų leidimo bendrovės „Šviesa“ valdybos pirmininkas.

Spaudžiamas savo dukters, LKP CK narės Katrės ir Karolio Požėlos, Marijampolėje organizavo pogrindinę moksleivių bolševikų kuopelę, kurios nariai 1925 m. vasario 12 d. buvo suimti. Suimtas buvo ir S. Matulaitis, bet, paleistas už 5000 litų užstatą, per Latviją pasitraukė į TSRS. Nuo 1927 m. gyveno Minske ir dirbo Baltarusijos Mokslų akademijoje, kur parašė studiją „1863 metai Lietuvoje“, už kurią gavo istorijos daktaro laipsnį. 1934–1937 m. akademikas. 1937 m. ištremtas į Kazachstaną, 1948 m. amnestuotas. Nuo 1945 m. gyveno Vilniuje, 1945–1948 m. dirbo Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institute.

1893–1935 m. parašė apie 30 ir išvertė 17 publicistinių ir mokslo populiarinimo brošiūrų bei knygų. Paskelbė literatūrinės kritikos straipsnių, eilėraščių, apsakymų. ^[3]

• Parmazonas, satyrinė apysaka, 1897 m.
• Smertis, satyrinė apysaka, 1900 m.
• Pragaro gelmės, satyrinė apysaka, 1904 m.
• Lietuvių tautos istorija, 1918 m., 1923 m.
• Religija ir jos socialinė reikšmė, 1931 m.
• 1863 metai Lietuvoj, 1933 m.
• Atsiminimai, 1957 m.