Rusijos lietuvių seimas Petrograde

Vokiečiams pradėjus artintis prie Lietuvos sostinės Vilniaus ir užėmus didžiausią Lietuvos krašto dalį, Lietuvos Centrinis Komitetas turėjo pasidalyti pusiau, viena jo dalis – Stasys Šilingas, Petras Leonas, Juozas Balčikonis, kun. Konstantinas Olšauskas, Juozas Kubilius, kooptuoti nariai Antanas Tumėnas ir Tomas Naruševičius bei komiteto pirmininkas Martynas Yčas išvažiavo į Rusiją sykiu su tremtiniais, o antroji dalis su vicepirmininku Antanu Smetona priešaky liko Vilniuje. Komitetui susirinkus Petrograde ir įsikūrus Baskovo skersgatvyje Nr. 9, buvo imta skubiai organizuoti išsisklaidžiusią po visą Rusiją tremtinių minią.

Komiteto tikslas buvo teikti dvasinės ir medžiaginės pagalbos visiems jos reikalingiems lietuviams, palaikyti ir stiprinti pabėgėlių ryšius su Lietuva ir Lietuvos kultūra; palaikyti savo tautiečiuose gyvą troškimą grįžti į tėvynę; atgaivinti lietuvių kolonijas Rusijoje, sužadinus užsnūdusią tautinę sąmonę tiems, kurie ilgus metus gyveno svetimų tautų tarpe ir įskiepyti jiems noro grįžti į laisvą tėvynę. Centrinis Komitetas greitu laiku tiek išplėtė savo veiklą, kad, galima sakyti, nebuvo nė vieno lietuvių pabėgėlių punkto, kurio nebūtų pasiekusi rūpestinga Komiteto ranka.

Komitetas suorganizavo per 250 skyrių, kurie savo globoje turėjo daugiau kaip 100 000 tremtinių. Buvo įsteigtos 254 mokyklos, jų tarpe – Martyno Yčo Voronežo berniukų gimnazija, Voronežo mergaičių gimnazija, „Saulės“ mokytojų kursai (vėliau Martyno Yčo mokytojų institutas), Tambovo Žiburio gimnazija, Jaroslavlio Motiejaus Gustaičio gimnazija, Antano Purėno progimnazija Petrograde, visa eilė amatų mokyklų. Vien Voronežo mokyklose buvo per 1700 moksleivių. ^[2]

Po Vasario revoliucijos, kai Rusijos piliečiai gavo teisę laisvai burtis į politines organizacijas, laisvai svarstyti savo reikalus, teko iš Centro Komiteto išskirti jos politinę dalį, kurią pasiėmė partijų pagrindu 1917 m. kovo 13 d. susikūrusi Lietuvių Tautos Taryba. Jau pirmajame posėdyje Tautos Taryba pateikė savo reikalavimus Rusijos Laikinajai Vyriausybei, kurių pagrindinis buvo „perimti iš rusų valdžios savo žinion visas evakuotas, laikinai sustabdytas ir naujai įsteigtas Kauno, Vilniaus ir Suvalkų gubernijų teismo, administracijos, kultūros, ūkio, pramonės ir labdarybės įstaigas, po Rusiją išblaškytas“.

Tačiau Rusijos vyriausybė vilkino spręsti lietuvių reikalavimus, todėl buvo sumanyta gegužės 27 d. sušaukti Rusijos lietuvių seimą Petrapilyje, „kad dar galingesnis lietuvių balsas būtų, kad Tautos Tarybos reikalavimai būtų tvirtesni, paremti vietos atstovų ir kad susispietę visi Rusijoje esantieji lietuviai labiau susirištų į vieną būrį ir tartų svarbų galingą nepriklausomos mūsų Tėvynės žodį“.

Į Seimą suvažiavo 330 delegatų iš įvairių lietuvių kolonijų Rusijoje, išrinktų Tarybos nustatyta tvarka. Seimo posėdį Tautos Tarybos įgaliotas atidarė Stasys Šilingas, linkėdamas įžiebti pirmąją ugnelę laisvai Lietuvai kurti. Tačiau, kai buvo pasiūlyta į prezidiumą išrinkti po vieną atstovą nuo visų partijų, socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai, nurodydami katalikų „smertelnus griekus“ užprotestavo jų kandidatus. Du posėdžiai praėjo berenkant prezidiumą ir vos jis buvo sudarytas be socialistų, kurie pakrikštiję Seimą buržuaziniu ir klerikaliniu, atsisakė rinkimuose dalyvauti, Seimo prezidiumas buvo revoliucijos būdu karininkų nuverstas ir jame, nusileidus krikščionims, pasodinti socialdemokratai.

Seime vyko nepaprastai audringos diskusijos dėl Lietuvos ateities, kurios truko iki birželio 2 d. Buvo pastebėta kairiojo sparno baimė skirtis nuo Rusijos demokratijos, tiktai vienas Mykolas Sleževičius nedvejodamas pasisakė už Nepriklausomą Lietuvą: „Bijoti, kad konservatoriai klerikalai paimtų Lietuvoje viršų nėra ko. tegul kokią dešimtį metų klerikalai valdys, bet per tą laiką liaudis susipras ir paims viršų. Jei mes statysim tik apsisprendimo reikalavimą, tai rusai manys, kad mes dar patys nežinome, ko norim. reikia reikalauti apsisprendimo ir nepriklausomybės.“^[3]

Tik nedidele balsų persvara – 140 prieš 128, keturiems nuo balsavimo susilaikius, buvo nutarta siekti Lietuvos nepriklausomybės. Visas kairysis sparnas (Liuda Purėnienė, Petras Leonas ir kiti autonomistai) iš salės išėjo, todėl buvo nutarta kitų klausimų nebesvarstyti.

Rusijos lietuviai suskilo. Negavusi Seimo paramos suiro Lietuvių Tautos Taryba, bet nepriklausomybės principą išsaugojo Seimo dauguma ir tai buvo svarbiausias įvykis Lietuvos politikoje. Daugumos išrinkta Seimo Vykdomoji komisija pasiuntė savo atstovus – prof. Augustiną Voldemarą, kun. Juozą Tumą ir Stasį Čiurlionį į Kijeve vykusį autonominių tautų kongresą. Jame Lietuvai vieningai pripažinta išimtis tarp autonominių Rusijos kraštų – nepriklausomybės teisė.

Rusijos lietuvių seimas suskaldė ir kairiąsias jėgas. Lietuvos socialdemokratų partijai Seime atstovavusi kairioji dalis prisidėjo prie autonomistų, Petras Avižonis, Stasys Matulaitis, Jurgis Smolskis ir kiti Maskvos socialdemokratų delegatai, sudarę jungtinę socialdemokratų frakciją (39 žmonės), laikėsi bendradarbiavimo su buržuazija linijos. Liko seime ir kai kurie delegatai bolševikai. ^[4]

Žymiai didesnę įtaką Lietuvos nepriklausomybės siekiui turėjo Vilniaus konferencija – lietuvių delegatų suvažiavimas, vykęs Vilniuje 1917 m. rugsėjo 18 – rugsėjo 22 d., kuris numatė nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimą, Steigiamojo Seimo sušaukimą bei įkūrė Lietuvos Tarybą.