Zimbabvės istorija

Zimbabvės istorija
Bantu migracija (Afrikos geležies amžius)
Mapungubvė
Zimbabvės karalystė
Monomotapa, Butua, Manika, Kisanga, Baruė, Kitevė, Sedanda
Rozvių karalystė
Mfekanė (Matabelė)
Pirmoji Čimurenga
Britų imperija:
Pietų Zambezija > Pietų Rodezija
Antroji Čimurenga
Nepriklausomybė:
Rodezija > Zimbabvė Rodezija > Zimbabvė

Zimbabvės istorija – dabartinės Zimbabvės teritorijoje egzistavusių tautų ir valstybių istorija nuo seniausių laikų iki dabarties. Zimbabvėje ikikolonijiniais laikais klestėjo viena iš Užsachario Afrikos kultūrų, neretai vadinama Zimbabvės civilizacija.

Istorinė Zimbabvė, kurioje klestėjo ikikolonijinė kultūra, apėmė ne tik didžiąją dalį dabartinės Zimbabvės, bet ir gretimas teritorijas vidurio Mozambike (Manikos, Sofalos, Tetės provincijas), šiaurinėje Pietų Afrikos Respublikoje, rytinėje Botsvanoje.

Didžiąją ir svarbiausią Istorinės Zimbabvės dalį užima Zimbabvės plynaukštė. Geografiškai tai yra šiaurės rytinė Highveldo (Pietų Afrikos aukštumų regiono) tąsa, kuriai būdingas savanų klimatas. Aukštumų klimatas buvo netinkamas veistis musei cėcė, kuri buvo pragaištinga galvijams, istoriškai sudariusiems Zimbabvės ekonomikos pagrindą. Zimbabvės plynaukštėje yra išskiriamas Mašonalandas (šiaurinė dalis, kur gyveno šonų subgrupės korekore, zanzuru ir karangai), Manikalandas (Rytinės aukštumos, kur gyveno šonų grupė manjikai), Matabelelandas (pietvakarinė dalis, kur gyveno šonų subgrupė kalangai, kuriuos XIX a. didele dalimi asimiliavo ndebeliai).

Musės cėcė faktorius kartu apibrėžė ir istorinės Zimbabvės ribas šiaurėje, rytuose ir pietuose, kur aukštumos leidosi į drėgnas tropines žemumas, tinkamas musei cėcė, bet netinkamas gyvulininkystei. Tai – istorinės Zimbabvės periferijos. Šiaurėje buvo Zambezės slėnis, gyvenamas daugiausia tongų, kuris skyrė nuo Afrikos savanų valstybių (Maravio, Alujanos). Rytuose prasidėjo pajūrio žemumos, kuriose susiformavo šonų etninė subgrupė ndau; už jo buvo Svahilių krantas. Pietryčiuose, t. y. Limpopo žemupio baseine gyveno giminingomis kalboms kalbantys tsva, tsongai, rongai ir kitos žemumų gentys, už kurių driekėsi ngunių gyvenamos žemumos. Limpopo vidurupyje buvo Vendalandas (pietinė dalis, kur gyveno vendai). Tik pietuose ir vakaruose Istorinė Zimbabvė susisiekė su kitomis aukštumų tautomis – soto-tsvanais.

Senieji Zimbabvės teritorijos gyventojai greičiausiai buvo koisanų rasės atstovai. Vėliau juos visiškai išstūmė bantų kalbomis kalbėję etninės grupės. Ši bantų migracija vyko keliomis bangomis, kilusiomis iš teritorijų į vakarus nuo Didžiųjų ežerų, kur nuo V a. pr. m. e. klestėjo Čifumbazės kultūra. III a. Zimbabvės teritoriją pasiekė pirmoji (rytinė) banga, dar vadinama kwale, kurios metu ankstyvieji geležies lydytojai bantu migravo per Tanzanijos, Mozambiko, pietryčių Zimbabvės, Natalio teritorijas. Zimbabvėje šių bantų kultūrą atstovauja Gokomerio, Zivos ir kitos archeolginės vietovės.

Šiek tiek vėliau į pietvakarių Zimbabvę migravo kitos bantų kultūros (kalundu) atstovai, kurių svarbiausios gyvenvietės buvo Leopardo Kopjė, Gumanjė, K2 ir kitos. Iki X a. šios kultūros atstovai nustelbė savo rytinius kaimynus. Manoma, kad Kalundu kūrėjai buvo tiesioginiai dabartinių šonų ir kalungų protėviai.

II tūkst. pradžioje Limpopo ir Zambezės tarpupyje susidarė palankios prielaidos susiformuoti aukšto lygio vietinei kutūrai. Ją inspiravo intensyvėjanti prekyba su Svahilių kranto valstybėmis rytuose: Kelimane, Sofala, Injambane. Svarbiausios vietos gyventojų prekės, ypač dominusios svahilių ir arabų pirklius, buvo auksas, dramblio kaulas.

Seniausias žinomas Zimbabvės valstybingumo židinys buvo Mapungubvės gyvenvietė prie Limpopo upės, dabartinės PAR, Zimbabvės ir Botsvanos pasienyje. Čia apie XII a. jau susiklostė sudėtinga visuomenės struktūra, laikoma pirmąja tokia pietinėje Afrikoje. Jos kūrėjai pirmieji regione statė monumentaliąją architektūrą – dideles akmenines gyvenvietes, valdovų rūmus. Sprendžiama, kad visuomenę sudarė trys sluoksniai. Mapungubvės gyvenvietė tapo hipotetinės karalystės sostine, kur rezidavo sudievintas valdovas ir savo namus turėjo dauguma visuomenės elito.

XIII a. Mapungubvę nustelbė kitas akmeninis miestas, Didžioji Zimbabvė, pastatytas gerokai toliau į šiaurę. Jis tapo Zimbabvės karalystės, didelės gentinės konfederacijos, politiniu ir religiniu centru, kuriame rezidavo valdovas ir gyveno apie 18 tūkst. gyventojų. Klestėjimo laikais Zimbabvė kontroliavo apie 150 smulkių teritorinių vienetų, apimančių visą dabartinę Zimbabvę ir teritorijas vakarų Mozambike bei pietų Botsvanoje. Visi šie teritoriniai vienetai turėjo savo administracinius centrus, kurie irgi buvo statomi iš akmenų ir vadinami zimbabvėmis. Svarbiausi jų likučiai yra Manjikenis, Bumbusis ir kt. Zimbabvės ekonomikos pagrindas buvo klestinti prekyba su svahiliais, kurios metu karalystė keitė savo kasamą auksą ir dramblio kaulą į užsienio prekes. Zimbabvėje randama kiniškos keramikos, arabiškų monetų, stiklo karoliukų ir kitų užsieninių prekių.

XV a. Didžioji Zimbabvė buvo apleista, o Zimbabvės karalystės vietoje iškilo dvi naujos politinės galybės – Mvene Mutapa karalystė šiaurėje ir Butuva karalystė pietuose. Pirmoji buvo įkurta Didžiosios Zimbabvės karališkojo kraujo princo Nyatsimba Mutota, kuris vykdė ekspedicijas ieškodamas druskos išteklių. Jis įtvirtino savo sostinę Zvongombėje, (Zambezės slėnyje). Mvene Mutapa intensyviau palaikė prekybą su pakrante. Todėl kuomet portugalai įsitvirtino Svahilių krante, jie ėmė rengti žygius į Mene Mutapos teritorijas, o kai kurie portugalai netgi apsigyvendavo akmeniniuose miestuose. Nors iš pradžių valdovai saugojo savo teises ir prekybą, portugalai, naudodamiesi kiršinimo politika, ėmė kištis į karalystės vidaus reikalus, o galiausiai pavertė Mvene Mutapą savo vasale.

Butuva karalystės sostinė buvo Khasis, o ją valdė iš Didžiosios Zimbabvės kilusi Torva dinastija. XVI a. ji irgi užmezgė santykius su portugalais. XVII a. II pusėje valdžią paveržė etninė grupė Rozviai, kurie ginklu vėl pajungė daugumą Zimbabvės teritorijos genčių, išvijo portugalus ir sostinę perkėlė į Danamombę. Jų įkurta Rozvių imperija iš naujo suvienijo Zimbabvę ir valdė ją iki XIX a.

XIX a. pradžioje į pietus nuo Rozvių imperijos prasidėjo gentinių judėjimų procesai, istorijoje žinomi kaip mfekanė. Žlugus Zulu karalystei, kai kurie ngunių karo vadai išvedė savo gentis į šiaurę. Tarp šių vadų buvo Mzilikazis, kurio vedama gentis ndebeliai pasiekė Rozvių imperiją ir rengė į ją grobiamuosius žygius. Apie 1830 m. buvo užmuštas paskutinis rozvių valdovas, ir Zimbabvės teritorijoje valdžią paėmė kultūriškai primityvesni nedebeliai. Mzilikazis įkūrė Mthwakazi karalystę, kuri vakariečių šaltiniuose žinoma kaip Matabelelandas.

Ndebeliai kontroliuojamuose teritorijose įdiegė sukarintą visuomenės sistemą, o sostine padarė Bulavają. Jų valstybėje vietos gyventojai šonai buvo diskriminuojami. Po Mzilikazio mirties 1868 m. sostą paveldėjo Lobengula. Jis susidūrė su vis stiprėjančiais europiečių interesais regione. Britų atstovas Sesilis Rodas siekė teisių milžiniškame Afrikos regione tarp Limpopo ir Zambezės, o 1888 m. sudarė sutartį su Lobengula, gaudamas teises į karalystės gamtinių išteklių eksploatavimą. Britų siekiai įsigalėti Matabelelande 1893 ir 1896 m. sukėlė du Matabelių karus, kurie baigėsi Zimbabvės inkorporavimu į Britų imperiją. Antrajame kare aktyviai įsijungė ir šonai, ir šis karas dar vadinamas pirmąja čimurenga.

Sesilio Rodo inicijuota Pietų Afrikos kompanija užvaldė milžiniškus plotus Pietinėje Afrikoje, kurios apėmė dab. Zimbabvės ir Zambijos teritorijas. Teritorijos Rodo garbei buvo pavadintos Rodezija, ir Zimbabvė išskirta kaip Pietų Rodezija. Iš pradžių Rodezija buvo pavaldi Pietų Afrikai, tačiau 1922–1923 m. suformuota kaip atskira kolonija, tiesiogiai pavaldi Britų imperijai.

Dėl palankių sąlygų, kaip ir Pietų Afrikoje, Pietų Rodezijoje sparčiai gausėjo baltaodžių gyventojų, vadinamųjų rodeziečių. Jie paėmė visišką politinę valdžią į savo ranka. 1930 m. išleistas žemės įstatymas (angl. Land Apportionment Act) legaliai nebeleido juodaodžiams turėti gerųjų žemių, sukaupė jas baltaodžių rankose ir tuo pačiu užtikrino pigią darbo jėgą šalyje. Juodaodžiai buvo skatinami gyventi specialiai apibrėžtose teritorijose, primenančiose rezervatus. Rodeziečiai vykdė brangiai kainuojančius projektus, tarp jų Karibos užtvankos statybas, dėl kurių atsirado vienas didžiausių pasaulio dirbtinių ežerų – Kariba.

Juodaodžiai priešinosi Pietų Rodezijos baltaodžių viešpatavimui nuo 1920 m., o vėliau pasipriešinimo kova tik stiprėjo. Apie 1960 m. dvi svarbiausios šalies juodaodžių etninės grupės sukūrė savo politines partijas: ZANU (atstovaujančią šonų interesus) ir ZAPU (atstovaujančią nedebelius).

Kuomet Pietų Rodezijai stiprėjo tarptautinis spaudimas liberalizuoti šalies valdymą ir suteikti daugiau teisių vietos juodaodžiams, 1965 m. vietinis lyderis rodezietis Janas Smitas paskelbė apie planus atsiskirti nuo Britų imperijos. Vėliau buvo paskelbta nepriklausomybės deklaracija ir valstybė tapo Rodezija, nepriklausoma šalimi. Rinkimuose egzistavo turto ir išsilavinimo cenzai kurie, nors ir buvo padaryti mažiau griežti juodaodžiams, vis tiek daug jų paliko be balso teisės (baltųjų be balso teisės liko mažesnė dalis).

Šios nepriklausomybės britai nepripažino, motyvuodami tuo, kad joje pagrindinę politinę galią turėjo mažumą sudarantys britų kilmės baltieji, o ne daugumą sudarantys juodaodžiai. Pradžioje siekęs, kad Rodezija būtų parlamentinė monarchija Britų sandraugoje su Britanijos karaliene kaip valstybės galva, Janas Smitas ėmė tolti nuo šios idėjos, paskyrė „valstybę administruojantį pareigūną“ valstybės vadovu, o vėliau jo titulą pervadino prezidentu, šalį 1970 m. paskelbdamas respublika.

Nuo 1964 m. Rodezijoje vyko ginkluotas juodaodžių pasipriešinimo judėjimas, dar žinomas kaip Antroji čimurenga, arba Zimbabvės krūmynų karas. Jame prieš baltųjų valdžią kovojo su ZANU ir ZAPU susiję sukarintos organizacijos. Pirmajai vadovavo šonas Robert Mugabe, o antrajai – ndebelis Joshua Nkomo. Abi organizacijos gavo didelę pagalbą ginklais ir pinigais iš TSRS ir KLR. ZANU karinės pajėgos daugiausia veikė Mozambike, kur buvo artimai susijusios su Mozambiko išsivadavimo judėjimu FRELIMO, o ZAPU savo karines bazes buvo įsteigusi Zambijoje.

Nors Rodezijos vyriausybei buvo pritaikytos sankcijos iš Didžiosios Britanijos ir kitų šalių, tačiau ji gaudavo neoficialią paramą iš gretimos Pietų Afrikos Respublikos, kur tuo metu buvo apartheidas, bei Portugalijos, kuri turėjo kolonijų greta (Rytų Afrikos koloniją), ir Rodezijos ekonomika, nepaisant sankcijų, augo (iki 10 % per metus, infliacija buvo apie 3 %).

Tačiau 1975 m. po revoliucijos Portugalijoje ten į valdžią atėję kairieji paleido kolonijas, o Mozambiką ėmė valdyti komunistinis FRELIMO judėjimas. Pastarasis oficialiai leido savo teritorija pasinaudoti prieš Rodezijos valdžią kovojantiems komunistams juodaodžiams, ypač Roberto Mugabės vadovaujamam judėjimui. Tai stipriai pakeitė galios balansą regione.

1979 m. valdžia sėdo prie derybų stalo su juodaodžių opozicija, tačiau tik su nuosaikesnėmis jėgomis. Buvo pasiektas susitarimas, kuriuo Rodezijos valdžia buvo perduota daugumoje esantiems juodaodžiams, pastariesiems suteikta balso teisė, o valstybė tapo žinoma kaip Zimbabvė-Rodezija, buvo patvirtinta nauja vėliava ir kita simbolika.

Tačiau britai ir JAV neatšaukė sankcijų, kurias žadėjo atšaukti įtvirtinus nuo rasės nepriklausančią demokratiją, taip suduodami skaudų smūgį naujajai valstybei, nurodydami, kad susitarime turėtų dalyvauti visos Zimbabvės jėgos, įskaitant ir radikaliąsias. Zimbabvės-Rodezijos valdžia vėl sėdo prie derybų stalo 1980 metais, šįsyk dalyvaujant visoms jėgoms. Buvo surengti nauji rinkimai, kuriuos laimėjo R. Mugabės partija ZANU. Valstybę ji pervadino tiesiog Zimbabve ir vėl patvirtino naują vėliavą, šįsyk paremtą partijos spalvomis.

Po nepriklausomybės paskelbimo 1980 m. balandžio 18 d. abi juodaodžių partijos susijungė į vieną partiją – ZANU-PF. Nepaisant to, senieji ZANU lyderiai, priklausantys šonų tautybei, išlaikė svarbiausią politinę valdžią, nustumdami ndebelius į politikos pakraštį. Pirmuoju Zimbabvės prezidentu tapo šonas Kanaanas Banana, (R. Mugabė tuo metu buvo premjeru), o antruoju (nuo 1987 m.) – R. Mugabė. Jis buvo periodiškai perrenkamas ir išlaiko valdžią šalyje iki 2017 m.

Su komunizmu afiliuota partija šalyje ėmėsi socialistinių reformų. Viena svarbiausių reformų šalyje buvo žemės perskirstymas. Nors rasinė padėtis Zimbabvėje buvo kiek paprastesnė nei gretimoje Pietų Afrikos Respublikoje (Zimbabvėje baltųjų buvo gerokai mažesnė dalis, tad ir jų įtaka buvo mažesnė), nemažą dalį žemės valdė baltieji fermeriai. Siekiant tai pakeisti, iš pradžių buvo imtasi santykinai nuosaikios politikos: valstybė, padedama Jungtinės Karalystės, kuri tam skirdavo pinigus, išpirkinėdavo baltųjų žemes ir paskirstydavo jas juodaodžių ūkininkams. Nemažai rodeziečių, tų, kurie nesiejo savo ateities su valstybe, pasinaudojo šia proga ir už gautus pinigus emigravo.

Tačiau vėliau, pasak daugelio tarptautinių oraganizacijų, politika baltųjų atžvilgiu ėmė radikalėti: buvo išvaryta dauguma baltųjų (rodeziečių) fermerių, o žemė išdalinta juodaodžiams. Šios pagreitėjusios reformos įgijo neoficialų pavadinimą kaip trečioji čimurenga, kaip paskutinis susidorojimas su baltųjų priespauda. Manoma, kad šios žemės reformos neva sąlygojo ekonominį krachą, dėl kurio Zimbabvė iš vienos didžiausių Afrikoje maisto eksportuotojų (ji buvo vadinama „Afrikos duonos maišu“ (Breadbasket of Africa)) tapo maisto importuotoja. Taip atsitiko dėl to, kad dauguma per tokį masinį žemės perskirstymą žemes gavusių juodaodžių nebuvo fermeriai ir nemokėjo tinkamai įdirbti žemės.

1999 m. Morganas Tsvangirai įkūrė opozicinę partiją Judėjimą už Demokratines Permainas (MDC). 2000 m. birželio rinkimuose ji laimęjo 57 iš 120 parlamento vietų. Partija skilo į Tsvangirai frakciją ir Artūro Mutambaros 2005 m.

Robertas Mugabe atsistatydino 2017 m. lapkričio 21 d. po sėkmingo perversmo, kurį įvykdė generolas Constantino Chiwenga, norėjęs sustabdyti senų valdančiosios partijos pareigūnų nušalinimus. Šį partijos aparato valymą atliko Grace Mugabe, kad atvestų į valdžią savo remėjus Kartą 40 (Generation 40). Antrasis viceprezidentas Phelekezela Mphoko tapo laikinuoju prezidentu.^[1] Emmerson Mnangagwa, kuris buvo nušalintas ir išvykęs į PAR, tapo prezidentu 2017 m. lapkričio 24 d.^[2]

2018 m. birželio 30 d. prezidento ir parlamento rinkimuose laimėjo valdanti ZANU-PF partija ir Emmerson Mnangagwa su 50,8%. Opozicija apkaltino valdžią suklastojus rinkimus. Per MDC remėjų riaušes policija nužudė 6 žmones.

2019 m. sausio 14-17 d. kilo riaušės, kai degalų kainos pakilo 130%.^[3]