Varputėnų dvaras
22°52′04″š. pl. 55°52′24″r. ilg. / 22.8677°š. pl. 55.8733°r. ilg.
Varputėnų dvaras | |
---|---|
Varputėnų dvaras 2010 m.
| |
Vieta | Varputėnai, Šiaulių rajono savivaldybė |
Įkurtas | XVI a. |
Bajorų giminės | Varpučianskiai, Vaišvilos, Jelenskiai, Burbos, Griškevičiai (Hriškevičiai) |
Varputėnų dvaras (lenk. Kubiszki alias Warpuciany, Warpuciany) – dvaras Šiaulių rajono savivaldybės teritorijoje, 14 km į pietus nuo Micaičių, 1,5 km į vakarus nuo kelio Kuršėnai-Šaukėnai, prie Ventos intako Kesaučio upelio. Žemės sklypo plotas 172 ha, iš jų dirbamos – 162 ha, kita žemė – parkas su tvenkiniais ir kanalais, miškas.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Varputėnų dvaras paminėtas 1590 m. Beržėnų valsčiaus aktuose. 1643 m. dvarą iš Erazmo Varpučianskio nusipirko jo žmonos sesers vyras Petras Vaišvila (lenk. Wojszwillo), kuris Varputėnus prijungė prie giminės 1535 m. iš Žygimanto I Senojo gauto Kubiškės ir Skurdutiškės dvarų, kurie ribojosi su Varputėnais. Istoriniuose XVII a. – XVIII a. šaltiniuose kaimas vadintas Kubiszki alias Warpuciany, arba Kubiszki arba tik Warpuciany vardu. 1761 m. Gabrielius Vaišvila Varputėnus – Kubiškes pardavė Jelenskiams. 1792 m. Motiejus Jelenskis pastatė medinę Šv. Antano Paduviečio bažnyčią, į kurią vedė 1,4 km ilgio tiesi alėja. Iš Jelenskių giminės kilęs archeologas, dailininkas, kraštotyrininkas Tadas Daugirdas. Žymią vietą kūryboje Varputėnams yra skyręs Motiejus Valančius. Jo garsusis Palangos Juzė Varputėnų apylinkėse pabuvojo vestuvėse, susipažino su gyventojų papročiais.
Dominykai Jelenskytei ištekėjus už Viačeslavo Burbos, Varputėnai 1842 m. perėjo Burbų giminei. Dvarui priklausė pavyzdinis ūkis su 3000 ha žemės, čia buvo didelis žirgynas. 1898 m. dvaro parke pastatyti nauji, stilingi dviejų aukštų 1001 m² ploto dvaro rūmai. 1908 m. per vedybinius ryšius dvaras ir kaimas atiteko Hriškevičiams (Griškevičiams).
1924 m. dvaras išparceliuotas, tik 350 ha palikta pavyzdiniam ūkiui. Paskutinė dvaro savininkė Marija Griškevičienė kaupė pypkių kolekciją, o jos vyras tvarkė parką, kuriame rengdavo gegužines, vaikštynes, plaukiojimą valtimis. Tvenkinius jungė takai, čia buvo salelės, tilteliai, apžvalgos aikštelės. Netoli rūmų stovėjo didelis baublys. Per parką čiurleno į Ventą įtekantis Kesaučio upelis. Nepriklausomos Lietuvos metais parkas garsėjo svirnu, kuris buvo pastatytas nenaudojant pjūklo – mediena apdirbta tik kirviu.
Gražiai sutvarkytas parkas traukė svečius. Užmokėję po 5 litus už parą, jie galėjo čia apsigyventi ir ilgiau. Kasmet dvare ilsėdavosi po 60 ir daugiau žmonių. 1923 m. Varputėnų dvare viešėjo anglų rašytojas Hermis Ouldas. Tai rado atspindį jo romane „Gyvenimo šokis“, kuris turėjo didelį pasisekimą ir buvo išverstas į keletą kalbų.
1940 m. dvaras nacionalizuotas. Rūmų pastate kontorą įkūrė Varputėnų tarybinis ūkis, vėliau įkelta Varputėnų pagrindinė mokykla, kitais pastatais naudojosi butus privatizavę gyventojai, vienas pastatas priklausė žemės ūkio bendrovei. Nuo 1958 m. parkas saugomas valstybės. 1997 m. gruodžio 12 d. architektūrinę, istorinę, kraštovaizdinę vertę turinti XIX a. dvaro sodyba įtraukta į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kodas G113K). Kompleksui priklauso: XIX a. I p. pastatyti rūmai, parkas, du tvartai, sandėlis, kumetynas.[1]
1999 m. nuosavybės teises į Varputėnų dvarą atkūrė Antanas Griškevičius, gyvenęs Santa Monikoje (JAV). 2006 m. dvare jis apsigyveno, ryžosi atkurti buvusią sūrinę, asmeninėmis ir ES paramos lėšomis atkūrė ir modernizavo šimto vietų karvių ir telyčių fermą. Restauruoti sūrių fermentacijai skirti rūsiai, visų statinių eksterjeras, dalis interjero, autentiškai atstatyta medinė rūmų veranda, sukultūrinta 140 ha dirbamos žemės, dalinai atsodintas iškirstas miškas. Dvare veikia pavyzdinis pienininkystės-sūrių gamybos ūkis. 2009 m. paskelbta, kad dvaras parduodamas.
Galerija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]-
Dvaro vartai ir žirgynas
-
Dvaro rūmų šiaurinis fasadas
-
Kumetynas ir tvenkiniai
-
Į dvarą veda Dvaro gatvė
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Varputėnų dvaro sodyba ir parkas. Archyvuota kopija 2011-07-03 iš Wayback Machine projekto. Mūsų paveldas