Ksilitolis

Ksilitolis, ksilitas, E967 – natūraliai gamtoje randamas organinis junginys CH₂OH(CHOH)₃CH₂OH – penkiahidroksilis alkoholis, izomeras. Tai tūringasis saldiklis.

Suomiškas pavadinimas „koivusokeri“ (beržų cukrus) atsirado dėl to, kad iš pradžių ksilitolis pramoniniu būdu buvo gaminamas kapojant beržų medieną ir skaidant medžio struktūrines skaidulas – ksilaną.

Cheminiu požiūriu, ksilitolis yra penkių anglies atomų poliolinis saldiklis, natūralus karbohidratuotas cukraus alkoholis. Jis skiriasi nuo kitų saldiklių, tokių kaip sorbitolis, fruktozė ar gliukozė, tuo, kad ksilitolio molekulėje yra penki, o ne šeši anglies atomai. Karbohidratuotas alkoholis yra cheminis terminas, ksilitolio sudėtyje nėra alkoholio (etanolio).

Tai bespalviai saldūs kristalai, tirpūs acto rūgštyje, glikolyje, piridine, spirite, vandenyje, mažo kaloringumo.

Gaunamas iš žemės ūkio augalinių atliekų, lapuočių medžių medienos (beržų), medvilnės sėklų, kukurūzų. Randamas tokiuose maisto produktuose, kaip uogos, vaisiai, daržovės ir grybai. Metabolizmo metu jis susidaro net ir žmogaus organizme. Pramoniniu būdu gaminamas iš ksilano, medienos polisacharidinės frakcijos.

Europos Sąjungos E numerių sąraše esantis E967 kaip emulgatorius, saldiklis, stabilizatorius, drėgmę sulaikanti medžiaga.

Šis natūralus priedas yra nekenksmingas, šalutinio poveikio nesukelia.

Saldumu ir kaloringumu ksilitolis panašus į cukrų (4 kcal/g), mažai nuo jo skiriasi ir skoniu. Tačiau yra daug saldesnis už sorbitolį, saldumo lygis toks pat kaip ir sacharozės, tačiau turi 40 % mažiau kalorijų. Paros norma nenustatyta.

Jis naudojamas eterių, sintetinių dervų gamybai.

Maisto pramonėje ksilitolis kaip saldiklis yra naudojamas konditeriniams gaminiams (saldumynams, kepiniams), produktams, skirtiems sergantiems diabetu, žmonėms, su viršsvorio problemomis. Pasižymi maloniu šaldančiu pojūčiu burnoje.

Naudojamas kaip antikristalinė, tekstūrą gerinanti medžiaga apdorojant kepinius (ypač biskvitus), ledus, šokoladą, kietus ir minkštus saldainius, dietinius produktus, vaikišką kramtomąją gumą.

Ksilitolis lėtai virškinamas ir nevisiškai metabolizuojamas, todėl iš lėto prasiskverbia į audinius ir neturi įtakos cukraus kiekiui kraujyje, organizmas insulino daugiau negamina. Šį saldiklį sergantieji cukriniu diabetu gali vartoti nebijodami pakenkti sveikatai, todėl jis įeina į daugelio produktų, skirtų diabetikams, sudėtį.

Vartojant šį cukraus pakaitalą skrandis išskiria daugiau sulčių, suaktyvėja tulžies pūslės veikla, stimuliuojamas seilių išsiskyrimas, taip išsprendžiama burnos sausumo problema, stabdo rūgščių poveikį, atitaiso beprasidedantį dantų emalio pakenkimą, naikina burnos mikrobus, todėl įeina į kai kurių dantų pastų ir kramtomųjų gumų sudėtį.

Tyrimai patvirtino, kad ksilitolis yra svarbus priedas saugant nuo dantų ėduonies. Ksilitolio molekulėje yra penki, o ne šeši anglies atomai, todėl ėduonį sukeliančios bakterijos nepajėgia ksilitolio efektyviai panaudoti savo augimui. Tai viena priežasčių, kodėl ksilitolis padeda saugoti nuo ėduonies^[1].

Jis aktyvina žarnyno veiklą. Kadangi veikia šiek tiek laisvinamai, galima vartoti užkietėjus viduriams.

Ksilitolį organizmas dalinai absorbuoja ir perdirba kaip cukrų, likusi dalis fermentuojama storojoje žarnoje. Fermentacijos metu susidaro dujos, kurios gali sukelti vidurių pūtimą. Žmonėms netoleruojantiems šios medžiagos gali laisvinti vidurius. Pašalinis poveikis dažniausiai pasireiškia panaudojus 25-30 gramų vienkartinę dozę, kuri yra gerokai didesnė negu naudojama maiste. Šio saldiklio gavus daugiau nei 30 g, gali pradėti mausti skrandį, pykinti, pūsti vidurius. Manoma, kad jis skatina tulžies pūslės akmenligę. Nekenksminga dozė – iki 50 g per parą.

• Tarptautinių žodžių žodynas, © Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985

1. ↑ Riley, Philip; Moore, Deborah; Ahmed, Farooq; Sharif, Mohammad O.; Worthington, Helen V. (26 March 2015).