Insulinas
Insulinas (iš lot. insula 'sala') – nedidelis (51 aminorūgšties liekana) kasoje gaminamas ir į kraują išskiriamas polipeptidinis hormonas, kurio masė 5808 Da. Jis verčia raumenų ir kepenų ląsteles gaminti glikogeną, o riebalų ląsteles gaminti riebalus.
Insulino struktūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Insulino empirinė formulė: C257H383N65O77S6.
Funkcijos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Funkcija – gliukozės kiekio kraujyje reguliacija. Gliukozės kiekis kraujyje dažniausiai pakyla suvalgius angliavandenių turinčio maisto. Sutrikus insulino gamybai, gliukozės koncentracija padidėja, dėl ko gali ištikti hiperglikeminė koma, ir net mirtis.
Atradimas ir tyrimai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1869 m. Berlyne medicinos studentas Paul Langerhans kasoje pastebėjo nežinomus darinius, vėliau pavadintus Langerhanso salelėmis.
1889 m. Oscar Minkowski su Joseph von Mering pastebėjo, kaip musės geria šuns, kuriam buvo pašalinta kasa, šlapimą. Atlikus šlapimo tyrimus paaiškėjo, kad jame gausu angliavandenių ir todėl jis taip traukė muses. 1901 m. Eugene Opie susiejo Langerhanso salelių irimą su diabetu.
1920 m. Frederick Banting, perskaitęs Oscar Minkowski darbus, nusprendė imtis darbo ir paprašė J. J. R. Macleod pagalbos. Nors J. J. R. Macleod, žinodamas apie ankstesnių bandymų nesėkmes, buvo labai pesimistiškas, bet Frederick Banting visgi sugebėjo gauti laboratoriją, dešimt šunų ir asistentą Charles Best. Praėjus metams į komandą buvo pakviestas James Collip. Netrukus sudaryta komanda jautėsi pasiruošusi klinikiniams bandymams.
1922 m. mirštančiam keturiolikmečiui berniukui Leonard Thompson buvo suleista komandos pagaminto insulino. Šis bandymas buvo nesėkmingas, nes dėl nepakankamo insulino grynumo prasidėjo alerginė reakcija, ir tolimesni bandymai buvo sustabdyti. Kitas dvylika dienų James Collip dirbo dieną ir naktį, kad tik gautų grynesnį ekstraktą. Antra dozė berniukui davė stulbinamų rezultatų. Vėliau komanda ligoninėje savo rankomis leisdavo ekstraktus dešimtims merdinčių vaikų, ir kai paskutinis gaudavo savo injekciją, pirmieji jau busdavo iš komos lydimi tėvų džiaugsmo šūksnių.
1923 m. Frederick Banting ir J. J. R. Macleod gavo Nobelio premiją medicinos srityje už insulino atradimą. Bet abu buvo nepatenkinti jiems vieniems suteikta garbe ir pasidalino premija su Charles Best ir James Collip.
1958 m. Frederick Sanger gavo Nobelio premiją chemijos srityje už insulino pirminės struktūros nustatymą.
1969 m. Dorothy Crowfoot Hodgkin už insulino tretinės struktūros nustatymą gavo jau antrąją Nobelio premiją chemijos srityje.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Baziniai insulinai, jų vartojimas – Medicine.lt[neveikianti nuoroda]
- Gliukozės koncentracijos pokytis leidžiant insuliną Archyvuota kopija 2007-02-08 iš Wayback Machine projekto. (UAB „Eksmos medicininės technikos centras“ – mokslinis straipsnis)
- Gydytojo patarimai. Insulinas – diabeto gydymo priemonė (savaitraštis „Lietuvos sveikata“)
- Insulino istorija Archyvuota kopija 2018-11-01 iš Wayback Machine projekto. (angl.)