Deivė

Deivė – moteriškos lyties dievybė politeistinėse religijose. Dažniausiai deivės būdavo tam tikrų dievų partnerės, sutuoktinės, tačiau neretai veikdavo ir valdydavo kaip galingos, savarankiškos būtybės. Nors dažnai laikytos silpnesnėmis už dievus (vyriškosios lyties), deivės garbintos kaip santuokos, motinystės, moterų, globėjos, gyvybės pradininkės (Motina Deivė).

Visos be išimties senovės tautos tikėjo esant daug dievų. Žmonės manė dievus esant žymiai galingesnius už juos, tačiau gyvenančius panašų į jų gyvenimą (ypač graikai ir romėnai). Tuo būdu susidarytas dvilyčių dievybių pasaulėvaizdis. Patriarchalioje visuomenėje dievams būdavo priskiriamos vyriškesnės, svarbesnės gyvenimo sritys (pvz.: karas), o deivėms – labiau susijusios su namais, šeima.

Tačiau nepaisant žemesnės vietos panteone, deivės būdavo garbinamos dažnai ne ką mažiau, nei dievai. Buvo tikima, kad deivės yra sukalbamesnės, lengviau permaldaujamos, todėl lengviau tikėtis jų palankumo ir pagalbos. Graikai ir romėnai, nors ir buvo patriarchalios visuomenės, panteone deives kartais sulygindavo su dievais (pvz.: Dzeuso ir Heros pora, kurioje dievų valdovas ne kartą turėdavo nusileisti valdingai žmonai, o ši bausdavo jai nepaklusiusius dievus). Tuo tarpu senovės Egipte buvo vertinama moters ištikimybė – tai rodė dievų Ozirio ir Izidės duetas (Izidė buvo mylinti žmona ir iš meilės jam net šiam mirus, pastojo ir susilaukė kūdikio Horo.)

Deivėms garbinti būdavo statomos šventyklos. Jose dirbdavo deivių valią aiškindavę žyniai. Šventyklose būdavo ne tik aukojamos aukos ir atliekami įvairūs garbinimo ritualai – jos tapdavo ir kultūriniais centrais arba netgi įspūdingais meniškai statiniais (Artemidės šventykla Efese pripažinta vienu iš Septynių pasaulio stebuklų).

Deivės būdavo garbinamos ne tik šventyklose, bet ir namuose (pvz.: namų židinio deivė Hestija) ar kuriose kitose vietose.

Kartais deivėms melsdavosi tik moterys, prašydamos susilaukti kūdikio, ištekėti ir t. t.

Deivės vaizduotos kaip moteriškos būtybės. Senosios civilizacijos (šumerai, babiloniečiai, egiptiečiai ir kt.) jas vaizduodavo dažniausiai poroje su vyrais, statiškas, pabrėždavo moters krūtis. Labai retai tų civilizacijų deivių ikonografijoje pastebimi kokie nors jų valdžios ženklai (išskyrus egiptiečius).

Senųjų civilizacijų meistrai, ypač egiptiečiai, kai kurias deives vaizduodavo ir gyvūnų pavidalu (pvz.: deivė Hatora karvės pavidalu, paukštė Izidė).

Klasikos laikotarpiu graikai ir romėnai savo deives vaizdavo „gyvai“. Buvo nevengiama nuogybių (siekiant parodyti kūno grožį ir tobulumą). Žinoma, daugeliu atvejų deivės vaizduotos kiek paprasčiau nei dievai, tačiau jų skulptūros, freskos ir kt. vis tiek atskleisdavo pagrindinius deivės bruožus paprastiems gyventojams, mažiau išmaniusiems teologiją.

Nemažai deivių buvo ir senovės baltų religijoje. Joms buvo priskiriama įvairi veikla, tačiau ypač galingų deivių nebūta. Bene labiausiai garbinta Saulė – šviesos ir šilumos, gyvybės šaltinis. Taip pat gerbta ugnis – ją įkūnijo deivė Gabija. Mišką ir medžiotojus globojo Medeina, žemę ir jos vaisius – Žemyna, namų židinį ir bites – Austėja, likimą lėmė Laima.

Garbintos ir kitos, jaunesnės deivės, pavyzdžiui, Aušrinė, Vakarinė (Saulės dukterys).

Žemiausią vietą panteone užėmė įvairios laumės, dvasios ir pan.

Pagal M. Gimbutienę Didžioji deivė – pirmoji Senosios Europos figūra, valdanti vaisingumo ir regeneracijos procesus bei užgožianti savo partnerius arba apsieinanti visai be jų. Pagal Gimbutienę lietuvių mitologijoje jos reliktais laikomos beveik visos svarbesnės deivės. Ši teorija iš dalies remiasi Tacito teorija, kad aisčiai garbinę Dievų Motiną. Tačiau yra ir abejojačių teorija, kadangi teigiama, jog Deivės universalumą iškeliantis teiginiai remiasi skurdžiais duomenimis ir yra nepaprastai sunku tai patvirtinti archeologiniais radiniais^[1].

1. ↑ Mitologijos enciklopedija, 2 tomas. Vilnius. Vaga. 1999. 277 p.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.