Babilonija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Mesopotamijos istorija
Mesopotamijos priešistorė:
Ubeido k. > Ugarito k.	Hasunos k., Chalafo k.
Šumeras
Akado imperija
Gutijai	Huritai
III Ūro dinastija
Amoritai
Babilonija:	Asirija:
Isinas, Larsa, Ešnuna, I, II din.	Senoji Asirija
Kasitai (III din.)	Mitanija
IV, V, VI, VII, E din.	Vidurinioji Asirija
Naujoji Asirijos imperija (X din.)
Naujoji Babilono karalystė (XI din.)
Achemenidai > Seleukidai
Partai > Sasanidai
Irako istorija

Babilonija (asirų kalba – Karduniaš, senovės egiptiečių kalba – Sangar) – senovės regionas Eufrato ir Tigro žemupiuose, t. y. žemutinėje Mesopotamijoje, tarp dabartinio Irako miesto Bagdado ir Persijos įlankos. Kultūrinis šios derlingos žemumos centras buvo Babilonas.

III tūkst. pr. m. e. būsimąjį Babilono regioną sudarė du atskiri regionai – šumeriškai kalbantis Šumeras pietuose ir semitiškas Akadas šiauriau. XXIII a. pr. m. e. Akadui prijungus Šumero miestus valstybes į Akado imperiją, prasidėjo greita viso krašto semitizacija. Ją dar labiau paspartino III–II tūkst. pr. m. e. kraštą apgyvendinę dykumų semitai amoritai. Iki tol jie buvo klajoklių gentis, gyvenusi Arabijos dykumoje į vakarus nuo Eufrato, kuri dažnai puldinėjo Mesopotamijos miestus ir sėslių Mesopotamijos žemdirbių buvo laikomi necivilizuotais. Nepaisant to, dalis amoritų pamažu apsigyveno šiame regione ir perėmė akadų ir šumerų kultūrą. Nuo to laiko visame regione įsitvirtino semitiška kalba, kuri sąlyginai vadinama akadų kalba. Šumerų kalba, kuri tuo metu jau buvo išnykusi kaip šnekamoji kalba, išliko religinėje praktikoje.

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Pirmoji Babilonijos dinastija.

Elamitams sužlugdžius paskutinę šumerišką III Ūro dinastiją (apie 1940 m. pr. m. e.), amoritai užėmė didžiąją dalį Mesopotamijos, kur įkūrė keletą nedidelių karalysčių. Per pirmuosius šio „Amoritų laikotarpio“ amžius galingiausiais Babilonijos miestais buvo Isinas ir Larsa (abu įkurti XX a. pr. m. e. viduryje). Tuo metu valstybingumą atkūrė ir senesni semitų miestai Maris bei Ešnuna.

Viena iš amoritų grupių 1894/1830 m. pr. m. e. įkūrė miestą-valstybę Babiloną. Sumu-abumas pradėjo statyti aplink miestą Imgur-Enlilio sieną, kurią užbaigė tik jo įpėdinis Sumulaelis. Šie valdovai pradėjo taip vadinamą Pirmają Babilono dinastiją, arba Senąją Babilono karalystę. Seniausias ir švenčiausias Babilonijos miestas buvo Nun-ki arba Urudygga pačiuose regiono pietuose. Babilonas buvo šiaurinėje regiono dalyje ir seniausiais laikais neturėjo ypatingos politinės reikšmės, nors jo religinis vaidmuo jau tada buvo žymus.

Tuo pat metu kitas amoritų kilmės valdovas Šamši-Adadas I suvienijo visą Šiaurės Mesopotamiją nuo Ašuro iki Mario. Vėliau šis regionas tapo žinomas kaip Asirija.

Šeštasis Babilono karalius buvo 43 metus valdęs Hamurabis (1792 – 1750 m. pr. m. e.). Iš pradžių jis taikiai sugyveno su kaimyninėmis karalystėmis ir miestais-valstybėmis ir greitai ėmė kontroliuoti svarbiausius kelius, kadangi valdė siauriausią vietą tarp Tigro ir Eufrato. Babilonas iškilo iš nereikšmingo miesto-valstybės iki regioninės galybės.

Iš pirmųjų 28 Hamurabio valdymo metų mažai kas žinoma. Karalius nedalyvavo karuose ir neužkariavo jokių naujų žemių. Vidaus politikoje žinomas jo sprendimas atleisti skolas. Taip jis pelnė pavaldinių lojalumą. Babilone įrengti gynybiniai įrenginiai, tarp jų - ypač aukštos miesto sienos. Hamurabio nurodymu įrengti dideli drėkinimo įrenginiai ir pastatyti dideli statiniai. Šalies valdymą jis organizavo per griežtą administravimą ir įvedė vieningą teisės sistemą, Hamurabio kodeksą. Šis įstatymų rinkinys buvo sudarytas Hamurabio įsakymu po elamitų išstūmimo ir Babilonijos valstybės konsolidacijos. Šiame 282 punktų įstatymų rinkinyje buvo nustatytos visų klasių teisės. Hamurabio įstatymai parašyti glaustai, griežtomis teisinėmis formulėmis ir posakiais. Įstatymai buvo iškalti dantiraščiu dviejų metrų aukščio diorito stulpe. Hamurabio įstatymų kopiją Sūzuose, kur jie pateko kaip karo grobis, 1901 m. rado J. De Morgan ir V. Scheil (dabar laikoma Paryžiuje, Luvre).

Vėlesniu savo valdymo laikotarpiu Hamurabis užbaigė politinį regiono susiskaldymą ir suvienijo visą Pietinę Mesopotamiją į Babilono imperiją. Hamurabis sukūrė centralizuotą biurokratinį aparatą, mokesčių sistemą. Trumpam jis užėmė Elamą, Subartu ir Ešnuną, o po Larsos užkariavimo jis išplėtė savo valstybę į Šumerą. Tiesa, piečiausia regiono dalis drėgnose pelkėse prie Persijos įlankos liko nepriklausoma: ten viešpatavo Jūržemės karaliai (dar vadinami II Babilono dinastija).

Babiloniečiai, kaip ir jų pirmtakai, vykdė reguliarią prekyba su vakaruose esančiais miestais-valstybėmis, jų pareigūnai ir kariai pasiekdavo Siriją ir Kanaaną, o amoritų pirkliai veikė visoje Mesopotamijoje. Babilonijos armija buvo gerai disciplinuota ir užkariavo Isino, Ešnunos, Uruko miestus-valstybes bei Mario karalystę. Kita vertus Mesopotamija neturėjo gamtinių, gynybai tinkamų sienų ir dėl to buvo pažeidžiama išpuoliams iš išorės.

Prekyba ir kultūra klestėjo apie 150 metų iki 15-ojo pirmosios dinastijos valdovo Samsu-ditanos, Ami-cadukos sūnaus, valdymo. Jį nuvertė Babiloną užėmęs hetitų karalius Mursilis I.

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Kasitų dinastija.

Kasitai buvo kalnų gentis gyvenusi Zagrose. Iki jų įsitvirtinimo Babilonijoje yra žinomi 9 ankstyvųjų kasitų valdovų vardai. Tik dešimtasis sąraše, Burnaburiašas I, 1570 m. pr. m. e. užėmė Babilono miestą ir visą Babiloniją. Jo įkurta dinastija yra vadinama III Babilono dinastija.

Kasitai pervadino Babiloną į „Kar-Duniaš“ ir valdė 576 metus. Ši svetimšalių valdžia buvo labai panaši į beveik tuo pačiu metu buvusį hiksų valdymą Senovės Egipte. Kasitai greitai prisitaikė prie Babilonijos papročių, kalbos, religijos ir kultūros, tačiau babiloniečiai juos laikė svetimaisiais užkariautojais. Daugelis dieviškųjų atributų, kurie buvo priskiriami Babilono valdovams semitams tuo metu išnyko. Dievo titulas kasitų valdovams niekada nebuvo taikomas. Nepaisant to Babilonas išliko karalystės sostine ir „šventuoju“ vakarinės Azijos miestu, kurios žyniai buvo laikomi labai galingais. Taip buvo išsaugotas ir tam tikras senosios Babilonijos imperijos tęstinumas.

XII a. pr. m. e. viduryje Babiloną nusiaubė elamitai, ir kasitų dinastija išvyta iš valdžios. Taip prasidėjo labai permainingas pokasitinis laikotarpis, kuriam būdingas Babilonijos silpnumas, būdingas daugumai to meto Artimųjų Rytų civilizacijų. Nors regionas išlaikė politinę vienybę ir dar tame pačiame amžiuje Nabuchodonosaras I nugalėjo elamitus, čia nuolat keitėsi valdovų dinastijos, buvo susiduriama su dykumų pusiau klajokliais aramėjais. IV dinastija (apie 1155–1025 m. pr. m. e.) siejama su Isino miestu, V dinastija (apie 1025–1004 m. pr. m. e.) – su Jūržemės regionu, VI dinastija (apie 1004–985 m. pr. m. e.) – su viena kasitų gentimi. Apie 985 m. pr. m. e. į Babilono sostą sėdo elamitų kilmės karalius (VII dinastija), kuris valdė vos 6 metus.

Po VII dinastijos pietinę Babiloniją apgyvendino dykumų semitai chaldėjai. Nuo to laiko valdovų seka Babilone tapo ypač chaotiška, ir paveldėjimo seka nebeaiški. Manoma, kad tuo laikotarpiu valdė kelios skirtingos dinastijos, kurios nuolat keitėsi tarpusavyje. Mokslininkų šis laikotarpis įvardijamas kaip E dinastija, ir jis truko iki 729 m. pr. m. e.

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Naujoji Asirijos karalystė.

Per nusilpimo laikotarpį šiaurinė Babilonijos kaimynė Asirija kišosi į Babilonijos reikalus ir ne kartą privertė Babiloną mokėti duoklę. Galiausiai Asirijos karalius Tiglat-Pileseras III nukariavo Babiloną ir prijungė jį prie savo imperijos. Asirų viešpatavimo laikotarpis yra laikomas X Babilono dinastija.

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Naujoji Babilono karalystė.

Asirų viešpatavimo metu 626 m. pr. m. e. chaldėjų kilmės Nabopalasaras surengė sėkmingą sukilimą prieš Asiriją ir iškovojo Babilonijai nepriklausomybę. Taip įkurta Naujoji Babilono karalystė, dar vadinama XI (arba Chaldėjų) dinastija, o Babilonija dar vadinta Chaldėja. Nabopalasaro valdymo laikotarpiu Babilonas vėl tapo prekybos ir kultūros centru. Svarbiausia vaidmenį vaidino stambieji žemvaldžiai, žyniai ir pirkliai.

Babilonija labiausiai suklestėjo valdant Nabuchodonosarui II (604-562 m. pr. m. e.), kuris perėmė kadaise Asirijai priklausiusias žemes Palestinoje, Sirijoje, užėmė Jeruzalę, Tyrą ir Finikiją. Buvo atstatytas Babilono bokštas, baigiami Ištarės vartai, įrenginėjami Semiramidės sodai. Babilonijoje klestėjo astronomija ir matematika.

Naujoji Babilonija gyvavo 625–539 m. pr. m. e. Nabuchodonosaro II įpėdiniai buvo labai nežymūs.

Babilonijos imperiją 539 m. pr. m. e. užkariavo Persijos valdovas Kiras II. Babilonija tapo persų valstybės provincija – Babilonijos satrapija.

Aleksandro Didžiojo laikais Babilonija atiteko Makedonijos imperijai (tuo metu sudegintas Babilonas), o jam mirus tapo Seleukidų valstybės dalimi. 140 m. pr. m. e. prijungta prie Partų valstybės. Trumpu laikotarpiu 116–118 m. priklausė Romos imperijai (čia sukurta Mesopotamijos provincija), nuo tada – Sasanidų imperijai.

636 m. sužlugdęs Persiją Rašidunų kalifatas užkariavo ir Babiloniją. Regionas sparčiai islamizuotas ir arabizuotas. Jam prigijo pavadinimas Irakas.

Babilonijos gyventojų religija buvo perimta iš šumerų, tačiau šumeriškąjį pagrindą išskirti nėra lengva, nes semitai laikė šumerų kalbą šventa ir ja vadino ir savo pačių atsineštus ar vėliau susiformavusius religinius ir mitologinius reiškinius.

Babiloniečių religijoje buvo daugiau nei 3000 dievų. Tikėjo, kad privalo tarnauti ir aukoti aukas. Vyriausiasis dangaus dievas – Anu, jo sūnus Enlilis – žemės valdovas, Enkis – vandens gelmių dievas, Mardukas – perkūno dievas, Ninurta. Dievams buvo statomos šventyklos – zikuratai.

Seniausiais laikais kiekvienas miestas turėjo savo dievą, šalia kurio buvo ir kitų antrarūšių dievų, taip pat jo žmona arba sūnus, kurie tarpininkavo tarp pagrindinio dievo ir žmonių. Hamurabiui sujungus Babiloniją į vieną valstybę, sostinės dievas Mardukas tapo viso krašto aukščiausiuoju dievu.

Babilonijos raštai buvo rašomi dantiraščiu. Naudota šumerų arba akadų kalba. Šumerai greičiausiai buvo dantiraščio išradėjai, o akadų kalbai iš šumerų perimtas dantiraštis nelabai tiko. Joje nebuvo tiek ženklų, kiek reikėjo akadų kalbos garsams pažymėti, žodžio pabaigoje nebuvo galima atskirti priebalsių vieno nuo kito. Dėl to pradžioje vyravo šumerų kalba, kurią vėliau išstūmė akadų kalba, o šumerų kalba liko mokslo ir kulto kalba.

Abiem kalbomis, tiek šumerų, tiek akadų, buvo parašyta gana daug. Didelė dalis Babilonijos raštų žinoma tik iš asiriškų nuorašų. Pirmieji rašto paminklai yra trumpi įrašai, kuriuose garbinami atskirų vietovių dievai ir valstybėlių valdovai. Reikšmingiausieji įvykiai tuo metu nebuvo užrašomi, o vaizduojami mene. Hamurabio laikais taip pat atsirado ir istorinių įrašų, laiškų, prekybinių užrašų, įstatymų, ėmė formuotis religinė ir grožinė raštija. Yra išlikę daugybė laiškų, kuriuose karaliams, jų giminaičiams arba aukštiems valdininkams pranešama apie politinius arba karinius įvykius, tikybines apeigas ir pan. Taip pat yra ir privačių laiškų. Gausūs komerciniai įrašai – prekių pristatymo laiškai. Tūkstančiai sutarčių ir kitų prekybinių dokumentų turi savotišką stilių, tikslią terminologiją. Istoriniai įvykiai pradėti užrašinėti kronikos būdu. Reikšmingi būrimo ir astrologijos raštai, kuriuose plačiai aiškinami gyvulių judesiai, krašto, miesto bei buities įvykiai, tačiau svarbiausi iš jų susiję su saulės ir mėnulio padėtimi, planetų judėjimu, vėjų kryptimi.

Grožinę literatūrą sudaro epai, legendos, pasakėčios, mįslės. Dalis epų yra susiję su maldomis ir himnais, dalis yra savarankiški kūriniai. Vienas iš jų vaizduoja dangaus ir žemės sukūrimą, kitas deivės Ištar kelionę ir pragarą, trečias dievo Tamuzo prisikėlimą ir t. t. Svarbiausias išlikęs grožinis kūrinys yra epas apie tautos didvyrį Gilgamešą.

Nemažai išliko ir mokslinių raštų: filologijos (mirusiai šumerų kalbai išmokti reikalingos gramatikos ir leksikos knygos, komentarai, vertimai ir kt.), matematikos, technikos, astronomijos, medicinos ir geografijos veikalai.

Plytelės su įrašais buvo renkamos bibliotekose, kurių garsiausia yra 1854 m. ninevijoje A. H. Layardo atkasta karaliaus Ašurbanipalo VII a. pr. m. e. biblioteka. Babilonijos literatūra ir kultūra turėjo didelės įtakos senovės kultūrai. Elamitai, hetitai, protoarmėnai, persai ir kitos tautos perėmė babilonietiškąjį dantiraštį. Ypač svarbi Babilonijos literatūra yra Biblijos tyrinėjimams.

Babilonijos meną galima suskirstyti į du laikotarpius: Senosios Babilonijos karalystės meną, kuris buvo šumerų meno tęsinys ir Naujosios Babilonijos, atkurtos Nabuchodonosaro, meną, kuris gali būti jungiamas su Asirijos menu.

Pirmosios dinastijos architektūriniai paminklai beveik visi yra išnykę. Nieko nežinoma apie Hamurabio šventyklas pastatytas dievams Eriduje ir Larsoje. Uro kasinėjimai leidžia manyti, kad senosios Babilonijos pastatų konstrukcija ir planas buvo bendrojo šumeriškojo tipo. Tokia pat architektūra buvo ir kasitų laikotarpiu. Menkai išlikęs ir Senosios Babilonijos vaizduojamasis menas – keletas stelų, keramikos ir gliptikos pavyzdžių. Nors mokslas ir literatūra to meto Babilonijoje klestėjo, skulptūroje nieko naujo nebuvo sukurta, buvo atkartojamos šumerų negyvos ir sausos formos. Gliptika labai neturtinga. Figūrų klišės kartojamos ne didesnių pakeitimų. Dažnai pirmenybė atiduodama tekstui, o ne vaizdui. Kasitų laikotarpiu menas dar labiau prastėjo. Gyvų figūrų piešiniai beveik išnyko, užleisdami savo vietą raidėms.

Babilonijos menas atgijo VII a. pr. m. e. pradžioje, kai Babiloniją nukariavo sukilusi Asirija. Ypač suklestėjo architektūra. Nabuchodonosaras pastatė miesto tvirtovės sienas, keletą rūmų, Ištarės vartus, perstatė didelę Bel-Marduko šventyklą ir jos zikuratą Etemimenanki, kuris greičiausiai buvo legendinio Babelio bokšto prototipas, taip pat pastatė šventųjų procesijų kelią per visą miestą. Visi šie pastatai buvo asiriškojo tipo. Jų planas, struktūra, medžiagos, vartų forma, rūmų architektūra atkartoja Chorsabado ir Ninevijos konstrukcijas, kurios Babilone įgavo didingą mastą ir puošnumą. Nabuchodonosaro rūmų sosto salė buvo 60 m ilgio, 20 m pločio ir labai ištaigingai įrengta. Vienoje pastato dalyje rasti garsieji kabantieji sodai. Naujosios karalystės skulptūros ir tapybos paminklų beveik neišliko, nes jie greičiausiai buvo išsivežti vėlesnių užkariautojų. Išliko tik Ištarės vartų dekoratyviniai frizai, kurie vaizduoja Asirijos jaučius ir drakonus (dabar saugoma Berlyne). Jie padaryti iš įvairiaspalvių emaliuotų plytų. Naujosios karalystės gliptika formuojasi taip pat įtakojama Asirijos. Laikytasi tradicinės formos, kompozicija paprastai sausa ir schematiška.

Naujajame Testamente Babilonas minimas keliose vietose ir simbolizuoja žemiškąjį Antikristą – galybę priešpriešinamą Dievo miestui, „dangaus Jeruzalei“.

• Sąrašas:Babilonijos karaliai