Aisčiai

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Aisčiai (eisčiai, aistijai, estijai), sąlyginis daugelio į rytus nuo Vyslos žemupio ir Baltijos jūros gyvenusių senovės tautų pavadinimas.^[1][2]

Neoromantinės pakraipos tyrinėtojai lietuviai estijų vardą laiko esančiu baltiškos kilmės, tokie patys tyrinėtojai vakariečiai – kilusiu iš vidurio vokiečių žemaičių este („jauja“) ar gotų aistan („gerbti“), tačiau labiau tikėtina, kad pirminė termino estijai reikšmė buvo tiesiog „rytiečiai“, – atrodo, sen. germanai lotyniškajam aestii giminingu žodžiu (pradedant Einhardu – žodžiu aisti) vadino visų į rytus nuo Baltijos jūros gyvenusių baltų ir finų genčių atstovus (šiuo metu estijų vardas išlikęs tik etniškai nebaltiškos Estijos pavadinime).

Kadangi senovės baltų gentys bendro pavadinimo nėra turėjusios, XX a. pradžioje Kazimieras Jaunius pasiūlė jas vadinti žodžiu aisčiai, paties K. Jauniaus išvestu iš senovės rašytojų minimų estijų ar e[i]stų vardo; po to keletą dešimtmečių terminas aisčiai lietuvių literatūroje vartotas kaip neva „istoriškesnis“ termino baltai pakaitalas (tarptautinį mokslinį „baltų“ terminą, išvestą iš Baltijos jūros pavadinimo, 1845 m. knygoje Die Sprache der alten Preussen įvedė Karaliaučiaus universiteto profesorius G. H. Neselmanas).

Iš antikos rašytojų germanų kaimynus estijus ir estijų tautas (aestii, Aestiorum gentes) bene pirmasis paminėjo romėnų istorikas Publijus Kornelijus Tacitas. Apie 98 m. užbaigtame jo veikale Germania rašoma, kad „dešiniajame savo krante Svebų jūra skalauja aisčių gentis, kurių papročiai bei apdarai yra tokie pat kaip svebų, tačiau kalba artimesnė britų kalbai. Jie garbina Dievų motiną. Kaip savojo tikėjimo ženklą nešiojasi šernų atvaizdus, kurie [estijams] atstoja ginklus ir […] net priešų maišatyje saugo deivės garbintoją. Kalavijus vartoja retai, dažniau – vėzdus“. Toliau Tacitas rašo, kad estijai „ieško naudos tiek jūroje, tiek seklumose, o pačiame [jūros] krante renka gintarą, kurį jie patys vadina žodžiu glesum ir parduoda neapdirbtą“. Anot romėnų rašytojo, estijai „javus ir kitus laukų vaisius augina rūpestingiau, o žemę įdirba geriau, negu nerangūs germanai“.

Sen. graikų mokslininkas Klaudijus Ptolemėjus savo „Geografijoje“ (~150 m.) tiesiogiai apie „estijus“ neužsiminė, tačiau įvardijo bent keturis jo laikais į rytus nuo Vyslos žemupio ir Baltijos jūros gyvenusius sen. baltų etnosus, t. y. galindus (galindae), sūduvius (sudini; dalis tyrinėtojų šį tautovardį laiko perrašinėtojų iškreipta žodžio budini forma), kuršius (carbones) ir sėlius (sali); baltais tikriausiai laikytini ir Ptolemėjaus (du kartus?) paminėti „bodinai“ (bodini), kurie, matyt, yra tapatūs Herodoto aprašytiems „budynams“ (boudinoi), V a. pr. m. e. ir vėliau gyvenusiems į šiaurę nuo Dniepro vidurupio.

Pasak Rytų Romos imperijos istoriko Jordano (VI a.), estijai gyvena į rytus nuo Vyslos žemupio, ryčiau vidivarijų ir šiauriau (iranėnakalbių) akacirų (t. y. šiauriau Pietryčių Europos miškastepių zonos).

Romėnų rašytojo Flavijaus Aurelijaus Kasiodoro (~487-583) sudarytame laiškų rinkinyje Variae epistolae pateiktas Ostgotų karaliaus Teodoriko ~523–526 m. estijams rašyto padėkos laiško vertimas į lotynų k. Iš to nežinia kokia kalba rašyto laiško galima spręsti, kad ~523-526 m. vakariniai estijai (senprūsų protėviai) turėjo valdovą ar vadą, nutarusį užmegzti prekybinius ryšius su viena stipriausių to meto Europos valstybių ir šia dingstimi pasiuntusį į Ostgotų karalystės sostinę Raveną savo pasiuntinius su Teodorikui skirta gintaro dovana.

Frankų istoriko vienuolio Einhardo veikale Vita Karoli Magni (po 830 m.) minimi pietinėse Baltijos pakrantėse gyvenantys slavai ir estijai (Sclavi et Aisti).

~890–893 m. „aisčių“ (iš tiesų – prūsų) turgavietėje Truso (*Drūsoje) lankęsis Anglijos karaliaus Alfredo Didžiojo pasiuntinys Vulfstanas savo viešnagės Prūsoje aprašyme paminėjo ne tik aisčių gyvenamą „Estijų (ar tiesiog „Rytų“) šalį“ (Eastland), bet ir greta jos esančias „Estijų marias“ (Estmere; lietuvių autoriai šį vandenvardį verčia į XX a. lietuvišką naujadarą Aistmarės).

• Viduramžių Lietuva Archyvuota kopija 2010-01-31 iš Wayback Machine projekto.