1830–1831 m. sukilimas

1830–1831 m. sukilimas
Priklauso: ATR-Maskvos karai
Henriko Dembinskio vadovaujami Lietuvos partizanai
Data 1830 m. lapkričio 29 d. –1831 m. spalio 21 d. Vieta buvusi ATR teritorija Rezultatas sukilimas nuslopintas, uždaryta daug bažnyčių, vienuolynų, mokyklų. Priežastis III ATR padalijimas
Konflikto šalys
Rusijos imperija	sukilėliai
Vadovai ir kariniai vadai
Vilniaus generalgubernatoriai Matvejus Chrapovickis, Nikolajus Dolgorukovas	Antanas Gelgaudas

1830–1831 m. sukilimas (lenk. Powstanie listopadowe) − Lenkijos ir Lietuvos sukilimas Rusijos imperijoje. Kilo dėl nepasitenkinimo 1815 m. konstitucijos ribojimu, represijomis, ketinimu panaudoti Lenkijos kariuomenę įsiveržimui į Belgiją ir Prancūziją.

Sukilimas prasidėjo Varšuvoje 1830 m. lapkričio 29 d.

Vienas sukilimo tikslų − Lenkijos ir Lietuvos federacijos atstatymas. Kai kurie sukilimo vadai siekė ir baudžiavos panaikinimo. Sukilime dalyvavo įvairių luomų atstovai − bajorai, valstiečiai, dvasininkai, miestiečiai.

Caro valdžios įvesti politinio bei visuomeninio gyvenimo suvaržymai Lietuvoje ir Lenkijoje stiprino patriotines, valdžiai priešiškas nuotaikas. Abiejų Tautų Respublikos patriotai laukė patogaus momento sukilti ir atkurti buvusią valstybę. Tokia proga tapo 1830 m. neramumai Vakarų Europoje − Prancūzijoje bei Belgijoje kilusios revoliucijos. Kaip Šventosios Sąjungos narė, Rusija ketino siųsti savo kariuomenę revoliucijų malšinti. Į ją turėjo būti įtraukta ir Lenkijos karalystės kariuomenė. Priešinantis šiems Rusijos planams, 1830 m. lapkričio pabaigoje Lenkijoje prasidėjo sukilimas.

Baimindamasi, kad iš Lenkijos sukilimas persimes į Lietuvą, caro valdžia Lietuvoje įvedė karinę padėtį, apribojo susisiekimą su Lenkijos karalyste, suiminėjo politiškai įtartinus asmenis, atiminėjo iš gyventojų ginklus. Tačiau 1831 m. pavasarį sukilimas prasidėjo ir Lietuvoje.

1831 m. sausį Vilniuje susikūrė Vyriausiasis komitetas.

Vieni pirmųjų susiorganizavo Raseinių bajorai ir 1831 m. kovo 25 d. užėmė Raseinius.

Kariuomenės vadu paskirtas Benediktas Dobroslavas Kalinauskas. Per kelias dienas sukilimas apėmė Kauno apskritį, Utenos apylinkes, Telšių ir Šiaulių apskritis.

1831 m. kovo 29 d. Šiaulių kautynėse apie 1500 sukilėlių bei Raseinių apskrities pėstininkų ir raitininkų būriai trumpo susirėmimo metu nugalėjo Rusijos kariuomenės Šiaulių įgulą.

Balandžio mėnesį sukilėliai buvo užėmę didžiąją dalį Lietuvos, išskyrus Vilnių, Kauną, Trakus, Užnemunę ir Palangą. Sukilėliai išsirinko apskričių valdžią, sudarė kariuomenės pulkus.

1831 m. balandžio 17−24 d. sukilėlių vadovybė sujungė pajėgas ir apgulė Vilnių. Tuo pat metu caro siųstas pastiprinimas iš Minsko, Daugpilio ir kitų imperijos vietų atkovojo sukilėlių užimtas teritorijas ir gegužės pabaigoje sukilėliai valdė tik Panevėžį.

Nors caras paskelbė amnestiją sukilėliams, uždraudė šaudyti vadus, o pasidavusiems buvo pažadėta malonė, prasidėjo partizaninis karas.

Sukilėliams į pagalbą atvyko sukilėlių junginiai iš Lenkijos karalystės, buvo mėginama organizuoti gausius sukilėlių dalinius Žemaitijoje, apginkluojant iš užsienio siųstais ginklais, tačiau planas nepavyko.

1831 m. balandžio 22 d. įvyko Marijampolės mūšis.

1831 m. balandžio 29 d. įvyko Kėdainių mūšis.

1831 m. gegužės 29 d. įvyko Raigardo mūšis.

1831 m. birželio 19 d. Antano Gelgaudo dalinius (apie 12 600 sukilėlių), lėtai žygiuojančius link Vilniaus, Panerių kautynėse sustabdė generalgubernatoriaus siųsta kariuomenė, sukilėliams teko trauktis.

Po nesėkmingo bandymo užimti Vilnių sukilėliai atsitraukė į Raseinius, vėliau bandė užimti Šiaulius, tačiau irgi nesėkmingai, tada atsitraukė į Kuršėnus, iš kur pasidalino į kelias dalis ir esminio pasipriešinimo nebeliko.

Didelė dalis sukilėlių pasitraukė į Prūsiją, iš kur buvo internuoti, dalis prasiveržė į Lenkijos karalystę, kur sukilimas taip pat blėso.

Liepos ir gruodžio mėnesiais pavėluotai atplaukė laivai su ginklais iš užsienio.

1832 metais dauguma sukilėlių išsiskirstė, dalis dar apie dvejus metus slapstėsi.

Pagrindinis straipsnis – Emilija Pliaterytė.

Tarp sukilimo dalyvių drąsa ir ryžtingumu pagarsėjo lietuvių Žana d‘Ark − grafaitė Emilija Pliaterytė.

Išsilavinusi grafaitė žavėjosi romantizmo idėjomis, filomatų veikla. Sukilimo pradžioje kartu su pusbroliu ji sutelkė Dusetų apylinkių sukilėlius, vadovavo kelių šimtų karių būriui. Pati kovėsi pirmose sukilėlių gretose. Garsas apie E. Pliaterytės drąsą sklido po visą Lietuvą. Grafaitė buvo paskirta vieno sukilėlių pulko kapitone. Tačiau susirgusi mirė ir buvo palaidota svetimu vardu Kapčiamiestyje. Jos kapą įamžino paminklas su iškaltais žodžiais: „Sielą atidaviau Dievui, o gyvybę − Tėvynei“.

Po sukilimo buvo sustiprinta cenzūra, nustatyta kontribucija nuo Lietuvos ir Lenkijos gyventojų, vadai nubausti mirtimi, aktyvūs dalyviai ištremti.

Sukilimas paskatino revoliucinius judėjimus kitose Europos šalyse, sutrukdė Rusijos intervenciją į Belgiją ir Prancūziją, kurios tuo metu buvo apimtos revoliucijos.

Sukilėliai negalėjo pasipriešinti daug kartų didesnei, gerai apmokytai ir ginkluotai Rusijos armijai, todėl sukilimas pralaimėjo.

Daug sukilėlių žuvo, tūkstančiai buvo nuteisti ir ištremti į Rusijos gilumą. Sukilusių bajorų dvarai konfiskuoti ir buvo atiduodami iš Rusijos atkeltiems dvarininkams. Daug bajorų, baimindamiesi valdžios represijų, emigravo į Vakarų Europą.

Numalšinusi sukilimą caro valdžia siekė užgniaužti bet kokias Lietuvos ir Lenkijos bajorų puoselėjamas valstybingumo idėjas. Lenkijos karalystės autonomija buvo panaikinta. Lietuvoje imta vykdyti politiką, pavadintą „lenkų pradų naikinimo“ programa. Jos šalininkai įrodinėjo, kad senoji Lietuva iki Liublino unijos buvo rusų valstybė. Tik Lietuvai susijungus su Lenkija, čia ėmė plisti lenkybė, kurią reikia sunaikinti, o kraštą vėl surusinti. Svarbiausias šios politikos principas buvo: ko negali kontroliuoti, tą reikia uždrausti.

Ypač griežtas represijas caro valdžia taikė kultūrai bei švietimui: panaikinta Vilniaus švietimo apygarda, uždaryta daug mokyklų, sugriežtinta cenzūra.

Valdžios įstaigose įvesta rusų kalba, pareigūnais buvo skiriami rusai.

1840 m. panaikintas Lietuvos Statutas. Jį pakeitė Rusijos įstatymai ir teismai.

Valdžia ribojo katalikų bažnyčios veiklą, uždarė daug bažnyčių ir vienuolynų, atiminėjo jų žemes. Unitai prievarta grąžinti į stačiatikybę.

Siekiant iš atminties ištrinti net Lietuvos vardą, buvusias LDK žemes imta vadinti Vakarų gubernijomis.

Po sukilimo uždaryta:

• 1831 m. – Pažaislio vienuolynas
• 1832 m. – Antalieptės basųjų karmelitų vienuolynas su bažnyčia ir mokykla
• 1832 m. – Jonavos trinitorių vienuolynas
• 1832 m. – Jūžintų Šv.Augustino atgailos kanauninkų vienuolynas
• 1832 m. – Kėdainių senosios regulos karmelitų vienuolynas
• 1832 m. – Kurklių reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolynas
• 1832 m. – Norviliškių vienuolynas
• 1832 m. – Pumpėnų karmelitų vienuolynas
• 1832 m. – Salako reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolynas
• 1832 m. – Videniškių atgailos kanauninkų vienuolynas
• 1832 m. gegužės 13 d. – caro Nikolajaus I dekretu uždarytas Vilniaus universitetas
• Dominikonų vienuolynai:
  • Astravas (1618–1832)
  • Aukštadvaris (1629–1832)
  • Merkinė (1605–1832)
  • Skapiškis (1752–1832)

Pradėta ilgametė politika naikinti istorinę atmintį bei tapatumą. Tačiau tokia praktika tik dar labiau kurstė vietos gyventojų priešiškumą valdžiai.

• F. Sliesoriūnas. 1830–1831 metų sukilimas Lietuvoje. – Vilnius: Mintis, 1974.
• Tarybų Lietuvos Enciklopedija. Vyriausioji enciklopedijų redakcija. – Vilnius, 1988.

Vikiteka: 1830–1831 m. sukilimas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• 1831 m. sukilimas Archyvuota kopija 2008-06-01 iš Wayback Machine projekto. (rus.)
• 1830−1831 m. sukilimas Archyvuota kopija 2008-04-18 iš Wayback Machine projekto. (lenk.)