Vilniaus švietimo apygarda

Vilniaus švietimo apygarda − 1803−1804 m. Lietuvoje vykdytos švietimo reformos metu įsteigta apygarda.

Po prijungimo prie Rusijos imperijos, didelę reikšmę Lietuvai ir visoms buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėms turėjo 1803−1804 m. švietimo reforma. Imperijoje buvo įsteigtos 6 švietimo apygardos; viena jų − Vilniaus švietimo apygarda. Apygardos centru tapo Vilniaus universitetas. Pradžios mokykloms universitetas didesnio dėmesio neskyrė. Jose mokėsi daugiausia valstiečių ir miestelėnų bei smulkiųjų bajorų vaikai; pasiturintys bajorai pradinį mokslą dažniausiai įgydavo namuose, padedami samdomų namų mokytojų. Kai kuriose etnografinės Lietuvos, ypač Žemaitijos, pradžios mokyklose, priklausomai nuo mokytojo, mokyta ir lietuviškai, ir iš švietimo vadovybės oficialiai neaprobuotų vadovėlių ar tiesiog iš religinio pobūdžio knygelių.

Apygardos mokyklų dėstomoji kalba buvo lenkų. Nuo 1798 m. lenkų kalba ir universitete pradėtos skaityti paskaitos, nors ne vienas dalykas tebebuvo dėstomas lotyniškai. Kai kurios paskaitos skaitytos prancūzų ir vokiečių kalbomis. Per šią švietimo reformą apygardos mokykla buvo pavadinta gimnazija.

Švietimo sistema keitėsi po 1831 m. sukilimo. 1831 m. panaikinta Vilniaus švietimo apygarda. Lietuvos Vilniaus ir Lietuvos Gardino gubernijos ir Balstogės sritis buvo įjungtos į Baltarusijos švietimo apygardą. Tiesa, 1836 m. jos centras perkeltas į Vilnių. Apygarda neturėjo jokios autonomijos. Jos kuratorius privalėjo dirbti apygardos centre. Jis buvo pavaldus ne tik Liaudies švietimo ministerijai, bet ir generalgubernatoriui.

• Lietuvos švietimas nuo švietimo užuomazgų Archyvuota kopija 2014-05-14 iš Wayback Machine projekto.