Šimto dienų puolimas

Šimto dienų puolimas, 1918 m.
Priklauso: Pirmasis pasaulinis karas
Data 1918 m. rugpjūčio 8 d. – lapkričio 11 d. Vieta Nuo Amjeno Prancūzijoje iki Monso Belgijoje Rezultatas Lemiama Sąjungininkų pergalė Vokietijos imperijos žlugimas
Konflikto šalys
Prancūzija Britų imperija:  Jungtinė Karalystė  Australija  Kanada Britų Indija Britų Niufaundlandas  Naujoji Zelandija Pietų Afrikos sąjunga  Jungtinės Amerikos Valstijos  Belgija  Portugalija	Vokietija  Austrija-Vengrija
Nuostoliai
Žuvusių, sužeistų ir įkalintų: 531 000 prancūzų 411 636 britų 127 000 amerikiečių Iš viso: 1 070 000	Žuvusių ir sužeistų: 785 733 Iš viso kalinių: 386 342 Iš viso: 1 172 075 Britų kariai į nelaisvę paėmė 188 700 karių ir pasisavino 2 840 šaunamųjų ginklų[1] Prancūzų kariai į nelaisvę paėmė 139 000 karių ir pasisavino 1 880 šaunamųjų ginklų[2] Amerikiečių kariai į nelaisvę paėmė 44 142 karių ir pasisavino 1 481 šaunamųjų ginklų[2] Belgų kariai į nelaisvę paėmė 14 500 karių ir pasisavino 414 šaunamųjų ginklų [2]

Šimto dienų puolimas buvo galutinis Pirmojo pasaulinio karo etapas, kurio metu Sąjungininkai pradėjo seriją puolimų prieš Centrinį bloką Vakarų fronte nuo 1918 m. rugpjūčio 8 d. iki lapkričio 11 d. Šis puolimas prasidėjo Amjeno mūšiu ir iš esmės išstūmė vokiečių pajėgas iš Prancūzijos, kas privertė juos trauktis už Hindenburgo linijos. Puolimas galiausiai pasibaigė visuotinėmis paliaubomis. Sąvoka „Šimto dienų puolimas“ yra susijusi ne su konkrečiu mūšiu ar vieninga strategija, bet su sparčiomis Sąjungininkų pergalėmis, kurios prasidėjo nuo Amjeno mūšio.

Vokiečių Pavasario puolimas Vakarų fronte, prasidėjęs 1918 m. kovo 21 d., baigėsi liepą. Vokiečiai užėmė teritorijas iki pat Marnos upės, bet jiems taip ir nepavyko pasiekti lemiamo proveržio. Kai baigėsi operacija „Marna-Reimsas“, Sąjungininkų pajėgų aukščiausiasis vadas prancūzas Ferdinandas Fošas suorganizavo kontrataką, kuri vėliau išsivystė į Antrąjį Marnos mūšį. Vokiečiai, suprasdami esantys neparankioje situacijoje, pasitraukė į šiaurę nuo Marnos. Dėl šio pasiekimo, Fošui buvo užtikrintas Prancūzijos maršalo titulas.

Fošas svarstė, kad Sąjungininkams jau vertėtų pereiti į puolimą. Didžioji dalis Amerikiečių ekspedicinių pajėgų jau buvo atvykusi į Prancūziją. Jų buvimas Europoje suteikė Sąjungininkų armijoms daugiau pasitikėjimo.^[3] JAV generolas Džonas Peršingas siekė, kad jo armija veiktų nepriklausomai. Britų armija taip pat buvo sustiprinta karių, grįžusių iš kampanijų Italijoje ir Palestinoje, bei atsargos karių, kurių anksčiau neišleido Britanijos ministras pirmininkas Loidas Džordžas.^[3]

Buvo svarstoma daugybė pasiūlymų, bet Fošas galiausiai priėmė feldmaršalo Daglaso Heigo, vadovavusio Britų ekspedicinėms pajėgoms, pasiūlymą smogti ties Somos upe, į rytus nuo Amjeno ir į pietvakarius nuo Somos mūšio vietos 1916 m., su tikslu priversti vokiečius atsitraukti nuo gyvybiškai svarbaus geležinkelio, jungiančio Paryžių su Amjenu.^[3] Soma kaip mūšio vieta buvo pasirinkta dėl keleto priežasčių. 1916 m. Soma žymėjo ribą tarp BEP ir Prancūzijos armijų, taip palengvinant jų kooperavimąsi. Taip pat Pikardijos kaimo vietovės buvo tinkamos tankų eksploatavimui, ne taip kaip Flandrijoje. Galiausiai, vokiečių gynybinės linijos, saugomos antrosios vokiečių armijos, buvo, palyginus, silpnos, nes jas nuolatos atakavo australų pajėgos.

Amjeno mūšis prasidėjo 1918 m. rugpjūčio 8 d., pasitelkiant daugiau nei 10 Sąjungininkų divizijų, sudarytų iš australų, kanadiečių, britų ir prancūzų pajėgų, bei daugiau nei 500 tankų.^[3] Kruopščių pasiruošimų dėka, Sąjungininkams pavyko pradėti mūšį netikėtai.^[4][5] Puolimas, vadovaujamas Ketvirtosios britų armijos, pralaužė vokiečių linijas, o tankai atakuodami užnugarines vokiečių pozicijas, pasėjo paniką ir sąmyšį. Dienos pabaigoje vokiečių priekinėse linijose į pietus nuo Somos buvo sukurtas 24 km ilgio tarpas.^[6] Sąjungininkai į nelaisvę paėmė 17 000 karių ir pasisavino 330 šaunamųjų ginklų. Rugpjūčio 8 d. buvo suskaičiuota 30 000 vokiečių aukų, kai tuo metu žuvusių, sužeistų ar dingusių Sąjungininkų karių buvo tik apie 6 500. Milžiniškas Vokietijos moralės kritimas paskatino Eriką Ludendorfą praminti tą dieną „Juodąja Vokietijos armijos diena“.^[4]

Sąjungininkai valdė padėtį dar tris dienas, nors ir nebebuvo tokių įspūdingų rezultatų kaip rugpjūčio 8 d., nes greitos atakos metu buvo išeikvota didelė dalis amunicijos ir produktų.^[7] Per tas tris dienas Sąjungininkai sugebėjo pajudėti į priekį 19 km, nors tai daugiausiai buvo pirmos dienos rezultatas. Vokiečiams gavus pastiprinimą, jėgos daugmaž išsilygino.^[8]

1918 m. rugpjūčio 15 d. Fošas pareikalavo Heigo pratęsti Amjeno puolimą, nors ataka ir buvo silpna dėl produktų ir artilerijos stygiaus, o vokiečių rezervo kariai jau judėjo į frontą. Haigas atsisakė ir vietoj to nusprendė pradėti visiškai naują puolimą, kurį vestų Trečioji britų armija, Alberte (Alberto mūšis). Puolimas buvo pradėtas rugpjūčio 21 d.^[3]

Puolimas buvo sėkmingas, nes pavyko nustumti Antrąją vokiečių armiją 55 kilometrus atgal nuo pirminės fronto linijos. Albertas buvo užimtas rugpjūčio 22 d.^[9] Rugpjūčio 17 d. Dešimtoji prancūzų armija praplėtė ataką pietuose, o rugpjūčio 29 d. užėmė Noyon miestą.^[9] Rugpjūčio 26 d. į šiaurę nuo pradinės puolimo vietos britų armija praplėtė ataką dar vienuolika kilometrų, pradėdama Antrąjį Araso mūšį.

Pralaužus priekinę gynybos liniją ir nustūmus vokiečius iki Hindenburgo linijos, prasidėjo daugybė naujų mūšių.

Perkėlus artileriją į priekį ir papildžius amuniciją, į rytus nuo Amjeno Ketvirtoji britų armija pasistūmėjo į priekį, o australų kariniai daliniai, kirsdami Somos upę, rugpjūčio 31 d., šv. Kventino mūšio metu, pralaužė vokiečių gynybines linijas.^[10] Rugpjūčio 26 d., Antrojo Araso mūšio metu, į šiaurę nuo Somos Pirmoji birtų armija praplėtė ataką dar 11 kilometrų.^[11]

Rugsėjo 10 d., Savy-Dallon mūšio metu, į pietus nuo BEP susitelkimo vietos, Pirmoji prancūzų armija pasiekė Hindenburgo liniją ties šv. Kventino kalva,^[12] o Dešimtoji prancūzų armija pasiekė Hindenburgo liniją šalia Laono rugsėjo 14 d., Vauxaillon mūšio metu.^[12] Ketvirtoji britų armija Hindenburgo liniją pasiekė ties šv. Kventino kanalu rugsėjo 18 d., Épehy mūšio metu.

Rugsėjo 2 d. vokiečiai jau buvo nustumti iki pozicijos ties Hindenburgo linija, kurioje jie pradėjo savo Pavasario puolimą.

Fošas jau planavo koncentruotų atakų seriją (vėliau pavadintą „Didžiuoju puolimu“) prieš vokiečių gynybines linijas Prancūzijoje, tuo pačiu norėdamas gerokai pastumti fronto liniją į priekį.^[4]

Pagrindiniai vokiečių gynybiniai įtvirtinimai buvo suregzti ties Hindenburgo linija, įtvirtinimai driekėsi nuo Cerny provincijos šalia Enos upės iki pat Araso.^[13] Dar prieš prasidedant Fošo planuotam puolimui, gausios vokiečių pajėgos buvo sutriuškintos Havrinkorte ir Saint Mihielyje rugsėjo 12 d.^[4]

Pirmoji „Didžiojo puolimo“ ataka buvo pradėta rugsėjo 26 d., vedant prancūzų ir amerikiečių kariams. Ši ataka buvo vykdoma sudėtingomis sąlygomis (dėl nelygaus reljefo), todėl Hindenburgo linija nebuvo pralaužta iki pat spalio 17 d.

Po dviejų dienų Alberto I vadovaujama armijų grupė, sudaryta iš Belgijos armijos, Antrosios britų armijos ir Šeštosios prancūzų armijos, pradėjo ataką netoli Ypro, Flandrijoje (Penktasis Ypro mūšis). Abi atakos buvo pradėtos sėkmingai, bet vėliau sulėtėjo dėl logistikos problemų.

Rugsėjo 29 d. buvo pradėta svarbiausia Hindenburgo linijos ataka, veikiant Ketvirtajai britų armijai, Australijos pajėgoms ir Pirmajai prancūzų armijai. Šios atakos metu buvo atakuojamas šv. Kventino kanalas bei gynybiniai įtvirtinimai šalia jo. Spalio 5 d. Sąjungininkai jau buvo pralaužę didžiąją dalį Hindenburgo linijos gynybinių įtvirtinimų ir pastūmę frontą 31 km.^[12]

Vėliau, spalio 8 d., Pirmoji ir Trečioji britų armijos, vedamos kanadiečių pajėgų, prasilaužė pro Hindenburgo liniją Kambrė mūšio metu.^[14]

Tokia katastrofa privertė Vokietijos kariuomenės vadus pripažinti, kad karą reikia kuo greičiau užbaigti. Smunkanti vokiečių moralė įtikino ir Sąjungininkų vadus bei politinius lyderius, kad karas gali būti užbaigtas dar 1918 m. Anksčiau, visos pastangos buvo dedamos į pajėgų ruošimą lemiamam puolimui 1919 m.

Per spalį vokiečių armijos pasitraukė iš teritorijų, kurias buvo užėmusios 1914 m. Sąjungininkai spaudė vokiečius atgal iki pat geležinkelio linijos, jungusios Mecą ir Briugę, kuri tiekė produktus vokiečiams fronte šiaurinėje Prancūzijoje ir Belgijoje didžiąją karo dalį. Sąjungininkams pasiekus šią geležinkelio liniją, vokiečiai buvo priversti palikti vis daugiau sunkiosios technikos ir kitų reikmenų. Tokia situacija tik dar labiau žlugdė karių moralę ir mažino galimybes pasipriešinti Sąjungininkų kariuomenėms.^[15]

Didelius nuostolius patyrė tiek Sąjungininkų pajėgos, tiek besitraukianti vokiečių armija. Vokiečių ariergardas kovėsi su Sąjungininkų armijomis daugybėje mūšių visą spalį ir lapkričio pradžioje. Buvo kaunamasi iki paskutinių minučių, kai karinės paliaubos turėjo įsigalėti 1918 m. lapkričio 11 d. 11 valandą. Vienas paskutinių karių, žuvusių Pirmajame pasauliniame kare, buvo kanadiečių eilinis Džordžas Lorensas Praisas. Jis žuvo dvi minutės iki paliaubų įsigaliojimo.^[16]

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.