Plaučiai

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite.

Plaučiai
Duomenys
Sistema	Kvėpavimo sistema
Klasifikacija
Lotyniškai	pulmo, pulmones
Graikiškai	πνεύμων (pneumon)
MeSH	D008168
TA98	A06.3.01.001
TA2	3265

Plaučiai (lot. pulmones) – kvėpavimo sistemos organas. Išsidėstę krūtinės ląstoje ir užima jos didesnę dalį. Vieną nuo kito plaučius skiria tarpuplautis (lot. mediastinum). Plaučiai yra porinis organas. Dešinysis plautis yra didesnis už kairįjį, nes didžioji dalis širdies (maždaug 2/3) yra kairėje pusėje. Dešinysis plautis turi 3, o kairysis – 2 skiltis. Vaikų plaučiai yra šviesiai rausvos spalvos, o suaugusiųjų – tamsesni (rūkalių plaučiai yra juosvi).

Plaučiuose yra daug oro, kuris išlieka net ir kurį laiką po mirties – tai vienintelis nudobto ar paskersto gyvūno organas, kuris jį plaunant vandenyje neskęsdavo. Būtent dėl to kai kuriose Europos kalbose plautis vadinamas lengvu (angliškai lung – lengvas organas, rusiškai liogkoe – lengvasis), o kitose – plaukiančiu (lietuviškai plautis <- plaukti, graikiškai pleumon <- pleu- – tekėti, plaukti).

Plaučiai, pulmones, yra krūtinės ląstoje. Žmogus turi du plaučius. Kiekvienas plautis, pulmo, užima keturis penktadalius pusės krūtinės ląstos. Nuo to priklauso ir plaučių forma bei apimtis. Tarp plaučių yra organų kompleksas, vadinamas tarpuplaučiu.

Paprastai plaučio forma lyginama su išilgai perpjautu konusu. Skiriama jo apatinė masyvioji dalis – plaučio pamatas, basis pulmonis, ir viršutinė nusmailėjusi dalis – plaučio viršūnė, apex pulmonis. Plautis turi tris paviršius. Šonkaulinis paviršius, facies costalis, – plaučio priekis, šonas ir užpakalis. Jame matyti šonkaulių vagos, sulci costales. Paviršius, atsisukęs į priešingos pusės plautį, vadinamas medialiniu paviršiumi, facies medialis. Jame skiriama užpakalinė, lygesnė stuburinė dalis, pars vertebralis, ir priekinė – nelygi, tarpuplautinė dalis, pars mediastinalis. Pastarosios medialiniame paviršiuje abiejuose plaučiuose yra nevienodo ryškumo širdinis įspaudas, impressio cardiaca. Dešinėje pusėje jis neryškus, o kairėje pusėje gilus įdubimas, skirtas širdžiai. Užpakalyje ir aukščiau širdinio įspaudo yra įdubimas, vadinamas plaučio vartais, hilus pulmonis. Iš plaučio vartų išeinantys arba pro juos į plautį įeinantys organai sudaro plaučio šaknį, radix pulmonis. Atsisukęs į diafragmą yra apatinis plaučio paviršius, facies diaphragmatica. Jis išgaubtas į viršų atitinkamai diafragmos kupolui.

Visus paviršius vieną nuo kito skiria kraštai. Priekinis kraštas, margo anterior, yra aštrus. Jis priekyje skiria šonkaulinį paviršių nuo medialinio. Kairiojo plaučio priekinio krašto apatinėje pusėje yra širdinė įlanka, incisura cardiaca pulmonis sinistri, atitinkanti širdinio įspaudo kontūrą. Kairiojo priekinio krašto apačioje širdinė įlanka baigiasi į medialinę pusę atkreiptu nedideliu iškyšuliu – liežuvėliu, lingua pulmonis sinistri.

Užpakalinis kraštas, margo posterior, yra bukas. Jis užpakalyje skiria šonkaulinį paviršių nuo medialinio. Jame matyti stuburo kaulų įspaudai, nes įkvėpus tas kraštas remiasi į stuburą.

Apatinis kraštas, margo inferior, yra labai aštrus. Jis skiria šonkaulinį paviršių nuo apatinio ir eina pusračiu iš priekio į šoną ir į užpakalį.

Kiekvienas plautis gilaus įstrižinio plyšio, fissura obliqua, dalijamas į viršutinę ir apatinę skiltis, lobus superior et lobus inferior. Dešiniojo plaučio priekyje yra dar horizontalusis plyšys, fissura horizontalis, kuris atskiria nedidelę riekės formos vidurinę plaučio skiltį, lobus medius. Taigi, dešinysis plautis yra sudarytas iš trijų skilčių ir gerokai masyvesnis už kairįjį, kurį sudaro tik dvi skiltys. Santykis tarp dešiniojo ir kairiojo plaučio talpos yra 11:10.

Vaikų plaučiai šviesiai rausvos spalvos. Tačiau jiems augant, plaučių spalva keičiasi, tamsėja. Tai priklauso nuo dulkių susikaupimo jungiamajame audinyje ir limfinėje sistemoje.

Plaučių paviršius nelygus. Jame yra įvairios formos, bet beveik vienodo ploto laukeliai. Tai plaučių skiltelių pagrindų kontūrai.

Plaučių audinys yra minkštas, plastiškas, stangrus ir elastingas. Mirusio žmogaus plaučiai pučiami lengvai išsiplečia, o išleidžiant orą, susitraukia.

Plaučius sudaro bronchinis medis ir plaučių alveolės. Skiltiniai bronchai skyla į segmentinius bronchus, bronchi segmentales. Tai tokie bronchai, kurie šakojasi tam tikroje plaučio audinio zonoje – segmente. Plaučių segmentas, be autonominio bronchinio medžio, turi ir segmentinę arteriją, segmentinius nervus, kurie šakojasi tik jame. Segmentinės plaučių sandaros pažinimas labai svarbus plaučių chirurgijoje.

Dešiniajame plautyje pagal PAN skiriama 11 segmentų, o kairiajame – 10. Dešinysis viršutinis skiltinis bronchas skyla į 3 segmentinius bronchus. Tai viršutinis segmentinis bronchas, bronchus segmentalis apicalis, užpakalinis segmentinis bronchas, bronchus segmentalis posterior, ir priekinis segmentinis bronchas, bronchus segmentalis anterior. Jie šakojasi bendravardžiuose plaučių segmentuose: viršūniniame, segmentum apicale, užpakaliniame, segmentum posterius, ir priekiniame, segmentum anterius.

Dešinysis vidurinis skiltinis bronchas skyla į du segmentinius bronchus – lateralinį, bronchus segmentalis lateralis, ir medialinį, bronchus segmentalis medialis, kurie šakojasi bendravardžiuose segmentuose, segmentum laterale et segmentum mediale.

Dešinysis apatinis skiltinis bronchas skyla į 6 segmentinius bronchus. Du iš jų yra viršutinėje apatinės skilties dalyje, būtent viršūninis, bronchus segmentalis apicalis, ir paviršūninis, bronchus segmentalis subapicalis. Jie šakojasi bendravardžiuose segmentuose, segmentum apicale et segmentum subapicale. Kiti 4 yra apatinės skilties pamate. Tai medialinis pamatinis segmentinis bronchas, bronchus segmentalis basalis medialis, priekinis pamatinis segmentinis bronchas, bronchus segmentalis basalis anterior, lateralinis pamatinis segmentinis bronchas, bronchus segmentalis basalis posterior. Jie šakojasi bendravardžiuose plaučių segmentuose – segmentum basale mediale, segmentum basale anterius, segmentum basale laterale et segmentum basale posterius.

Kairysis viršutinis skiltinis bronchas skyla į 4 segmentinius bronchus: užpakalinį viršūninį segmentinį bronchą, bronchus segmentalis apicoposterior, priekinį segmentinį bronchą, bronchus segmentalis anterior, viršutinį liežuvinį bronchą, bronchus lingularis superior, ir apatinį liežuvinį bronchą, bronchus lingularis inferior. Jie šakojasi bendravardžiuose segmentuose – segmentum apicoposterius, segmentum anterius, segmentum lingulare superius et segmentum lingulare inferius.

Kairysis apatinis skiltinis bronchas skyla į tokius pat segmentinius bronchus kaip ir dešinysis apatinis skiltinis bronchas ir šakojasi bendravardžiuose segmentuose.

Segmentiniai bronchai skyla į smulkesnes šakas, rami bronchiales segmentorum. Visi bronchai, pradedant segmentiniais, šakojasi dichotomiškai, t. y. vienas skyla į du. Bronchams šakojantis, mažėja jų spindis. Tokios bronchų šakos, kurios spindis yra apie 1 mm, sienoje paprastai nebėra kremzlinių griaučių. Vamzdeliai vadinami bronchiolėmis, bronchioli. Bronchiolių gleivinė neturi liaukų, tačiau, kaip ir kiti bronchai, išklota virpamuoju epiteliu. Išlieka ir raumeninis dangalas, sudarytas iš žiedinių raumeninių skaidulų.

Viena iš galinių bronchų šakų įeina į plaučio skiltelę, lobulus pulmonis, kuri yra maždaug taisyklingos piramidės formos. Pro tokios skiltelės viršūnę įėjęs skiltelinis bronchas, bronchus lobularis, skyla į galines bronchioles, bronchioli terminales. Paprastai iš vieno skiltelinio broncho atsišakoja 12 – 18 galinių bronchiolių. Kiekviena galinė bronchiolė skyla į dvi kvėpuojamąsias bronchioles, bronchioli respiratorii, o pastarosios skyla į du alveolinius latakėlius, ductuli alveolares, kurių kiekvienas pasibaigia alveoliniu maišeliu, sacculus alveolaris. Alveolinio maišelio pakraščiuose yra alveolės, alveoli pulmones. Vienos galinės bronchiolės sistema sudaro struktūrinį ir funkcinį plaučių vienetą – kekę, acinus. Vadinasi, plaučių skiltelę sudaro 12 – 18 kekių.

Pradedant alveoliniais latakėliais, gleivinės virpamąjį epitelį pakeičia plokščiasis epitelis, už kurio plaučių alveoles apraizgo plaučių arterijos kapiliarai. Šioje vietoje vyksta dujų apykaita tarp organizmo ir atmosferos oro. Abiejų plaučių alveolių yra maždaug 350 milijonų.

Plaučių kraujo apytaka sudėtingesnė negu kitų organų, nes į juos ateina tiek arterinis, tiek veninis kraujas. Arterinį kraują plaučiai gauna per bronchines šakas, rami bronchiales, kurios išeina iš aortos, užpakalinių tarpšonkaulinių arterijų ir paraktinės arterijos. Jos maitina bronchų sienas ir apie juos esantį plaučių audinį. Veninis kraujas nuteka į v. azygos, v. hemiazygos ir venae pulmonales.

Normalus sistolinis spaudimas plačių arterijose yra 15-25 mm Hg, o diastolinis – 5 – 10 mm Hg.^[1] Plaučiai per plautinį kamieną, truncus pulmonalis, gauna veninį kraują. Plautinis kamienas skyla į kairiąją ir dešiniąją plaučių arterijas, kurios toliau šakojasi taip kaip bronchai į skiltines ir segmentines šakas. Plaučių venų schema yra kitokia. Iš plaučių segmentų veninis kraujas nuteka ne intrasegmentinėmis, bet intersegmentinėmis venomis. Tarp plaučių arterijų smulkiausių šakų ir plaučių venų ištakų yra kapiliarų tinklas, kuris apraizgo plaučių alveolių sienas. Šia veninis kraujas atiduoda anglies dioksidą ir, prisijungęs deguonį, tampa arteriniu. Tas kapiliarų tinklas maitina ir plaučių audinį.

Limfa iš plaučių nuteka per paviršinį ir gilųjį limfagyslių rezginius. Pirmasis yra plaučių krūtinplėvėje, o antrasis – pačiame plaučių audinyje. Limfagyslės teka kartu su plaučių arterijomis ir venomis plaučių vartų link ir čia įteka į nodi lymphatici bronchopulmonales.

Plaučių nervai susiformuoja iš juntamųjų, parasimpatinių ir simpatinių skaidulų, kurios ateina su n. vagus ir n. sympathicus. Pastarųjų šakos ant kairiosios ir dešiniosios plaučių arterijų sienų sudaro bendravardžius nervinius rezginius, plexus pulmonalis dexter et sinister. Nerviniai rezginiai kartu su arterijomis įeina į plaučius ir juose išsišakoja.

Tarpuplautis, mediastinum, yra tarp abiejų plaučių. Jį iš šonų riboja tarpuplautinės krūtinplėvės lapai. Tarpuplaučio priekyje yra užpakalinis krūtinkaulio paviršius, o jo užpakalyje – krūtinės slankstelių kūnai. Iš apačios tarpuplautį riboja diafragma. Viršuje nėra ryškios ribos, tačiau sąlygine riba laikomas viršutinis įėjimas į krūtinės ląstą.

Tarpuplautis tarp plaučių eina įstrižai iš viršaus ir dešinės pusės į apačią ir į kairę. Tai priklauso nuo to, kad širdis ir širdiplėvė yra kairėje krūtinės ląstos pusėje.

Tarpuplautyje yra organų. Norint juos aprašyti, patogu jį suskirstyti į priekinį tarpuplautį, mediastinum anterius, ir užpakalinį tarpuplautį, mediastinum posterius. Riba tarp šių dalių yra menama. Ją sudaro plokštuma, išvesta per užpakalinį gerklės ir pagrindinių bronchų paviršių.

Priekiniame tarpuplautyje yra širdis, širdiplėvė, iš širdies išeinančių stambiųjų kraujagyslių pradžia, užkrūtis, limfmazgiai ir riebalinis ląstelynas.

Užpakaliniame tarpuplautyje yra stemplė, krūtinės aorta, krūtinės limfinis latakas, v. azygos ir v. hemiazygos, klajoklis nervas, ančių stambiųjų kraujagyslių pradžia, užkrūtis, limfmazgiai ir riebalinis ląstelynas.

Priekyje tarp II–IV šonkaulių tarpuplautį uždengia susilietę šonkaulinės krūtinplėvės lapai, kurie prasiskiria viršuje ir apačioje. Viršutinis neapdengtas tarpuplaučio paviršius vadinamas viršutiniu tarpkrūtinplėviniu laukeliu, area interpleurica superior. Jame matyti užkrūtis. Apatinis tarpuplaučio paviršius, kurio nedengia krūtinplėvė, vadinamas apatiniu tarpkrūtinplėviniu laukeliu, area interpleurica inferior. Jame yra širdis ir širdiplėvė.

Gemalinio vystymosi pirmo mėnesio gale (apie trečiąją savaitę) neporinę kvėpavimo organų užuomazgos kaudalinę dalį siauras sagitalinis plyšys dalija į dvi įdubas. Tada pirminės žarnos kaudaliniame gale atsiranda plaučių išgauba (divertikulas). Gerklų srityje jis lieka susijungęs su žarna. Iš vienos įdubos formuojasi gerklos kremzlės raumenys ir raiščiai, kita dalis leidžiasi žemyn, šakojasi į bronchus, bronchioles, plinta celomo ertmėje ir apsitraukia plaučių krūtinplėvės lapeliu (tai įvyksta nuo 8-9 savaitės). Pasieninė krūtinplėvė tada iškloja besiformuojančią krūtinės ląstą. Iš bronchinį medį gaubiančios mezenchimos iki septinto mėnesio susiformuoja gerklė, kremzliniai bronchų žiedai, neruožuotieji raumenys, kraujagyslės.

Kvėpavimas įmanomas, kai dalis kvėpuojamųjų bronchiolių kubinių ląstelių virsta plokščiosiomis kvėpuojamosiomis. Iš pradžių atsiranda II tipo kvėpuojamosios ląstelės (didžiosios ląstelės), vėliau ir plokščios I tipo kvėpuojamosios ląstelės. Šios plokščiosios ląstelės sąveikaudamos su kapiliarais sudaro užuomazgines alveoles. Paskutinius du nėštumo mėnesius ir kelerius metus po gimimo užuomazginių alveolių daugėja, jas išklojantis epitelis dar labiau plokštėja ir virsta kvėpuojamosiomis ląstelėmis. 7 mėnesį kapiliarai pajėgūs vykdyti per anksti gimusių naujagimių dujų apykaitą.

Plaučiai užpildo beveik visą krūtinės ertmę. Ligų nepažeistas sveiko žmogaus plautis laisvai esti krūtinėje, apsuptas krūtinplėve ir įsitvirtina tik šaknimi, radix pulmonis, bei plaučių raiščiu, ligamentum pulmonale.

Plaučių viršūnės iškyla virš raktikaulio ir I-jo šonkaulio apie 2-4 cm. Čia jas iš šono pridengia laiptiniai kaklo raumenys, mm. scaleni. Tai maždaug atitinka VII kaklo slankstelio keterinės ataugos galo aukštį. Nuo plaučių viršūnės tęsiasi žemyn priekinė ir užpakalinė plaučių ribos.

1. Užpakalinė riba tiek dešiniojo, tiek kairiojo plaučio vienoda. Ji eina per šonkaulių galvų sąnarius.
2. Priekinės ribos kairiojo ir dešiniojo plaučio skiriasi. Dešiniojo plaučio priekinė riba leidžiasi žemyn ir įstrižai, vidurinės sagitalinės plokštumos link. Nuo krūtinkaulio rankenos ir kūno jungties leidžiasi pagal priekinė vidurinę liniją, linea mediana anterior iki maždaug VI šonkaulio. Tada pasuka į dešinę pusę ir pereina į apatinę ribą. Kairiojo plaučio priekinė riba leidžiasi nuo viršūnių truputį stačiau nei dešiniojo. Ties jungtimi tarp krūtinkaulio rankenos ir kūno nepasiekusi priekinės vidurinės linijos, linea mediana anterior pradeda leistis žemyn ir leidžiasi iki maždaug IV šonkaulio, kadangi nuo IV šonkaulio prasideda širdies įlankos kontūras, pasukusi į kairę priekinė riba tęsiasi iki vidurinės raktikaulio linijos, linea medioclavicularis. Nuo šio taško ji leidžiasi žemyn iki VI šonkaulio, pasuka į kairę ir pereina į apatinę ribą.
3. Apatinės plaučių ribos yra beveik vienodos. Dešiniojo plaučio ji prasideda nuo VI šonkaulio eina įstrižai ir žemyn apjuosdama krūtinės ląstą iš priekio, šono ir užpakalio. Apatinė dešiniojo plaučio riba vedama taip: ties vidurine raktikaulio linija, linea medioclavicularis ji susikryžiuoja su VI šonkauliu, ties priekine pažasties linija, linea axillaris anterior su VII šonkauliu, ties vidurine pažasties linija, linea axillaris media su VIII šonkauliu, ties užpakaline pažasties linija, linea axillaris posterior – su IX šonkauliu, ties mentine linija, linea scapularis – su X šonkauliu, ties priešstuburinės linijos, linea paravertebralis – su IX šonkauliu ir pereina į užpakalinę ribą. Kairiojo plaučio apatinė riba yra 1-2 cm žemiau.

Apatinė vaikų plaučių riba yra maždaug per vieną šonkaulį aukščiau, negu atitinkama suaugusių žmonių plaučių riba. Be to, apatinė plaučių riba kinta priklausomai nuo kvėpavimo fazės.

Dešiniojo plaučio įstrižinio plyšio, fissura obliqua projekcija eina nuo IV krūtinės slankstelio keterinės ataugos pamato pro šoninį mentės kraštą, margo lateralis scapulae, ties priekine pažastine linija, linea axillaris anterior kryžiuojasi su VI šonkauliu, o susikryžiavusi su VII šonkauliu, baigiasi ties vidurine raktikaulio linija, linea medioclavicularis.

Dešiniojo plaučio horizontalusis plyšys, fissura horizontalis nuo IV šonkaulio susikryžiavimo su priekine pažasties linija, linea axillaris anterior ir tęsiasi pagal IV šonkaulį iki krūtinkaulio.

Kairiojo plaučio įstrižinis plyšys prasideda nuo III krūtinės slankstelio keterinės ataugos pamato ir tęsiasi tolyn kaip ir dešinysis įstrižinis plyšys.

Plaučių fiziologijoje bei kvėpavimo ligų diagnostikoje yra svarbi plaučių tūrių ir talpų savoka bei jų vertės. Plaučių tūriai ir talpos yra nustatinėjamos spirometru. Skiriama:

• Kvėpuojamasis tūris – toks oro tūris, kurį žmogus iškvepia arba įkvepia vieno įkvėpimo-iškvėpimo ciklo metu, esant ramybės būsenoje. Norma- apie 0,5 L.
• Rezervinis įkvėpimo tūris – toks oro tūris, kurį žmogus gali papildomai (maksimaliai) įkvėpti, po įkvėpimo ramybės būsenoje. Norma- 1-3 L.
• Įkvėpimo talpa – oro tūris, kurį galima įkvėpti po paprasto iškvėpimo. Ją sudaro kvėpuojamasis tūris ir maksimalaus įkvėpimo tūris.
• Rezervinis iškvėpimo tūris – toks oro tūris, kurį žmogus gali papildomai iškvėpti, po paprasto iškvėpimo. Norma- 1-2 L.
• Iškvėpimo talpa – oro tūris, kurį galima iškvėpti po paprasto įkvėpimo. Ją sudaro kvėpuojamasis tūris ir maksimalaus iškvėpimo tūris.
• Gyvybinė plaučių talpa – oro tūris, kurį galima maksimaliai įkvėpti po maksimalaus iškvėpimo arba maksimaliai iškvėpti po maksimalaus įkvėpimo.
• Liekamasis tūris – oro tūris, kuris visuomet lieka plaučiuose, net po maksimalaus iškvėpimo. Dėl to plaučiai nesubliūkšta. Norma- 1-1,5L.
• Funkcinė liekamoji talpa – oro kiekis, liekantis plaučiuose po normalaus iškvėpimo. Ją sudaro liekamasis tūris ir maksimalaus iškvėpimo tūris.
• Bendroji plaučių talpa – oro kiekis, esantis visuose plaučiuose maksimaliai įkvėpus.

Šis straipsnis ar jo dalis yra tik faktų sąrašas. Jūs galite padėti Vikipedijai, perrašydami į nuoseklų, rišlų tekstą.

• Žmogus ramybėje vidutiniškai įkvepia 16-20 kartų per minutę.
• Miegant kvėpavimas sulėtėja (net iki 12 kartų per minutę).
• Moterys kvėpuoja dažniau.
• Naujagimiai kvėpuoja 60-80 kartų per minutę, vaikui augant jo kvėpavimo dažnis mažėja.
• Fizinio krūvio metu, susijaudinus, išsigandus kvėpavimas gali padažnėti iki 60 kartų per minutę.
• Vidutiniškai ramybėje žmogus įkvepia apie 500 ml oro (apie 7 l per minutę), o per parą apie 10 000 l oro.

• PAVILONIS S., BURNECKIS E., GAVELIS V. ir kt. Žmogaus anatomija. Vilnius, 1984 m. 616 p.

Vikiteka: Plaučiai – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Žmogaus anatomija