Komorų istorija

Svahilių civilizacija
Zandžas
Svahilių miestai-valstybės:
Mogadišas, Barava, Kismaju, Lamu, Mombasa, Pemba, Zanzibaras, Kilva, Komorai, Kelimanė, Sofala
Portugalijos Rytų Afrika
Omano imperija
Zanzibaro sultonatas
Kolonijos XIX-XX a.:
Italijos Somalis, Britų RA, Vokietijos RA, Portugalijos RA, Prancūzijos Madagaskaras
Nepriklausomybė:
Somalis, Tanzanija, Kenija, Mozambikas, Komorai, Majotas

Komorų istorija – dabartinės Komorų valstybės teritorijoje egzistavusių tautų ir valstybių istorija nuo seniausių laikų iki dabarties.

Pagrindiniai straipsniai – Svahilių civilizacija ir Omano imperija.

Ankstyvoji Komorų istorija prasideda pirmojo mūsų eros tūkstantmečio viduryje, kuomet salas pasiekė pirmieji gyventojai. Manoma, kad tai galėjo būti austroneziečiai, tuo metu migravę į Rytines Afrikos pakrantes. Vėliau į salas kėlėsi juodaodžiai iš Afrikos pakrančių, arabai.

Apie XV a. salas pasiekė tuo metu Rytinės Afrikos pakrantėse suklestėjusi Svahilių civilizacija. Svahiliai atsinešė islamą ir su tuo susijusius kultūros bruožus. Tikriausiai tuo metu krašte ėmė plisti svahilių kalba, iš kurios ilgainiui išsivystė dabartinė gyventojų komorų kalba. Svahiliai statė čia mečetes, dygo pirmosios gyvenvietės. Tai buvo vienas didžiausių Komorų salų suklestėjimų per visą istoriją.

1505 m. karinių ekspedicijų metu portugalai pasiekė salas, tačiau, kaip ir visoje Rytų Afrikos pakrantėje (Svahilių krante), jie nesiekė sistemingai įsigalėti. XVI a. pradžioje, pasinaudodami karinės technikos pranašumu, jie sunaikino senuosius svahilių civilizacijos centrus ir atkirto juos nuo iki tol klestėjusios Indijos vandenyno prekybos.

Dėl šių procesų Komoruose sunyko senosios gyvenvietės, ištuštėjo miestai, ir salose tikriausiai nebeliko valstybinių junginių. Skirtingai nei šiauriau buvę svahilių miestai, kurių antrasis klestėjimo laikotarpis prasidėjo XVII a., čia įsigalėjus Omano imperijai, Komorų svahiliai didelio pagerėjimo nejautė: kaip tik tuo metu salas siaubė Madagaskaro kilmės piratai.

Nuo XVI–XVII a. stipresniuose salų uostuose ėmė kurtis smulkūs sultonatai, kurių sultonai dažniausiai titulavosi mfaume. Tokių sultonatų XIX a. I pusėje buvo keliolika. Pvz., Ngazidja salą valdė apie 12 sultonatų, tokie kaip Bambao, Itsandra, Mitsamihuli, Mbajini, Hambuu, Washili, Hamahame, Mbwankuu, Mbude, Domba ir kt. Didžiausias sultonatas buvo Ndzuwani saloje kuris valdė ir kitas salas, Majote valdė Maore (Mawuti) sultonatas, o Mohelio saloje – Mwali sultonatas (atsiskyrė nuo Ndzuvani 1830 m.). Sultonatai davė pavadinimus ir pačioms saloms.

Pagrindiniai straipsniai – Zanzibaro sultonatas ir Komorų protektoratas.

XIX a. pretenzijas į Komorų salas ėmė reikšti iš pradžių Omano sultonatas, o vėliau – jo įpėdinis Zanzibaro sultonatas, tuo metu sukūręs galingą prekybinę imperiją Rytų Afrikoje. Vietos sultonai, vengdami pastarųjų įtakos, užmezgė artimus ryšius su Prancūzija, kuri turėjo interesų regione.

Nuo 1841 m. prancūzai ėmė vieną po kito aneksuoti vietos sultonatus. Pirmiausia jie aneksavo Mawuti, o 1866 m. – Ndzuwani sultonatus, paversdami juos protektoratais. Tuo metu prasidėjo politinė konsolidacija Ngazija saloje, kur vieno sultonato – Bambao, sultonas Said Ali bin Said Omar apjungė visus kitus į vieną valstybę. Tais pačiais metais Prancūzija ją aneksavo, kaip ir gretimą Mwali salą. 1887 m. visos prancūzų valdos sujungtos ir pavadinos Komorų protektoratu.

1893 m. Ngazidja sultonas buvo ištremtas iš šalies, o 1908 m. visi sultonatai panaikinti. Tais pačiais metais 1908 m. Komorai pradėti administruoti kaip prancūzų Madagaskaro kolonijos dalis.

Tik 1946 m. salos vėl padarytos atskiru administraciniu vienetu. Nors gretimas ir istoriškai susijęs Madagaskaras gavo nepriklausomybę 1960 m., Komorai išliko Prancūzijoje, tik 1961 m. Prancūzijos vyriausybė suteikė jiems užjūrio teritorijos statusą. 1968 m. Komorams gavus vidaus savivaldą, pradėta ruoštis dekolonizacijai.

1974 m. vykusiame referendume trijose salose net 95% gyventojų balsavo už nepriklausomybę, tačiau seniausiai prancūzų valdoma Majoto sala balsavo 63% prieš. 1975 m. Komorų deputatų rūmai paskelbė šalies nepriklausomybę, ir Prancūzija ją pripažino, bet pasiliko sau Majoto salą ir tebevaldo ją iki šiol kaip užjūrio departamentą.

Dėl ekonominių sunkumų bei Prancūzijos įtakos, Komorų vidaus politinė padėtis yra nestabili. 1975 m. įvyko valstybinis perversmas. Naujam prezidentui Ali Soilih pavaldi vyriausybė padarė pažangių reformų, tačiau 1978 metais prezidentas buvo nuverstas. Tolesnis presidentas, Achmedas Abdalas, prezidentavo bene ilgiausiai, kol buvo nužudytas eilinio karinio perversmo metu 1989 m. Tolesnę šalies istoriją lydėjo nuolatiniai kariniai perversmai ir dažna prezidentų kaita.

Nestabilumas šalyje pradėjo separatistines nuotaikas. 1997 m. dvi salos Ndzuvani ir Mohelis paskelbė apie atsiskyrimą. Ngazidja bandė jas sugrąžinti jėga, kas pradėjo partizaninį karą. Galiausiai 2002 m. buvo prieita taikaus sprendimo, ir šalis paskelbta Komorų Salų Federacine Islamo Respublika. Kiekviena iš trijų salų gavo teisę rinkti savo prezidentą ir vieną bendrą Komorams.

2006 m. Komorų prezidentu išrinktas Ahmed Abdallah Sambi (iš Ndzuvani), kuris yra pirmasis išrinktas, o ne per karinį perversmą atėjęs prezidentas. Jis yra sunitų dvasininkas, studijavęs Sudane ir Saudo Arabijoje, savo pasekėjų vadinamas ajetola. Tačiau jis teigė, kad Komorai nepasirengę tapti islamistine valstybe ir moterys neprivalo nešioti šydo.^[1]

2008 m. kovo 25 d. Komorų armija, remiama Afrikos Sąjungos įsiveržė į Anžuaną, kad nuverstų pulkininką Mohamed Bacar, kuris atsisakė pasitraukti po 2007 m. rinkimų. Sukilėliai greitai pralaimėjo ir kitą dieną Bacar Majote paprašė Prancūzijos politinio prieglobsčio. Prancūzija nesuteikė prieglobsčio, bet į Komorus negražino.^[2] Anžuano laikinuoju prezidentu tapo Ikililou Dhoinine, kuris laimėjo prezidento rinkimus 2010 m. valdė 2011–2016 m.

2016 m. prezidento rinkimus laimėjo Azali Assoumani, kuris jau buvo prezidentu 1999–2006 m.

2018 m. Sambis buvo apkaltintas pavogęs pinigų iš 200 mln. dorelių sandėrio su JAE, pagal kurį Komorų pasai buvo suteikiami JAE gyventojams, kurie neturėjo jokių dokumentų.^[3][4]

Sultonatų sąrašai