Rytų kampanija (Antrasis pasaulinis karas)

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje J.Stalino vadovaujama Sovietų Sąjunga vykdė masinę industrializaciją. Kuriant „socializmą vienoje šalyje“ nuo 1929 m. buvo sudaromi penkmečio planai. Sovietų ideologija nutolo nuo pasaulinės komunistinės revoliucijos idealų. Kartu su Pirmojo penkmečio planu, kuris oficialiai prasidėjo 1928 m. pradėta ir šalies militarizacija. Pagrindiniu sovietų industrializacijos tikslu karinės galios augimas tapo Antrojo penkmečio plano vykdymo pabaigoje, ketvirtojo dešimtmečio viduryje.^[2]

Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusi Vokietija pagal 1919 m. Versalio taikos sutartį neteko dalies teritorijos ir visų kolonijų, mokėjo reparacijas, buvo apribota jos ginkluotė. Veimaro respubliką galutinai pakirto pasaulinė ekonominė krizė ir išaugęs nedarbas. 1933 m. demokratiniuose rinkimuose į valdžią atėjo Adolfas Hitleris (nuo 1933 m. Reicho kancleris, nuo 1934 m. ir prezidentas) ir jo vadovaujama Nacionalsocialistų partija. Sustiprėjo revanšistiniai Vokietijos siekiai ne tik panaikinti žeminančias, nacių požiūriu, taikos sąlygas, bet ir išplėsti vokiečių gyvenamąją erdvę bei įgijus naujų žaliavų šaltinių įsigalėti Europoje, vėliau ir pasaulyje.^[3] Faktiškai Hitlerio nacionalinis socializmas buvo atsakas Markso internacionalinei proletariato diktatūrai.^[4]

Vokietija savo ideologinę antikomunistinę poziciją formalizavo 1936 m. lapkričio 25 d. pasirašydama Antikominterno paktą su Japonija.^[5] Kitais metais prie Pakto prisijungė fašistinė Italija.^[6][7] 1938 m. Austrijos anšliusas ir Čekoslavakijos išardymas (1938-1939 m.) pademonstravo, kad neįmanoma sukurti kolektyvinio saugumo sistemą Europoje, kurią propagavo Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras Maksimas Litvinovas.^[8]

Vokietija ir Sovietų Sąjunga buvo nepatenkintos Pirmojo pasaulinio karo (1914–1918 m.) baigtimi. Sovietų Rusija Brest Litovsko sutartimi (1918 m. kovo mėn.) prarado didelę dalį savo teritorijos Rytų Europoje, kai Petrogrado bolševikai pasidavė Vokietijos spaudimui ir atidavė Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos ir kitų teritorijų kontrolę Centrinėms valstybėms. Kai Vokietija 1918 m. lapkritį pasidavė Sąjungininkams ir buvo priversti pasitraukti iš šių teritorijų pagal 1919 m. Paryžiaus taikos konferencijos sąlygas, Rusijoje vyko pilietinis karas, o Sąjungininkai nepripažino bolševikų vyriausybės. Dėl to Rusija taikos sudaryme nebuvo atstovaujama.^[9]

Abiejų šalių tikslai buvo ekspansiniai, abiejų ekonomika buvo pajungta šiems tikslams įgyvendinti ir per trumpą laiką vystymosi tempais aplenkė visas kaimynines šalis, dar kentusias ekonominės krizės padarinius. Iš pradžių nei Vokietija, nei SSRS nedemonstravo priešiškumo viena kitos atžvilgiu, netgi sveikino viena kitą kaip darbininkų valdžios šalis. SSRS netgi padėjo Vokietijos ekonomikai, tiekdama grūdus, naftos produktus, metalą, apmokydama Vokietijos karininkus. 1934 m. su specialia misija į Vokietiją išvyko Stalino įgaliotinis Davidas Kandelakis ^[10]

Tačiau netgi ir puoselėdamos artimiausius tikslus atkurti iki Pirmojo pasaulinio karo buvusią padėtį, abi šalys turėjo karčios karo dviem frontais patirties, todėl stengėsi užsitikrinti užnugario saugumą. Vokietija, sekdama būsimosios sąjungininkės Japonijos pavyzdžiu, jau 1933 m. spalio 21 d. išstojo iš Tautų Sąjungos, bet 1934 m. rugsėjo 18 d. į ją buvo priimta SSRS, kuri tikėjosi joje rasti sąjungininkų sau.

1935 m. Vokietija įvedė visuotinę karinę prievolę, 1936 m. užėmė demilitarizuotą Reino zoną. 1936 m. Vokietija atmetė ir Stalino pasiūlymą sudaryti nepuolimo sutartį, motyvuodama, kad abi šalys neturi bendros sienos. Po 1936 m. vasario mėn. Ispanijos visuotinių rinkimų į Liaudies fronto vyriausybę pateko daug komunistų lyderių, tačiau po kelių mėnesių dešiniųjų remiamas karinis perversmas sukėlė 1936-1939 m. Ispanijos pilietinį karą. Šis karas greitai įgavo "karo per tarpininką" požymių, kai iš vienos pusės socialistų ir komunistų vadovaujamą^[11] Antrąją Ispanijos Respubliką rėmė Sovietų Sąjunga ir kairieji savanoriai iš skirtingų šalių^[12], o iš kitos pusės Trečiasis Reichas, fašistinė Italija ir Portugalijos respublika palaikė Ispanijos nacionalistus, karinę sukilėlių grupę, kuriai vadovavo Fransiskas Frankas.^[13] Ispanijos pilietinis karas tapo puikiu poligonu Vermachtui ir Raudonajai armijai eksperimentuojant su ginkluote ir taktika, kurią jie vėliau žymiai didesniais mastais panaudos Antrajame pasauliniame kare.

Dėl pasaulinės ekonominės krizės nusilpusių Vakarų demokratinių valstybių vyriausybės iš pradžių ryžtingai nepasipriešino agresyviems A. Hitlerio planams. Vokietija 1938 m. kovo 13 d. prisijungė Austriją. Dėl Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos ministrų pirmininkų A. N. Čemberleno ir E. Daladjė vykdytos susitaikymo vardan taikos Vakarų Europoje politikos, o iš esmės dėl nuolaidžiavimo Vokietijai, ši 1938 m. rugsėjo 9 d. pagal Miuncheno susitarimą gavo teisę ir spalio mėn. aneksavo Čekoslovakijos dalį – Sudetų kraštą, 1939 m. kovo 15 d. užėmė visą Čekoslovakiją, įkurtas Čekijos ir Moravijos protektoratas bei marionetinė Slovakijos valstybė.^[14]

Stalinas, sunaikinęs kariuomenės elitą, vėlavo su Raudonosios armijos reforma ir perginklavimu. Matydamas, kad Ašies valstybės plečia agresiją, VKP(b) XVII suvažiavime 1939 m. kovo 10 d. Stalinas pareiškė, jog SSRS vykdys taikią politiką ir „neleis savęs įtraukti į konfliktus karo provokatoriams, įpratusiems svetimomis rankomis graibyti ugnį“, ^[15] turėdamas omenyje Didžiąją Britaniją ir Prancūziją. Jau kovo 18 d. Stalinas pasiūlė sušaukti konferenciją, kurioje SSRS, Didžioji Britanija, Prancūzija, Lenkija, Rumunija ir Turkija pareikštų atkirtį Vokietijos pretenzijoms Rumunijai.

Stalino kalba neliko neišgirsta Vokietijoje. 1939 m. kovo 22–23 d. Hitleris pareiškė ultimatumą Lietuvai ir užėmė Klaipėdos kraštą. 1939 m. kovo 24 d. Vokietija ultimatyviai pareikalavo Lenkijos leidimo prisijungti laisvąjį Dancigo miestą ir tiesti eksteritorinius kelius per Dancigo koridorių. Lenkija, kurios nepriklausomybę 1939 m. kovo 31 d. garantavo Didžioji Britanija ir Prancūzija, reikalavimą atmetė. A. Hitleris, nuo 1938 m. ir Vokietijos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas, pradėjo ruoštis karui su Lenkija, ^[16] į kurią pretendavo ir Stalinas. SSRS užsienio reikalų ministras Maksimas Litvinovas balandžio 16 d. pasiūlė sudaryti SSRS, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos paktą, prie kurio galėtų prisijungti ir Lenkija, o balandžio 17 d. SSRS pareikalavo, kad būtų vykdomas 3,5 mln. JAV dolerių vertės SSRS užsakymas čekų koncernui „Škoda“ pagaminti zenitinės artilerijos patrankas.

Balandžio 28 d., atsakydamas į Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos garantijas Lenkijai, Hitleris nutraukė 1934 m. sausio 26 d. jo ir J. Pilsudskio iniciatyva sudarytą nepuolimo sutartį su Lenkija ir 1935 m. jūrų susitarimą su Anglija. Matydamas, kad tolesnė M. Litvinovo vykdyta antivokiška politika gali atvesti į tiesioginį konfliktą su Vokietija, Stalinas gegužės 3 d. užsienio reikalų ministru paskyrė V. Molotovą. Jau gegužės 9 d. Berlyne pradėtas nagrinėti pasiūlymas pasidalyti Lenkiją, o gegužės 20 d. priėmęs Vokietijos pasiuntinį V. Šulenburgą, V. Molotovas pasiūlė ekonominiams abiejų šalių santykiams sukurti politinę bazę.^[17]

SSRS tęsė derybas ir su Europos šalimis, bet šias gąsdino rusų pasiūlytas šalutinės agresijos apibrėžimas, kuriuo prisidengdama SSRS planavo apsaugai nuo galimos Vokietijos agresijos įvesti savo kariuomenę į gretimas šalis.^[18] Rengiantis karui su Lenkija dėl Dancigo koridoriaus, Vokietijai buvo nepalankios jau pačios sovietų vedamos derybos. Todėl 1939 m. rugpjūčio 3 d. Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas fon Ribentropas SSRS atstovams pareiškė, kad „dėl visų problemų, atsirandančių teritorijoje nuo Baltijos iki Juodosios jūros mes galėtume susitarti“.^[19] Stalinas jau rugpjūčio 7 d. instrukcijoje K. Vorošilovui nurodė derybas su Didžiąja Britanija ir Prancūzija paversti diskusija dėl leidimo sovietų kariuomenę praleisti Vilniaus koridoriumi ir per Galiciją bei Rumuniją. Tačiau nei anglų, nei prancūzų delegacijos tokių įgaliojimų neturėjo, o Lenkija jokiu būdu nesutiko į savo teritoriją įsileisti SSRS kariuomenės.

 

 

 

Rugpjūčio 15 d. J. Ribentropas per V. Šulenburgą pasiuntė V. Molotovui žinutę, kad pasirengęs pats atvykti į Maskvą išsiaiškinti abiejų šalių tarpusavio santykius ir sudaryti susitarimą dėl jėgos nenaudojimo. V. Molotovas iškart atsakė, kad SSRS siūlo sudaryti visapusišką paktą. Rugpjūčio 17 d. V. Šulenburgas perdavė Vokietijos pasiūlymą sudaryti paktą kad ir 25 metams, bet kaip galima greičiau, kad nekiltų problemų dėl numatomų Vokietijos pretenzijų Lenkijai. V. Molotovas savo nota apsiribojo tik prekybine ir kreditų sutartimi. Ekonominė sutartis buvo parengta jau rugpjūčio 18 d. ir pasirašyta rugpjūčio 19 d. Kartu V. Molotovas pasiuntė ir sutikimą priimti J. Ribentropą rugpjūčio 26–27 d. bei perdavė būsimo pakto projektą su slaptojo protokolo metmenimis. Hitleriui ši data pasirodė per tolima, jo telegramoje Stalinui buvo pasiūlyta J. Ribentropą priimti anksčiau. Stalinas sutiko.

SSRS ir Vokietijos nepuolimo sutartis arba Molotovo-Ribentropo paktas buvo pasirašytas 1939 m. rugpjūčio 23 d. Vokietija sutiko su Stalino reikalavimu kad Latvijos uostai Liepoja ir Ventspilis atitektų SSRS, o Lenkija būtų pasidalyta per pusę. Vokietija iki tol siekė užimti tik Dancigo koridorių.^[20] Pagal papildomą slaptąjį protokolą į SSRS įtakos sferą pateko Suomija, Estija, Latvija, taip pat Besarabija. Lenkijoje įtakos sferų pasidalijimo linija turėjo eiti palei Narevo, Vyslos ir Sano upes. Lietuva buvo palikta Vokietijai, abi pusės pripažino Lietuvos interesus Vilniaus krašte.

1939 m. rugsėjo 1 d. karo veiksmus prieš Lenkiją pradėjusi Vokietija neoficialiai darė spaudimą Lietuvai, kad jos kariuomenė užimtų Vilnių. Bet rugsėjo 3 d. į Lenkijos pusę stojusios ir karą Vokietijai formaliai paskelbusios Didžioji Britanija ir Prancūzija perspėjo Kauną, kad pradėjusi žygį į Vilnių Lietuva prisidėtų prie agresorių. Prezidentas Antanas Smetona Vokietijos spaudimui nepasidavė, Lietuva laikėsi neutraliteto. Įsitikinusi, kad Vakarų valstybės efektyvios pagalbos Lenkijai nesuteiks, rugsėjo 16 d. paliaubas su Japonija sudariusios SSRS kariuomenė rugsėjo 17 d. pradėjo karo veiksmus prieš Lenkiją, o rugsėjo 19 d. užėmė Vilnių.

1939 m. rugsėjo 20 d. Vokietija jau buvo parengusi sutartį, pagal kurią Lietuva būtų tapusi Vokietijos protektoratu. Tuo metu sovietų vyriausybė pasiūlė J. Ribentropui vėl atvykti į Maskvą aptarti galimybę dalį SSRS kariuomenės užimtos Lenkijos teritorijos iškeisti į Lietuvą. SSRS ketinimai Vilnių perduoti Lietuvai, prisijungti tik ukrainiečių ir baltarusių gyvenamas Lenkijos žemes leido vokiečiams suprasti, kad SSRS siekia išsaugoti ryšius su Vakarų valstybėmis.

Rugsėjo 28 d. J. Ribentropo ir V. Molotovo Maskvoje pasirašyta oficialia Vokietijos–SSRS draugystės ir sienos sutartimi buvo pasidalyta Lenkija – siena okupuotoje Lenkijoje buvo nustatyta šiek tiek į Vakarus nuo Kerzono linijos. Kartu pasirašytu papildomu slaptuoju protokolu pakeistos kai kurios rugpjūčio 23 d. slaptojo protokolo nuostatos: Lietuva perėjo į SSRS, o Liublino ir Varšuvos vaivadijų teritorijos – į Vokietijos įtakos sferą. Protokolu buvo numatyta, kad SSRS vyriausybė, savo interesus Lietuvoje ėmusi ginti vadinamosiomis ypatingomis priemonėmis, įsipareigoja Vokietijai perduoti dalį Lietuvos teritorijos Suvalkijoje palei liniją Kudirkos Naumiestis – Vilkaviškis – Marijampolė, Liudvinavas – Simnas – Seirijai – Leipalingis – Kapčiamiestis. Dar dviem slaptaisiais protokolais Vokietija ir SSRS susitarė dėl vokiečių tautybės gyventojų persikėlimo į Vokietiją ir ukrainiečių bei baltarusių persikėlimo į SSRS, taip pat šalių kontroliuojamose teritorijose slopinti lenkų agitaciją.

Laikydamasis laipsniško skverbimosi strategijos, dėdamasis tautų teisių gynėju J. Stalinas rugsėjo 28 d. Estijai, spalio 5 d. Latvijai ir spalio 10 d. Lietuvai primetė savitarpio pagalbos sutartis ir apsiribojo karinių bazių šiose šalyse steigimu. SSRS strategiją sukomplikavo Vokietijos išsireikalautas vadinamasis Suvalkijos ruožas, taip pat Suomija, atsisakiusi įsileisti sovietų karines bazes. Vokietija siekė, kad okupuodama Lietuvą ir Vokietijai perduodama dalį jos teritorijos SSRS netektų bandomo kurti tautų gynėjos įvaizdžio. SSRS iš karto neokupuotos Lietuvos galima priklausomybė liko neapibrėžta. 1939 m. rudenį – 1940 m. pavasarį neapibrėžtumas didėjo ir dėl to, kad Vokietija vilkino su SSRS sutartą Lietuvos vokiečių evakuaciją.^[21]

1939 m. lapkričio 30 d. SSRS savo žemės, oro ir laivyno pajėgomis užpuolė Suomiją. Tačiau vadinamasis Žiemos karas Sovietų Sąjungai nenusisekė, nes ją įklampino talentingo generolo K. Menerheimo pastatyta gynybinė linija. Per 105 dienas ji sugebėjo užimti tik dalį Karelijos. 1940 m. kovo 12 d. taikos sąlygomis SSRS atiteko Karelijos sąsmauka ir Viipuri miestas, keletą salų Suomijos įlankoje, vakarinė Rybačio pusiasalio dalis, vakarinė ir šiaurinė Ladogos ežero pakrantė. Suomija neteko 10 % dirbamos žemės, 11 % miškų ir buvo priversta 30 metų nuomoti Hanko pusiasalį karinei jūrų bazei, tačiau išlaikė savo valstybingumą.

Mūšis dėl Prancūzijos, prasidėjęs 1940 m. gegužės 10 d. Vermachto puolimu Prancūzijoje, Nyderlanduose, Belgijoje ir Liuksemburge, jau birželio 25 d. pasibaigė Prancūzijos kapituliacija. 1940 m. birželio mėn. J. Stalinas ryžosi okupuoti visą Lietuvą, o kartu ir Latviją bei Estiją. Po ilgų SSRS ir Vokietijos derybų 1941 m. sausio 10 d. Maskvoje pasirašytu slaptuoju protokolu SSRS už Suvalkijos ruožą įsipareigojo Vokietijai sumokėti 7,5 mln. dolerių.^[22]

Dar 1940 m. pavasarį SSRS inicijavo kelias provokacijas Rumunijos pasienyje, o birželio 27 d. užėmė Besarabiją. Rumunijos kariuomenei teko atsitraukti už Pruto. Rugpjūčio 2 d. iš Ukrainos TSR sudėtyje buvusios Moldavijos ATSR 6 rajonų ir užimtų Besarabijos teritorijų buvo sudaryta Moldavijos SSR.

Molotovo-Ribentropo paktas leido SSRS užimti teritorijas nuo Baltijos iki Juodosios jūros ir turėti pakankamas strategines pozicijas tolesnei pasaulinės revoliucijos ekspansijai į Vakarų Europą.

 

Pagal Hitlerio knygoje Mein Kampf išdėstytus principus nacių vyriausybė planavo okupuoti dideles Rytų Europos teritorijas, nes vokiečių nacijai reikėjo gyvybinės erdvės (Lebensraum). Hitleris planavo iškelti Sovietų Sąjungos gyventojus už Uralo, o europinę dalį kolonizuoti. Dalis okupuotų šalių piliečių turėjo virsti priverčiamąjį darbą naciams dirbančiais žemesnės klasės asmenimis. Ukrainos žemės ūkio naudmenos ir Kaukazo nafta turėjo suteikti Trečiajam Reichui pakankamai maisto ir žaliavų tolimesnei ekspansijai. Po sovietų Sąjungos sutriuškinimo Jungtinė Karalystė būtų likusi visiškai izoliuota ir priversta derėtis.

Hitleris niekada neabejojo Sovietų Sąjungos kariniu silpnumu. Jis buvo pasisakęs, kad jam užteksią išspirti duris ir visa supuvusi sovietų struktūra subyrėsianti. Po to, kai per mažiau nei metus Vokietija okupavo Prancūziją, Norvegiją, Jugoslaviją, Nyderlandus, Belgiją, Daniją ir Graikiją bei išvijo britus iš visos Europos, mažai kas abejojo Vokietijos pranašumu prieš Sovietų Sąjungą.

Užimtose teritorijose SSRS pradėjo skubius įtvirtinimų statybos darbus jau 1940 m. pavasarį. Palei sieną, nustatytą Vokietijos-SSRS draugystės ir sienos sutartimi, praktiškai tik siekiant apgauti Vokietiją pradėta statyti Molotovo linija, ji buvo prastai suprojektuota ir įrenginėta paskubomis. Liniją pakoregavo ir Vokietijos parduotas Suvalkų trikampis, kuris ištęsė SSRS planuojamą fronto liniją. Kartu prie sienos buvo pradėtos dislokuoti naujausiais ginklais aprūpintos karinės dalys, nuolat vyko kariniai mokymai. Ypač jų padaugėjo 1941 m. pavasarį-vasarą.

Vokietijos karinė vadovybė matė SSRS pasirengimą ne gynybiniams, o puolamiesiems veiksmams, todėl pradėjo rengti kontrpriemones. Barbarosos planas patvirtintas 1940 m. gruodžio 18 d. fiurerio direktyva Nr. 21.^[23] Operacijoje "Barbarosa", kurios pradžia buvo planuota gegužės 13 d., turėjo dalyvauti daugiau nei trys milijonai karių, suskirstytų į tris grupes: Šiaurę (Wilhelm Ritter von Leeb), Centrą (Fedor von Bock) ir Pietus (Gerd von Rundstedt). Vokietiją turėjo palaikyti 600 000 sąjungininkų karių. Iš viso operacijoje turėjo dalyvauti 4,1 mnl. karių, suskirstytų į 225 divizijas, 600 000 transporto priemonių, 750 000 arklių, 4300 vnt. šarvuotosios technikos, 7184 pabūklai ir 4000 liuftvafės lėktuvų. Armijų grupė Centras turėjo smogti per Baltarusiją tiesiai link Maskvos. Armijų grupė Šiaurė su suomių pagalba turėjo užimti Leningradą ir tada prisidėti prie armijų grupės Centras. Armijų grupė Pietūs turėjo judėti per Ukrainą, pasiekti Volgą ir Kaukazą. Vokiečių kariuomenė taip turėjo pasiekti vadinamąją AA liniją nuo Archangelsko iki Astrachanės.

SSRS karo pradžiai prie Vokietijos sienos sutelkė 170 divizijų ir dvi brigadas, kuriose buvo 2,680 mln. karių, 37 500 pabūklų ir minosvaidžių, 1475 naujus tankus KB ir T-34, 1540 karinius lėktuvus, neskaitant pozicijose jau buvusių lengvųjų tankų ir pasenusios konstrukcijos lėktuvų. Trijuose kariniuose jūrų laivynuose buvo 220 000 jūrininkų, 182 pagrindiniai laivai, tarp jų 3 linijiniai laivai, 7 kreiseriai, 45 lyderiai ir minininkai, 127 povandeniniai laivai. Be to, tiesiogiai prie sienos buvo dislokuota 100 000 pasieninio kariuomenės karių. Tačiau kai kurie daliniai nebuvo pilni, Pabaltijo karinės apygardos 27-oji armija dar tik buvo formuojama prie Pskovo, Vakarų ypatingosios apygardos 13-oji armija – prie Mogiliavo ir Minsko.

 

Vokietijos žvalgybai jau 1941 m. kovo 30 d. tapo žinoma, kad SSRS puolimą į vakarus suplanavo 1941 m. liepos 6 d. ryte.^[24] Todėl buvo imtasi skubių priemonių pagal „Barbarosos planą“. Jau 1941 m. birželio 20 d. prie sienos su SSRS Vokietija sukoncentravo 181 diviziją, iš jų 19 tankų ir 14 motorizuotų divizijų. Armijų grupę „Šiaurė“ 230 km fronte sudarė 29 divizijos ir I aviacijos laivynas. Divizijos buvo sujungtos į 16-ąją ir 18-ąją armijas bei 4-ąją tankų grupę. 500 km ilgio fronte nuo Geldupės iki Vlodavos išsidėstė armijų grupė „Centras“, kurią sudarė 50 divizijų ir 2 brigados, palaikomos 2-ojo aviacijos laivyno. Divizijos buvo sujungtos į 9-ąją ir 7-ąją lauko armijas bei 2-ąją ir 3-ąją tankų grupes. Armijų grupė „Pietūs“ užėmė 1300 km ruožą iki Juodosios jūros. Ją sudarė 44 vokiečių ir 13 rumunų divizijų, 9 rumunų ir 4 vengrų brigados, 4-asis vokiečių aviacijos laivynas ir Rumunijos karinė aviacija. Šiaurėje, Norvegijoje buvo dislokuota atskiroji armija, kurią sudarė 36-asis vokiečių korpusas, korpusas „Norvegija“ ir 3-asis suomių korpusas.

Iš viso prieš SSRS buvo sutelkta 5,5 mln. žmonių, 3712 tankų, 47 260 pabūklų ir minosvaidžių, 4 950 lėktuvų.

Pagrindinis straipsnis – Operacija Barbarosa.

 

Birželio 21 d. 13 val. 00 min. Vermachto korpusai gavo įsakymą pradėti puolimą visu frontu. Artilerinė parengtis prasidėjo 1941 m. birželio 22 d. 3.05 val. Vokietijos arba 4.05 val. Maskvos laiku. Vokietijos puolimas Raudonajai armijai buvo netikėtas. Beveik visi jos lėktuvai, dislokuoti artimiausiuose aerodromuose buvo subombarduoti net nepakilę. Netikėjo karo pradžia ir Stalinas. Tik birželio 22 d. 12 val. per radiją apie karo pradžią gyventojus informavo V. Molotovas. Tą pačią dieną TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas paskelbė karo padėtį europinėje valstybės dalyje. 1905–1918 m. gimimo jaunuolių mobilizacija paskelbta birželio 23 d., o Vidurinės Azijos respublikose ir Užbaikalėje – dar po mėnesio. Rugpjūčio 10 d. Stalinui teko paskelbti mobilizaciją jau ir gimusiems 1890–1904 m., nes apie 850 000 Raudonosios armijos karių jau buvo žuvę, apie 1 mln. patekę į nelaisvę. 1941 m. gruodžio mėn. bendri SSRS kariniai nuostoliai siekė 3,5 mln. žmonių. Vokietija per šį laikotarpį neteko 740 000 žmonių, tarp jų 230 000 žuvusių. 1941 m. pabaigoje SSRS jau buvo mobilizuota daugiau kaip 14 mln. žmonių.^[25]

Tik prasidėjusi žiema sustabdė Vokietijos puolimą daugelyje frontų ir tai leido Stalinui pergrupuoti savo jėgas. Gruodžio 5 d. prasidėjo Raudonosios armijos kontrpuolimas prie Maskvos. Prasidėjo kitas karo etapas, kurį dar 1941 m. liepos 3 d. savo kalboje J. Stalinas pavadino Didysis Tėvynės karas.