Max Weber
|
Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius. |
|
Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite. |
| Max Weber vok. Maximilian Carl Emil Weber | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1864 m. balandžio 21 d. Erfurtas, Vokietija |
| Mirė | 1920 m. birželio 14 d. (56 metai) Miunchenas, Vokietija |
| Veikla | vokiečių ekonomistas, teisininkas ir sociologas. |
 Vikiteka |
Max Weber |
- Apie žydų kilmės JAV dailininką žr. Max Weber (dailininkas).
Maximilian Carl Emil Weber (1864 m. balandžio 21 d. Erfurte – 1920 m. birželio 14 d. Miunchene) – vokiečių ekonomistas, teisininkas ir sociologas.
M. Vėberis – kultūros sociologų Alfred Weber brolis ir Marianne Weber sutuoktinis.
Žymiausi kūriniai – „Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia", „Ūkio istorija", „Politika kaip profesinis pašaukimas".
1905 m. Maksas Vėberis knygoje Protestantizmo etika ir kapitalizmo dvasia įrodinėjo, jog rinkos ekonomika, verslumo dvasia ir kapitalizmas gimė paskatinti reformacijos ir protestantiškojo mąstymo. Anot jo, reformacija sugrąžino žmogų iš kolektyvinio tikėjimo į individualų. Jis teigė, kad žmogus asmeniškai tapo atsakingas už savo gyvenimą, tiek už savo vidines vertybes, tiek už savo darbą bei pareigų vykdymą.[1][2]
Makso Vėberio viešpatavimo teorija
redaguotiM. Vėberiui priklauso garsioji legitimumo teorija, kurioje jis teigia, jog egzistuoja trys žmonių paklusimo valdžiai tipai – tradicinis, charizmatinis ir racionalus (legalus).
Tradicinis viešpatavimo tipas
redaguotiAnot M. Vėberio, tai pats seniausias paklusimo valdžiai tipas. Kodėl paklūstama? Dėl to, kad taip buvo visada. Tradicinis viešpatavimo tipas kyla iš patriarchalinės šeimos. Tradiciniam viešpatavimo tipui galima priskirti ir gerontokratiją (senų, išmintingų žmonių valdymą).
Tradiciniame viešpatavimo tipe nėra administracinio aparato, jis atsiranda tik laikui bėgant ir didėjant pavaldinių skaičiui. Administracinio aparato tipai yra du: grynasis ir luominis.
Grynasis administracinio aparato tipas yra toks, kuomet pareigos yra patikimos valdovo vergams, jo šeimos nariams, artimiems giminaičiams. Tai dar vadinama sultonizmu.
Luominis administracinio aparato tipas yra toks, kuomet pareigos yra pasisavinamos luomų. T. y. tam tikras postas gali priklausyti tik to luomo žmonėms. Postas taip pat gali būti paveldimas ir tos šeimos (ne luomo) narių.
Charizmatinis viešpatavimo tipas
redaguotiTai pats nepastoviausias legitimumo tipas, kuris laikui bėgant perauga į tradicinį arba racionalų viešpatavimo tipus. Kodėl paklūstama? Dėl išskirtinių asmens savybių. Asmuo pasižymi ryškiomis savybėmis, kurios traukia visuomenę, daro politiką patrauklų piliečiams. Šis tipas būdingas neapibrėžtumo, kriziniams laikotarpiams, kai iškyla nauji lyderiai.
Charizmatinio viešpatavimo tipo politikui negalima klysti, o jei jis klysta, tai turi parodyti, jog nesėkmės yra laikinos. Asmuo turi išsaugoti tas savybes, dėl kurių jis tapo populiariu.
Administracinis aparatas šiame legitimumo tipe susideda iš asmenų, atsidavusių valdovui, tikinčių jo išskirtinėmis savybėmis. Šio aparato nariai dažniausiai atlieka neapibrėžtus, vienkartinius paliepimus.
Racionalusis viešpatavimo tipas
redaguotiPats populiariausias legitimumo tipas. Kodėl paklūstama? Dėl įstatymo beasmenės dvasios. Asmenys į valdžią ateina iš anksto numatytų procedūrų metu. Vis dėlto šis tipas yra stabilesnis, jei yra papildomas tradicinio arba charizmatinio viešpatavimo tipo elementais. Pavyzdžiui, paveldima karaliaus institucija arba piliečių renkamo prezidento institucija.
Administracinį aparatą šiame legitimumo tipe sudaro biurokratija, kurią M. Veberis vertina teigimai. Anot jo, biurokratija yra sveikintinas dalykas, tačiau reikia neleisti jam išsigimti į biurokratijos diktatūrą.
Išnašos
redaguoti- ↑ Maksas Vėberis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008
- ↑ Reformacijos ženklai šiandieninėje Europoje. Gyvieji šaltiniai. 2017/4 (80)
| Šis straipsnis apie Vokietijos asmenybę yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |