Riteris

Feodaliniais ryšiais susieta tarnystė kavalerijoje atsirado valdant frankų majordomui Karoliui Marteliui, kuris, norėdamas išlaikyti didelę kariuomenę, už tarnybą pradėjo dalyti beneficijas.

Karo tarnybai paskirtas vaikas nuo 7 metų tarnaudavo savo tėvo, nuo maždaug 12 metų tėvo siuzereno pažu. Vėliau jis tapdavo savo patrono ginklanešiu. Pakankamai įgudęs karo mene ir įgijęs riterio ginkluotei nusipirkti reikiamų lėšų būdavo įšventinamas į riterius.

Įšventinimo ceremonijoje globėjas paliesdavo riterio petį kalaviju ir įteikdavo luomo simbolius: juostą ir balnakilpes ar pentinus. Šio luomo asmens elgesį, gyvenimo būdą reguliavo nerašytos taisyklės – riterio garbės kodeksas. Riteris pasižadėjo garbingai kariauti, tarnauti Dievui bei ginti Bažnyčią, globoti vargšus ir našlaičius, pagarbiai elgtis su kilmingomis moterimis – damomis.

Kiekvienas riteris savo lėšomis apsirupindavo ginkluote: kalaviju, ilga ietimi, skydu. Kūną saugojo grandininiai šarvai, kuriuos vėliau pakeitė plokšteliniai, galvą nuo smūgių – šalmas. Riterių žirgai taip pat buvo apdengiami šarvais. Karių ginkluotė galėjo sverti net  25 kg, todėl teko ilgai treniruotis, kad išmoktų kautis taip sunkiai apsiginklavę.

Pilis viduramžiais buvo ir gyvenamasis būstas ir nuo priešų sauganti tvirtovė. Iš pradžių ant naturalių kalvų ar piliakalnių statytos medinės pilys. XI-XII a. Europoje jas pakeitė mūrinės ar akmeninės pilys. Riterių pilys tapo šio luomo politiniais, kultūriniais ir ekonominiais centrais. Jose vyko turnyrai, buvo rengiamos rūmų šventės.

Taikiu metu riteriai tvarkė reikalus savo valdose, tobulino ginklo valdymo įgudžius, medžiojo. Ypatingomis progomis buvo rengiamos didžiulės puotos. Skambant muzikai, riteriai bei svečiai vaišinosi gausiais valgiais ir gėrimais. Po vaišių vyko šokiai, riteriai žaidė kauliukais, šachmatais, svečius pokštais ir žaidimais linksmino juokdarys. Drąsą ir kovos įgūdžius riteriai demonstravo turnyruose.

XV a. išplitus rankiniams šaunamiesiems ginklams ir gerai organizuotų samdomų pėstininkų pulkams, karinė riterių reikšmė ir įtaka laipsniškai ėmė mažėti. Tačiau tik maždaug po šimtmečio valdovai visiškai atsisakė riterių paslaugų.

• L: Christiansen E. The northern crusadesthe Baltic and the cotholic frontier (1100–1525), Minneapolis, 1980.
• Duby G. La société chevaleresque, Flammarion, 1988; Boockmann H. Vokiečių ordinas. XII jo istorijos skyrių, V., 2003.
• Urban W. Kryžiaus karas Žemaitijoje, V., 2005.
• •Laikas 8, Istorijos vadovėlis 1 dalis.