Kubanė (regionas)

Kubanė užima dideles teritorijas Juodosios jūros šiaurės rytinėje ir Azovo jūros rytinėje pakrantėje. Šiaurine regiono riba laikoma Kumo-Maničiaus įduba, o pietine – Didysis Kaukazas (už kurio yra Abchazija, Gruzija). Rytuose regionas pereina į Nogajų stepę.

Regionas dalinai sutampa su Kubanės upės baseinu. Kubanė jį dalina į dvi dalis. Šiaurėje vyrauja stepinis klimatas. Pietinė, kalnuota dalis (Čerkesija) dar vadinama Užkubane.

Iki XIX a. pietinėje regiono dalyje gyvavo Čerkesijos genčių konfederacija, o šiaurinę valdė įvairios stepės tautos. Paskutinioji jų buvo nogajai, čia įkūrę Kubanės ordą, kuri pripažino Krymo chanato valdžią.

XVIII a. regione stiprėjo Rusijos imperijos interesai. 1783 m. generolo Suvorovo kariuomenė išskerdė daug nogajų ir užėmė teritorijas iki Kubanės upės. Čerkesija į imperiją buvo galutinai įjungta 1864 m., po nuožmaus Rusijos-Čerkesijos karo. Nukariavimų metu Rusija siekė išvalyti kraštą nuo musulmonų, todėl nogajai ir čerkesai buvo masiškai žudomi, tremiami į stepes arba priverčiami emigruoti į Osmanų imperiją. Kadaise tankiai gyvenamas regionas tuštėjo, o vietos gyventojai liko gyventi nedidelėse etninėse „salose“.

 

Didžiuma Kubanės regiono buvo administruojama kaip Kubanės sritis, tik pajūrio ruožas – kaip Juodosios jūros gubernija. Pradedant 1792 m. Rusija intensyviai kolonizavo kraštą, apgyvendindama jį kazokais. Iš pradžių čia siųsti Juodosios jūros kazokai iš dab. pietų Ukrainos. Vėliau čia suformuota atskira Kubanės kazokų kariuomenė. Atsikėlėliai gana greitai viršijo vietos gyventojus: 1897 m. Kubanės srityje senieji krašto gyventojai sudarė tik 10,1 % gyventojų. Dauguma gyventojų (47,4 %) turėjo ukrainietišką (mažarusių) tapatybę^[1]. Iki 1926 m.ukrainiečių procentas krašte išaugo iki 62,2 %^[2].

Ponto stepės istorija
Skitai
Sarmatai
Hunai, Vakarų tiurkai
Bolgarai, Sabirai, Alanai
Chazarų kaganatas (Chazarai)
Pečenegai
Kumanai (Kipčiakai)
Aukso orda:
Didžioji orda, Nogajų orda, Krymo, Astrachanės chanatai
Kazokai:
Zaparožės, Dunojaus sečės, Dono, Tereko, Astrachanės, Kubanės, Orenburgo kariuomenės
Rusijos imperija (Novorosija)
TSRS (Kalmukų ATSR)
Ukraina, Rusijos Federacija
Edisanas, Zaporožė, Paazovjė, Donščina, Slobožanščina, Kubanė, Žemutinis Pavolgys

1917 m. Kubanės kazokai pradėjo rinkti Kubanės aukščiausiąją radą, o 1918 m. paskelbė nepriklausomą Kubanės Liaudies Respubliką su sostine Jekaterinodare. Jos siekis buvo ilgainiui prisijungti prie Ukrainos. 1920 m. į respubliką įžengė Raudonoji armija. Nepaisant to, kad didžiuma gyventojų buvo ukrainiečiai, buvo nuspręsta regioną prijungti prie Rusijos TSR, o ne prie Ukrainos TSR.

Kadangi kazokų pasipriešinimas tęsėsi, regionas TSRS sudėtyje buvo vienas iš problemiškiausių: čia nuolat vykdyti valymai, trėmimai, išbuožinimai. Pradedant 1932 m. prasidėjo masinės prieš ukrainiečius nukreiptos represijos. Viena baisiausių tarp jų buvo Kubanės badas, kurio metu iš valstiečių buvo atiminėjamas maistas, taip pasmerkiant juos mirčiai. Kadangi dauguma valstiečių buvo ukrainiečiai, badas ypač neigiamai paveikė jų populiaciją. 2010 m. duomenimis, šiuo metu regione gyvena vos apie 1,6 % ukrainiečių. Ukrainiečiai laiko Kubanę vienu iš savo istorijoje prarastų etninių regionų. Neoficialiai teritorijos, kur vis dar koncentruojasi ukrainiečių mažumos, yra vadinamas Avietiniu pleištu (ukr. Малиновий Клин).