Rusijos imperijos istorija

 

Petras I įsitvirtino soste negailestingai kovodamas su savo priešininkais. Ne tik pirmieji jo valdymo žingsniai, bet ir visas viešpatavimo laikotarpis buvo aplaistytas Rusijos žmonių krauju. Kita vertus, Petras I pradėjo naują Rusijos istorijos epochą. Ją galima vadinti pirmąja Rusijos pertvarka, kurią įgyvendinant buvo bandoma remtis Vakarų patirtimi.

Petras I nekeitė ankstesnės užsienio politikos, jis tik energingai ėmėsi ją įgyvendinti. Jis bandė įveikti Rusijos ekonomikos ir kultūros atsilikimą, jos uždarumą, tad stengėsi plėtoti politinius, prekybinius, kultūrinius ryšius su Europos kraštais. Tam reikėjo patogaus ir saugaus išėjimo į jūrą. Rusija galėjo jį įgyti tik nukariavusi kitus kraštus ir tautas. Petras I manė būsiant tikslinga Rusijai įsitvirtinti Juodosios jūros šiauriniuose pakraščiuose ir ten esančiuose uostuose. Po XVII a. pabaigoje surengtų dviejų nepasisekusių žygių į Krymą, Rusijos kariuomenė pradėjo pulti turkų Azovo tvirtovę. Petras I surengė du Azovo žygius. Antrojo metu rusai užėmė Azovą, bet nepajėgė jo išlaikyti. Viltis užmegzti ryšius su Europa per Juodąją jūrą žlugo.

1725 m. Petras I mirė, nepaskyręs sosto įpėdinio. Po jo mirties iki 1801 m. Rusijoje įvyko bene 7 rūmų perversmai. Rusiją valdė moterys, kūdikiai ar šiaip į valdovus nelabai tinkantys žmonės. Rusijos carai pamažu tolo nuo Romanovų kamieno, kol pagaliau liko tik dinastijos pavardė. Rūmų perversmai atspindėjo bajorijos ir senosios diduomenės tarpusavio kovą dėl vienokios ar kitokios baudžiavinės Rusijos raidos. Rusijoje bandė įsigalėti Kuršo vokiečiai. Tai ir paskatino rusus vienytis, nes Rusijoje užsieniečių niekuomet nemėgta ir jais nepasitikėta. Keičiantis šalies vadovams, keisdavosi ir vyriausybės socialinė politika. vos per 30 metų bajorija įgyjo daugybę teisių ir privilegijų. Bajorų baudžiauninkai buvo atleisti nuo priesaikos carui (už juos prisiekdavo jų ponas), bajorai gavo teisę rinkti iš savo baudžiauninkų valstybinius mokesčius, savo nuožiūra tremti nepaklusnius į Sibirą, buvo sutrumpintas bajorų valstybinės ar karo tarnybos laikas. Pagaliau buvo paskelbtos bajorijos laisvės. Po daugelio rūmų perversmų visi Rusijos žemvaldžiai susiliejo į vieną bajorų luomą.

Rusijos imperatoriai mirus Petrui I:

•  
  Jekaterina I
  1725–1727 m.
•  
  Petras II
  1728–1730 m.
•  
  Ana Ivanovna
  1730–1740 m.
•  
  Ivanas VI
  1740–1741 m.
•  
  Elžbieta Petrovna
  1741–1762 m.
•  
  Petras III
  1762 m. (6 mėn.)

 

Rusijos imperatorių virtinėje išsiskiria Jekaterina II, nuosekli Petro I vidaus ir užsienio politikos tęsėja. Jekaterina II buvo gana išsilavinusi, protinga ir energinga moteris. Įžengdama į sostą ji pareiškė saugosianti vienvaldystę ir „nepaliestą imperiją“. Siekdama populiarumo, Jekaterina II dėjosi rusiškų papročių ir stačiatikybės gerbėja, o užsienyje rodėsi kaip „apšviestojo absoliutizmo“ šalininkė. Atsidėkodama už savo sostą, ji bajorams išdalino daug valstybinių, rūmų ir buvusių vienuolynų žemių su baudžiauninkais.

Jekaterina II pertvarkė senatą. Bajorų interesus reiškiantis senatas buvo suskaidytas ir prarado politinę reikšmę. Iš įvairių luomų atstovų buvo sudaryta komisija naujam Teisynui perengti, nes 1649 m. Soboro teisynas paseno. Tačiau ji greitai buvo paleista ir teisyno neparengė.

Jekaterina II atkakliai plėtė imperijos teritoriją, XVIII a. antroje pusėje Rusija siekė įsigalėti Juodojoje jūroje, be to, paversti Lenkijos–Lietuvos valstybę savo protektoratu ar ją prisijungti. Rusijos stiprėjimas, jos ekspansionistinė politika buvo neparanki ne tik jos kaimynėms, bet ir Anglijai, Prancūzijai. Rusijai savo ruožtu daug rūpesčių kėlė Austrijos laviravimas, Prūsijos stiprėjimas. Verždamasi į pietus, Rusija įsigyjo dar vieną priešą – Persiją. Teisindama savo ekspansiją, Rusija skelbėsi rusėnų ir kai kurių kitų tautų gynėja ir globėja.

Jekaterinos II valdymo metu (1773–1775 m.) įvyko didžiausias Rusijos istorijoje valstiečių sukilimas, vadovaujamas Jemeljano Pugačiovo, norint užimti Rusijos sostą. Sukilėliai buvo sutriuškinti.

 

Įsitvirtinusi prie Baltijos, Rusija ėmė veržtis prie Juodosios jūros. 1768–1774 m. vyko pirmasis Rusijos–Turkijos karas, kurį pradėjo Osmanų imperija. Karas Rusijai nebuvo labai sėkmingas, bet ji vis dėlto pasiekė nemažų laimėjimų. 1774 m. Kiučiuk Kainardžios kaimelyje buvo pasirašyta taikos sutartis. Rusija gavo Kabardos teritoriją Šiaurės Kaukaze, žemes, esančias tarp Dniepro ir Pietų Bugo, nemažus plotus prie Azovo jūros ir laisvą priėjimą prie Juodosios jūros. Jos prekiniai laivai galėjo laisvai plaukioti Bosforo ir Dardanelų sąsiauriais. Turkija pripažino Krymo chanato nepriklausomybę, taigi atidavė jį Rusijos malonei. Nuo tol Rusija ėmė įsigalėti prie Juodosios jūros.

Rusijai neužteko išėjimo į Juodąją jūrą. Sutvarkiusi su įvestos kariuomenės pagalba Kryme kilusią sumaištį, ji privertė Krymo chaną atsisakyti sosto. 1783 m. Krymas buvo oficialiai prijungtas prie Rusijos.

Po Krymo prijungimo labai pablogėjo Rusijos santykiai su Osmanų imperija. Ši griežtai reikalavo, kad Rusija grąžintų Krymą ir nesikištų į Kaukazo reikalus. Dėl to kilo antrasis Rusijos–Turkijos karas (1787–1791 m.). Didelė Turkijos kariuomenė negalėjo atsilaikyti prieš gerai išmokytą ir puikiai ginkluotą rusų kariuomenę. 1791 m. Jasuose buvo pasirašyta taikos sutartis. Turkija pripažino Krymo prijungimą prie Rusijos. Be to, Rusija gavo žemes, esančias tarp Pietų Bugo ir Dniestro. Paspartėjo Naujosios Rusijos kolonizavimas, jūros pakrantėje pradėjo augti nauji miestai.

Mirus Jekaterinai II, penkerių metų laikotarpį (1796–1801 m.) Rusijos imperiją valdė Petro III ir Jekaterinos II sūnus Pavelas I. Apribojo bajorų privilegijas ir lažą iki 3 dienų per savaitę. 1796 m. Pavelo I įsakymu buvo amnestuotas 1794 m. sukilimo vadas Tadas Kosciuška. Tuo trumpu laikotarpiu Rusijoje subrendo ir buvo įvykdytas paskutinis rūmų perversmas. Nepatenkinti caro vidaus ir užsienio politika, sąmokslininkai pasmaugė jį miegamajame. Apie sąmokslą žinojo ir sosto įpėdinis Aleksandras.

 

Tapęs caru, Aleksandras I iškilmingai pažadėjo valdysiąs pagal „senelės Jekaterinos Didžiosios įstatymus ir širdį“, t. y. atsiribosiąs nuo nenuoseklios ir bajorijai netinkamos tėvo politikos. Kol įsitvirtino soste, Aleksandras I dažnai tardavosi su savo „jaunaisiais bičiuliais“, kurių būrelis buvo vadinamas „Neviešu komitetu“.

1802 m. buvo įgyvendinta seniai pribrendusi centrinių vykdomosios valdžios institucijų reforma. Vietoje atgyvenusios Petro I laikų kolegijų sistemos buvo įsteigtos ministerijos, kurioms vadovavo pačiam carui atsakingi ministrai. Liberalios kalbos vyriausybės sluoksniuose baigėsi. Vyriausybė, bandydama bent kiek pakelti valdininkų kvalifikaciją, išleido įsaką, pagal kurį norint gauti aštuntos klasės ir didesnį rangą reikėjo turėti universiteto diplomą arba laikyti kvalifikacinius egzaminus iš gimnazijos kurso.

Naują Aleksandro I politikos kurą atspindėjo Aleksejaus Arakčejevo iškilimas. Aleksandras I labai juo pasitikėjo, skyrė į atsakingus postus, bet vadindavo jį niekšu. Arakčejevas iš tikrųjų buvo vyriausybės vadovas, nes tik jis informuodavo carą apie ministerijų veiklą ir ministrų sumanymus. Šis itin stropus valdininkas atstovavo svarbiausiai caro visuomenės atramai – smulkiajai ir vidutinei bajorijai. Arakčejevas niekada neprieštaravo reformoms ir, caro liepiamas, net bandė rengti Valstiečių reformos projektą. Tačiau pats reformomis netikėjo. Arakčejevas suformavo Rusijoje gana griežtą režimą, smulkmeniškai reglamentuojantį ir prižiūrintį visas gyvenimo sritis.

XIX a. pradžioje Rusija buvo įsivėlusi į keletą karų. ji kariavo su Prancūzija (1805, 1806–1807, 1812 m.), Persija (1805–1813 m.), Osmanų imperija (1806–1812 m.), Švedija (1808–1809 m.). Ypač sunkūs Rusijai buvo du pirmieji karai su Prancūzija. Rusija pati juos pradėjo ir abu pralaimėjo. Po antrojo karo pasirašyta Tilžės taika nepatenkino abiejų šalių ir labai užgavo rusų savimeilę.

 

Tačiau svarbiausias XIX a. pradžios Rusijos istorijos įvykis buvo 1812 m. karas su Prancūzija. Jis subrandino rusų patriotizmą, ypač tarp bajorijos, kuriai ligtol beveik netekdavo net rusiškai kalbėti, nes pagal to meto madą ne tik viešumoje, bet ir namie buvo kalbama tik prancūziškai.

XIX a. pradžioje ne kartą keitėsi Rusijos vakarinės sienos. Po paskutinio karo su Švedija (1808–1809 m.) Rusija prisijungė Suomiją ir Alandų salas. Iš prijungtų teritorijų buvo sudaryta Suomijos didžioji kunigaikštystė, kuri Rusijos imperijoje turėjo autonomiją. Pagal 1812 m. Bukarešto taikos su Turkija sąlygas Rusija gavo Besarabiją – nemažą teritoriją, esančią tarp Dniestro ir Pruto upių. Pagaliau pagal 1815 m. Vienos kongreso sąlygas Rusijai teko buvusios Varšuvos kunigaikštystės teritorija – nemažai lenkų žemių, Varšuva ir Lietuvos užnemunė. Iš šitų teritorijų buvo sudaryta Lenkijos karalystė, iki 1831 m. turėjusi savo konstituciją ir ribotą autonomiją.

Nikolajaus I laikais buvo dar labiau centralizuotas ir subiurokratintas valdymo aparatas, bet karinės gyvenvietės – panaikintos. Caro rūmuose vėl pasirodė daug Pabaltijo gubernijų bajorų vokiečių. Buvo pertvarkyta politinė policija, jai vadovauti įsteigtas jo imperatoriškosios didenybės nuosavos kanceliarijos Trečias skyrius, suformuotas žandarų korpusas. Teisės srityje vyko sisteminimo darbai (1832 m. Rusijos imperijos įstatymų sąvadas).

 

Nikolajaus I valdymo pradžioje Rusija stengėsi plėsti savo valdas Kaukaze, vėl atsinaujino karai su Persija (1826–1828 m.) ir Turkija (1828–1829 m.). Po jų Rusija prisijungė Rytų Armėniją. Nachičevanės chanystę ir pietines Azerbaidžano sritis. Siena tarp Rusijos ir Persijos nusistovėjo Arakso upe. Rusija visiškai įsitvirtino Kaspijos jūroje. Gavusi Juodosios jūros pakrantėje ruožą nuo Anapos iki Počio, ji galutinai įsiviešpatavo šiame regione.

XIX a. 4-ame ir 5-ame dešimtmetyje Rusija plėtė teritorijas ir Vidurinės Azijos prieigose ir stiprino strategines pozicijas. Dėl politinių intrigų be didesnio pasipriešinimo Rusijos vasalais tapo Vyresniojo žuzo (Semirečė) kazachai. Taigi beveik visas Kazachstanas buvo prijungtas prie imperijos.

6-jo dešimtmečio pradžioje Rusija toliau plėtė savo įtaką Krymo ir Juodosios jūros regionuose. 1853 m. ji užpuolė Turkiją ir įsivėlė į trejus metus trukusį konfliktą, žinomą kaip Krymo karas. Šiame kare Turkiją parėmė Vakarų Europos šalys ir Rusija patyrė pralaimėjimą, jos tolesnė ekspansija šiame regione buvo pristabdyta. Tuomet Rusijos imperija nukreipė žvilgsnį į Rytus – Ramiojo vandenyno pakrantes. Čia 1854 m. Rytų Sibiro generalgubernatorius Nikolajus Muravjovas pradėjo derybas su Kinija dėl rytinės Amūro dalies priklausomybės. Po kelerius metus trukusių derybų žymi dalis Amūro upės tapo Rusijos ir Kinija siena. 1858 m. čia atsikėlė pirmieji rusų kolonistai, Amūro pakrantėje buvo įkurtas Chabarovkos miestelis (vėliau – Chabarovskas). Jis tapo atramos punktu, iš kurio N. Muravjovas sparčiai plėtė carinės imperijos teritoriją į Rytus.

 

1855 m. Rusijoje caru tapo Aleksandras II. Rusijos kaimas buvo nualintas. Betrūko tik kibirkštėlės, kad kiltų naujas valstiečių karas. Ilgai užsibuvusi baudžiava stabdė krašto pažangą. Naujasis caras turėjo viešai Maskvos bajorijos atstovams pareikšti, kad teksią naikinti baudžiavą. 1857 m. pradžioje buvo įsteigtas Slaptasis komitetas baudžiavos panaikinimo projektams rengti ir svarstyti. Bet valdžia norėjo parodyti, kad baudžiavos panaikinimas yra savanoriška bajorijos auka ir tai daroma jos iniciatyva. 1861 m. vasario 19 d. caras pasirašė teisinius baudžiavos panaikinimo aktus – „Manifestą“ ir „Nuostatus“. Buvę baudžiauninkai gavo asmens laisvę, kai kurias turtines teises.

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Baudžiavos panaikinimo reforma.

Panaikinus baudžiavą, reikėjo pertvarkyti ir daugelį visuomenės gyvenimo sričių – vietinį valdymą, teismus, švietimą, finansus, kariuomenę. Prasidėjo reformų laikai.

• Zemstvų ir miestų reforma

Pirmiausia Rusijoje buvo įvykdyta vietinio valdymo reforma – įvestos zemstvos. Jos turėjo geriau tvarkyti vietinį ūkį ir padėti administracijai valdyti kraštą. 1864 m. paskelbus zemstvų nuostatus, gubernijose ir apskrityse buvo kuriamos visų luomų renkamos zemstvų institucijos: susirinkimai (tvarkomoji grandis) ir valdybos (vykdomoji grandis). Zemstvų rinkimai buvo daugiapakopiai ir vyko atskirai keliose kurijose. Rinkimų sistema buvo grindžiama gana dideliu turto cenzu. Formaliai zemstvos buvo neluominės organizacijos. Bet kurijos iš tikrųjų buvo sudaromos pagal luomus. Daugumoje zemstvų vyravo bajorijos atstovai.

• Teismų reforma

Bene nuosekliausia buvo 1864 m. teismų reforma. Nauji teismų nuostatai skelbė, kad panaikinami senieji feodaliniai luominiai teismai ir kuriami bendri visų luomų žmonių teismai.

• Švietimo reforma

 

Svarbi buvo švietimo reforma, pašalinusi iki tol buvusius luominius apribojimus siekiantiesiems mokslo. 1863 m. valdžia paskelbė naujus Universitetų nuostatus. Nuo tol bet kurio luomo atstovai be apribojimų galėjo stoti į universitetą arba į betkurią aukštąją technikos mokyklą. Tačiau moterys į šiąs aukštąsias mokyklas nebuvo priimamos. 1869 m. pradėti steigti aukštieji moterų kursai, kuriuose buvo mokoma pagal universitetų programas.

• Karinė reforma

Buvo įvykdyta ir karinė reforma. Karybos pertvarkymai prasidėjo 1862 m. ir truko iki 1874 m., kol buvo įvesta visuotinė karinė prievolė vietoje iki tol buvusio prievartinio rekrutų rinkimo į kariuomenę. Nuo tol Rusijos kariuomenėje tarnavo visų luomų žmonės. Karininkais galėjo būti ne tik bajorai, bet ir kitų luomų atstovai, baigę gimnaziją.

Karinė reforma sustiprino Rusijos kariuomenę, sudarė sąlygas turėti apmokytą rezervą.

XIX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje Rusijos imperija pagrindinį dėmesį sutelkė plėtrai į Rytus ir Viduriniąją Aziją. Rytuose rusų ekspedicijos pasiekė Ramiojo vandenyno pakrantes. 1860 m. čia pradedama Vladivostoko uosto statyba. Kinijai teko pripažinti šiuos rusų užkariavimus.

Panašiu laikotarpiu Rusija pradėjo karinę ekspansiją į Viduriniąją Aziją. 1864 m. carinės imperijos kariuomenė sutriuškino ir užgrobė Kokandos, Chivos, Bucharos chanatus ir įsitvirtino visoje vakarinėje Kaspijos jūros pakrantėje.

 

XX a. pradžioje Rusija vėl virto didelių socialinių ir politinių prieštaravimų vieta. Septinto ir aštunto dešimtmečio reformos paspartino kapitalizmo raidą Rusijoje, bet savo atsilikimo ji neįveikė. Dešimtojo dešimtmečio pramonės plėtra Rusijoje sąlygojo buržuazijos ir darbininkų klasių formavimąsi. Tai paskatino ir radikalių partijų formavimąsi. Skirtingai nuo Vakarų Europos šalių, daugumą Rusijos pramonės valdė užsieniečiai bei valstybė, taigi čia darbininkų klasė buvo stipresnė, o buržuazija – silpnesnė nei Vakaruose. Darbininkai ir valstiečiai pirmieji įsteigė politines partijas, nes bajorija bei turtingi miestiečiai buvo politiškai neaktyvūs. Dešimto dešimtmečio pabaigoje ir pirmo XX a. dešimtmečio pradžioje buvusios pasibaisėtinos darbo sąlygos, dideli mokesčiai bei noras turėti savo žemės sukeldavo dažnus streikus bei valstiečių neramumus. Šios aplinkybės skatino įvairių tautybių miestiečius kurti liberalių ir konservatyvių pakraipų partijas.

Įvairių tautų socialistai taip pat formavo savo partijas. Rusijos lenkai, kurie kentėjo nuo nemažos administracinės ir edukacinės rusifikacijos, 1892 Paryžiuje įkūrė nacionalistinė Lenkų socialistų partiją. Partijos įkūrėjai tikėjosi, kad tai padės suvienyti Lenkiją, kurios teritorijos buvo padalintos tarp Austrijos-Vengrijos, Vokietijos ir Rusijos. 1897 žydų darbininkai Rusijoje sukūrė Bendrąją žydų profsąjungą, kuri netrukus išpopuliarėjo vakarinėje Ukrainoje, Baltarusijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje. Rusijos socialdemokratų darbininkų partija buvo įkurta 1898. Suomijos socialdemokratai laikėsi atskirai, bet Latvijos ir Gruzijos socialdemokratai siejo save su Rusijos socialdemokratais. Armėnai aktyviai politiškai dalyvavo tiek Rusijos, tiek Otomanų imperijos politiniame gyvenime. Politiškai aktyvūs musulmonai gyvenantys Rusijoje linko prie pan-islamiškų ir pan-turkiškų judėjimų Egipte ir Otomanų imperijoje. Kiti rusai, suliejo senųjų populistų idėjas su miestų socialistais ir taip suformavo didžiausią iš radikalių judėjimų – Socialistų-revoliucionierių partiją. Ši partija apjungė revoliucines doktrinas su smurtiniu radikalizmu.

 

Vladimiras Uljanovas (Leninas) buvo vienas talentingiausių socialistų revoliucionierių. Dešimtajame dešimtmetyje jis sugebėjo įtikinti jaunus radikalus marksizmo idėjomis, taip juos atitraukdamas nuo populizmo. 1895–1899 ištremtas į Sibirą, jis buvo vienas iš pagrindinių Rusijos socialdemokratų darbo partijos taktikų. 1900 gruodžio mėn. jis įsteigė Iskros laikraštį. Savo knygoje Ką daryti?, Leninas išplėtojo teoriją, kad užsienyje leidžiamas laikraštis gali padėti sukurti centralizuotą revoliucionierių partiją ir taip padėti įvykdyti autokratinės vyriausybės perversmą. Šiam tikslui jis Rusijoje suorganizavo griežtą ir disciplinuotą partiją. Antrajame partijos kongrese 1903 jis privertė Bendrąją žydų profsajungą pasitraukti ir sukėlė skilimą tarp partijos narių, kurių daugumą atstovavo bolševikai, o mažumą – menševikai. Menševikai tuomet labiau tikėjo darbininkų spontaniškumu nei griežta organizacine taktika. Lenino darbininkų ir valstiečių sąjungos idėja iš tiesų buvo artimesnė Piotro Tkačiovo ideologijai neigu marksizmui ar Engelso teorijoms. Jauni bolševikai, tokie kaip Stalinas ir Bucharinas žiūrėjo į Leniną kaip į partijos lyderį.

1905 m. sausio 9 d. (pagal naująjį kalendorių – 22) d. caro valdžia, pasitelkusi armiją, sušaudė taikią 140 tūkst. darbininkų demonstraciją, nešančią į caro rūmus peticiją, kurioje buvo reikalaujama pagerinti darbininkų padėtį, amnestuoti politinius kalinius ir sušaukti Steigiamąjį susirinkimą. Beveik tūkstantis žmonių žuvo, keli tūkstančiai buvo sužeisti.

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje 1905–1907 m. Rusijos revoliucija.

• Rusijos imperija Archyvuota kopija 2008-03-02 iš Wayback Machine projekto.

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Rusijos revoliucija.