Kinijos Liaudies Respublika

Pagrindiniai straipsniai – Kinijos istorija ir Kinijos Liaudies Respublikos istorija.

Kinijos civilizacija yra viena seniausių pasaulyje. Kinijos istorija pasižymi gausa įvairių rašytinių šaltinių, kurie, kartu su archeologiniais duomenimis, leidžia rekonstruoti politinį Kinijos gyvenimą ir socialius procesus pradedant gilia senove. Politiškai Kinija per keletą tūkstantmečių keletą kartų perėjo per besikartojančius politinės vienybės ir susiskaidymo ciklus. Kinijos teritoriją reguliariai užkariaudavo ateiviai iš išorės, tačiau daugelis jų anksčiau ar vėliau buvo asimiliuojami į kinų etnosą.

Nuo priešistorinių laikų atskiruose Kinijos arealuose klestėjo lokalios priešistorinės kultūros, kurios vykdė tarpusavio mainus ir ilgainiui lydėsi į vientisą civilizaciją. Svarbesnės jų buvo Jangšao, Longšano (Geltonosios upės vidurupyje), Madziajao (upės aukštupyje), Davenkou (žemupyje), Liangdžu (Jangdzės žemupyje), Pengtoušano (Jangdzės vidurupyje), Sanšingdui (Sičuane) ir kt. Ilgainiui šiuose arealuose susiformavo valstybiniai junginiai, didžiausio klestėjimo pasiekę I tūkst. pr. m. e. kaip Ču, Čin, Či, Jue, Vu, Jan, Šu ir kitos karalystės.

Daugiausia žinių yra išlikę apie Geltonosios upės vidurupio (taip vadinamos Vidurio lygumos) arealo raidą, kur jau II tūkst. pr. m. e. viduryje į valdžią atėjo pusiau legendinė Šia dinastija, kurią pakeitė Šangų dinastija. XI a. pr. m. e. čia įsigalėjo Džou dinastija. Tuo metu Vidurio lygumos karalystė pradėta vadinti tiesiog „Vidurio karalyste“ (kin. Zhongguo), kas ir davė pavadinimą visai Kinijai. Valdant Džou dinastijai, jos monarchų simbolinis autoritetas išplito po didžiulę teritoriją. Nors atskiros Kinijos valstybės kovojo tarpusavyje, kultūriniai mainai intensyvėjo, kas ilgainiui vedė į politinį suvienijimą III a. pr. m. e.

Kinijos karalysčių suvienijimo pasiekė Čin karalystės valdovas Ši Huangdi, kuris nukariavo konkuruojančias valstybes ir pirmą kartą sukūrė Kinijos imperiją. Vengdamas kultūrinės įvairovės, jis suvienijo imperijos pinigus, matus, rašto stilius, net vežimų ašis. Nepaisant to, lokalios tapatybės išliko ir visada lemdavo Kinijos dezintegraciją, vos centrinė valdžia susilpnėdavo.

Po ilgo Han dinastijos (206 m. pr. m. e. – 220 m.) viešpatavimo, IV a. Kiniją ėmė siaubti barbarų invazijos. Jų metu šiauriniai ir vakarų barbarai iš anapus Didžiosios sienos puldinėjo teritoriją ir kūrė čia efemeriškas karalystes. Imperijos aristokratija ir centrinė valdžia tuo metu persikėlė į pietinę Kiniją, kur sąlyginai ramiai valdė Dzin, Liangų, Čen ir kitos dinastijos. Tai – vadinamasis Pietinių ir šiaurinių dinastijų laikotarpis.

VII a. iš šiaurės kilusi Sui dinastija ir ją sekusi Tangų dinastija (618–907 m.) atkūrė imperijos politinę vienybę ir vėl sudarė prielaidas visuotiniam kultūriniam klestėjimui. Tangų laikais aukštumų pasiekė Kinijos filosofija, literatūra, dailė, kitos meno formos. Imperija vystė prekybą su kaimyninėmis bei tolimesnėmis šalimis, išvystydama duoklinę sistemą. Vėlesnė Songų dinastija (960–1279 m.), nors ir pasižymėjo kultūros klestėjimu, politiškai jau buvo silpna. Imperijai nuolat grasino šiauriniai stepių klajokliai (kidaniai, džurdžėnai, tangutai ir kt.), kurie ilgainiui užvaldė Kinijos šiaurinę dalį, o 1127 m. netgi vėl privertė centrinę valdžią migruoti į pietus ir perkelti sostinę.

XIII a. Songų dinastiją galutinai nuvertė nauji klajokliai iš šiaurės – mongolai, kurie įtraukė Kiniją į Mongolų imperiją. Mongolų valdymas Kinijos istoriografijoje įvardijamas kaip Juan dinastija. Mongolijos Imperijoje Kinija pirmą kartą atsidūrė vienoje valstybėje kartu su Tibetu, Mandžiūrija, Junaniu, Korėja ir kitais kultūriniais regionais, kurie iki tol turėjo atskirą istoriją ir atskirą valstybingumą.

1368 m. išvijus mongolus, Kinijoje įsitvirtino vietinės (kiniškos) kilmės Mingų dinastija. 1644 m. ją vėl pakeitė svetimšalė (mandžiūriška) Čingų dinastija, valdžiusi iki pat XX a. pražios. Mandžiūrai vykdė ekspansyvią politiką, ir į imperiją vėl įtraukė aplinkines tautas, nukariaudami visą dabartinę Kinijos teritoriją. Vėlyvuoju mandžiūrų viešpatavimo laikotarpiu Kinija susidūrė su Vakarų valstybėmis, kurios kvestionavo Kinijos hegemoniją ir tradicinę centrinę padėtį pasaulyje. Kinijos imperatoriai išlaikė tradicinę monarchiją ir nesiekė modernizacijos Vakarų kultūros pavyzdžiu. Tai sąlygojo šalies ekonominį atsilikimą ir politinę suirutę. Siekdamos savų interesų, Vakarų imperialistinės valstybės (Britų imperija, Rusijos imperija, Prancūzija, Vokietija ir kt.) pasidalino šalį įtakos sferomis.

1911 m. Kinijoje įvyko Šinhajaus revoliucija, kuri įkūrė pirmąją Azijoje respubliką – Kinijos Respubliką. Jos valdančia partija tapo Guomindanas, o politiniu lyderiu – Sun Jatsenas. Nepaisant to, po revoliucijos Kinijoje tvarka taip ir nebuvo atkurta. Atskirose teritorijose nevaržomai viešpatavo karinės klikos bei Vakarų valstybių statytiniai, 1937 m. prasidėjo Antrasis Kinijos-Japonijos karas su Japonijos imperija kuris peraugo į Antrąjį pasaulinį karą ir tęsėsi iki pat 1945 m.

Po Antrojo pasaulinio karo Kinijoje tęsėsi pilietinis karas, kuriame kovojo Kinijos komunistų partija ir Guomindanas. Pilietinis karas baigėsi 1949 m., kai komunistai perėmė visos žemyninės Kinijos ir Hainanio salos kontrolę, o Guomindanas įsitvirtino Taivane. 1949 m. spalio 1 d. Mao Dzedunas Pekine, Tiananmenio aikštėje, paskelbė Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimą.

Pirmajam Kinijos Liaudies Respublikos istorijos periodui būdingas Mao Dzeduno totalitarinis valdymas, pasižymėjęs tokiomis kontroversijomis kaip inteligentijos ir kultūros persekiojimas (Šimto gėlių kampanija, Kultūrinė revoliucija), didelėmis ekonominėmis klaidomis (pasak kai kurių šaltinių dėl Didžiojo Šuolio programos sukelto bado mirė 20-30 milijonų žmonių).

Po Mao mirties į valdžią atėjo Deng Siaopinas, laikytas reformatorių lyderiu. Jis pradėjo šalies ekonomikos pertvarkas, planinę ekonomiką pamažu pakeitusias mišria. Šių reformų ekonominę naudą jaučia daugiausia vidutinė kinų miestiečių klasė, o valstiečių gyvenimo sąlygos išlieka sunkios.

Pagrindinis straipsnis – Kinijos Liaudies Respublikos politinė sistema.

Nuo Kinijos Liaudies Respublikos paskelbimo 1949 m. šalis yra vienpartinė su valdančiąja Kinijos komunistų partija (KKP). Kinijoje formaliai egzistuoja dar aštuonios partijos, esančios pavaldžios valdančiajai. Šalies oficiali ideologija yra socializmas su Kinijos specifika (kin. 中国特色社会主义).

Kinijoje valstybės vadovai nerenkami laisvuose rinkimuose, politinė opozicija yra užgniaužta, visa religinė veikla yra kontroliuojama KKP, netoleruojamas nepritarimas valdžios veiksmams, o pilietinės teisės yra apribotos.^[11]

Įstatymų leidžiamoji galia priklauso iš 2980 narių sudarytam Nacionaliniam liaudies kongresui. Valstybės vadovu yra šalies prezidentas, kurio galios yra simbolinės. Kinijos premjeras yra vyriausybės vadovas, vadovaujantis Valstybės tarybai, sudarytai iš keturių vicepremjerų ir ministerijų bei komisijų vadovui. Komunistų partijos generalinis sekretorius turi daugiausia galių, jam pavaldi vyriausybė. Nuo 1993 metų priimta tam pačiam asmeniui užimti prezidento, kompartijos generalinio sekretoriaus ir centrinės karinės komisijos pirmininko postus, taip maksimaliai konsoliduojant galias (nuo 2013 m. į visus šiuos postus paskirtas Si Dzinpingas).

Pagrindiniai straipsniai – Kinijos Liaudies Respublikos diplomatiniai santykiai ir Kinijos ir Lietuvos santykiai.

Kinijos Liaudies Respublika yra užmezgusi santykius su 175 valstybėmis, iš kurių 162-ose turi ambasadą. 2019 m. Kinija turėjo didžiausią ambasadų, konsulatų, generalinių konsulatų ir diplomatinių misijų tinklą tarp visų valstybių.^[12] Kita vertus, Kinijos LR (Liaudies Respublika) yra didžiausia dalinai pripažintos statusą turinti valstybė — Kinijos legitimumą kvestionuoja Kinijos Respublika save laikantis Taivanas, o 2021 m. gruodžio mėnesio duomenimis, 14 JTO narių ir Vatikanas nėra pripažinusios Kinijos Liaudies Respublikos. 1971 m. Kinijos Liaudies Respublika pakeitė Kinijos Respubliką kaip vienintelė Kinijos atstovė Jungtinėse Tautose ir perėmė nuolatinės JT Saugumo tarybos narės mandatą. Šaltojo karo metais Kinijos LR buvo viena iš Neprisijungimo judėjimo lyderių. Kartu su Brazilija, Rusija, Indija, PAR yra BRICS grupės narė.

Kinija turi teritorinių ginčų su Butanu dėl pasienio teritorijų, su Pietų Korėja dėl Sokotros salų, su Japonija dėl Senkaku salų, su Vietnamu, Brunėjumi, Malaizija ir Filipinais dėl Spratlio salų, su Vietnamu dėl Paraselio salų, su Filipinais dėl Skarboro rifo, su Indija dėl Aksai Čino ir dalies Arunačal Pradešo.

Pekinas yra iškėlęs sąlygą, kad su Kinijos LR diplomatinių santykių norinti valstybė privalo vienareikšmiškai pritarti Vienos Kinijos politikai.

Lietuva su Kinijos LR diplomatinius santykius palaiko nuo 1991 m. rugsėjo 14 d.

Pagrindinis straipsnis – Kinijos administracinis suskirstymas.

Kinijos Liaudies Respublika suskirstyta į provincijas, autonominius regionus, specialiuosius administracinius regionus ir išskirtuosius miestus.

Pagrindinis straipsnis – Kinijos geografija.

 

Atskirų KLR regionų geografinės ir klimatinės charakteristikos labai skiriasi. Geltonosios ir Rytų Kinijos jūrų pakrančių aliūvinės lygumos gausiai apgyvendintos, o Vidinės Mongolijos kraštovaizdyje dominuoja stepės. Pietų Kinijoje daug kalnų. Centro rytuose išsidėsčiusios dviejų didžiausių Kinijos upių – Huanghe ir Jangdzės – deltos. Kitos didelės upės – Sidziangas, Mekongas, Brahmaputra ir Amūras. Vakaruose iškilę dideli kalnų masyvai, visų pirma Himalajai, taip pat aukštos plokštikalnės, dykumos (Gobio dykuma). Nuo kaimyninių valstybių Kiniją skiria įvairios gamtinės kliūtys: rytuose ir pietryčiuose jūros (Geltonoji jūra, Rytų Kinijos jūra ir Pietų Kinijos jūra), pietuose, pietvakariuose, vakaruose ir šiaurės vakaruose – aukšti kalnų masyvai, šiaurėje – stepės ir dykumos, o šiaurės rytuose – upės (Amūras ir Usūris).

Viena pagrindinių ekologinių problemų yra dykumų plėtimasis. Smėlio audros kiekvieną pavasarį siaubia šiaurės Kiniją, paskui pereina į Taivaną, Korėją, Japoniją.

Pagrindinis straipsnis – Kinijos ekonomika.

 

Nors Kinija oficialiai skelbia kurianti socialistinę rinkos ekonomiką, tačiau faktiškai ekonomika daugiausia remiasi rinka, o per pastaruosius tris dešimtmečius didžioji dalis valstybinių įmonių buvo privatizuotos.

Nuo 1978 m. Kinijos ekonomika iš planinės (sovietinio modelio), pradėta perorientuoti į rinkos ekonomiką. Nepaisant to, kad Kiniją oficialiai valdo komunistinis režimas, vis didesnę įtaką ekonomikai daro nevyriausybinės organizacijos, bei atskiri šalies piliečiai. Valdžia persiorientavo į sistemą, kurioje vyrauja privatūs namų ūkiai, žemės sklypai, fabrikai, vietoje anksčiau buvusios kolektyvizacijos, suteikė daugiau galių vietiniams valdininkams ir įmonių vadovams pramonėje, sudarė tinkamas sąlygas plėtoti smulkųjį ir vidutinįjį verslą, padarė šalies ekonomiką atvirą prekybai bei užsienio investicijoms. To rezultatas buvo tas, kad Kinijos ekonomika nuo 1978 m. iki 2005 m. išaugo keturis kartus. Skaičiuojant pagal realųjį BVP, Kinija yra antra pagal dydį ekonomika pasaulyje po JAV, nepaisant to, BVP, tenkantis vienam gyventojui, šiuo metu dar yra palyginti mažas (€4480).

Žemės ūkis ir pramonė geriausiai išplėtoti teritorijose, esančiose arčiausiai Honkongo bei tarp Taivano ir Šanchajaus, kuriose sutelkta daugiausiai užsienio investicijų. Kinijos ekonomika yra tarpinio tipo – tarp socialistinės ir rinkos ekonomikos, todėl susiduria su daugeliu problemų: nuo biurokratijos, kurią sukelia socializmas, iki nedarbo, kurio priežastis – rinkos ekonomika. Vyriausybė turi kovoti su nedarbu, kurį sukelia valstybinės bendrovės, atleidinėdamos milijonus darbininkų; sumažinti korupcijos ir kitokių ekonominių nusikaltimų lygį, ir išlaikyti didžiules valstybines įmones, remiamas subsidijomis.

Nuo 1990 stiprėja ne pelno siekiančių organizacijų veikla – jų skaičius 1980 m. buvo 0, 1999 m. – 6000, 2005 m. – 150000 (pagal Kinijos Liaudies Respublikos socialinių reikalų ministeriją). Jų pagrindinė veikla koncentruojasi į skurdo mažinimą (smulkių ūkių mikrofinansavimas), taip pat pradinio švietimo bei gydymo įstaigų kūrimą – taip siekiant sukurti efektyviau veikiančią socialinę-ekonominę sistemą, galinčią išsilaikyti ir nešti papildomą naudą. Nepaisant to, kad finansavimas teikiamas (2004 m. – apie 60 000 000 JAV dolerių iš tarptautinių organizacijų), dėl kvalifikacijos trūkumo stinga efektyvumo panaudojant gautas lėšas. Problemas kelia ir itin greitas Kinijos augimas, bei spartūs ekonominiai pokyčiai.

Pagrindinis straipsnis – Kinijos demografija.

Pagrindinis straipsnis – Kinijos tautos.

 

2009 m. liepą Kinijoje gyveno maždaug 1 338 612 968 žmonės, kas sudaro apie 20 % visų pasaulio gyventojų. 19,8 % kinų buvo jaunesni nei 14 metų, 8,1 % – vyresni nei 65 metai. Gyventojų prieaugis 2009-taisiais metais buvo 0,655 % ^[13].

Siekiant pristabdyti gyventojų skaičiaus augimą, 8-ajame dešimtmetyje Kinijoje pradėta įgyvendinti šeimos planavimo politika, leidžianti turėti tik vieną vaiką miesto, ir du vaikus provincijų šeimoms, taikant baudas didesniam vaikų skaičiui. Taip pat konstitucija leidžia tuoktis ne anksčiau nei 22 ir 20 metų atitinkamai sulaukusiems vyrams bei moterims. Pasak ekspertų, tokia strategija nelabai veiksminga, nes turtingos šeimos linkusios turėti daugiau vaikų bei mokėti baudas, tuo tarpu provincijų šeimos linkę tuoktis anksčiau, dėl prioriteto sūnums linkę nuslėpti dukrų gimimus, daugėja moteriškos lyties kūdikių abortų ir žmogžudysčių atvejų.

KLR oficialiai pripažįstamos 56 etninės grupės. Haniai (han) sudaro apie 91,9 % visų gyventojų. Didžiausios etninės mažumos – džuangai (zhuang, 16 mln.), mandžiūrai (10 mln.), hujai (hui, 9 mln.), miao (8 mln.), uigūrai (7 mln.), i (yi, 7 mln.), tudzia (tujia 5,75 mln.), mongolai (5 mln.), tibetiečiai (5 mln.), bujai (buyi, 3 mln.), korėjiečiai (2 mln.).^[14]

Anot apklausų, 2007 m. kas trečias šalies gyventojas (arba daugiau nei 300 mln. žmonių) įvardino save kaip religingą. Iš jų, du trečdaliai save priskyrė prie daoistų ir/arba budistų, o tarp likusiųjų didžiąją dalį sudarė krikščionys ir musulmonai.^[15] Taip pat yra pastebimos tendencijos, jog tikinčiųjų skaičius Kinijoje palaipsniui didėja. Šiuo metu Kinijos komunistų partija palankiau žiūri į budizmo plėtrą šalyje. Tačiau kultūrinės revoliucijos metu budistų vienuoliai buvo kankinami, sakraliniai tekstai deginami, šventyklos griaunamos. 2010 m. jų buvo 245 mln. arba 18 % Kinijos populiacijos. Dar 21 % šalies gyventojų tiki įvairiomis etninėmis religijomis, kurios dažniausiai remiasi budistinėmis tiesomis. Krikščionys ir musulmonai tebėra engiami šalyje.^[16]

 

Pagrindinis straipsnis – Kinijos kultūra.

Kinų civilizacijai nuo Konfucijaus laikų būdingas aukštas socialinis – politinis kiekvieno žmogaus aktyvumas, nukreiptas laimės ir gerovės siekimui žemiškajame gyvenime, o likimas priklausė ne nuo dieviškosios lemties, o nuo asmeninių pastangų. Dėl to Kinijos istorijoje gausu masinių judėjimų ir nuo seno būdingas aukštas socialinis mobilumas. Kanonizuoti senovės kinų religinio-filosofinio ir istorinio turinio tekstai, ypač tie, kuriuose perteikiamas Konfucijaus mokymas, savo ruožtu veikė tolimesnį kinų civilizacijos vystymąsi, kinų pasaulėžiūrą.

Kinijos kultūros pasiekimai:

1. Kinų raštas – specifiniai hieroglifai.
2. Irigacinė žemdirbystė.
3. Gebėjimas lydyti metalus, bronzos naudojimas.
4. Šilkas, popierius, kompasas, parakas, seismografas, porcelianas.
5. Rašalas.
6. Presas.
7. Konfucijaus mokymas

• Kinijos ryšiai
• Kinijos karinės pajėgos
• Kinijos transportas
• Kinijos tarptautiniai santykiai
• Aplinkosauga Kinijoje
• Kinijos šventės
• Kinų-tibetiečių kalbos

Vikiteka: Kinijos Liaudies Respublika – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikižodynas

 

Laisvajame žodyne yra terminas Kinija

Bendros nuorodos: Žemėlapiai:

• Kinijos fizinis žemėlapis
• Kinijos pagrindinių kelių žemėlapis
• Kinijos administracinis-politinis žemėlapis
• Kinija per google žemėlapi

Laikas ir orai:

• Laikas Kinijoje (visoje šalies teritorijoje galioja viena laiko juosta)
• Kinijos orai
• Kinijos paplūdimiai Archyvuota kopija 2021-03-09 iš Wayback Machine projekto.
• Gražios vietos Kinijoje Archyvuota kopija 2021-04-30 iš Wayback Machine projekto.