Šiaurės Korėja
| Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika | |||||
|---|---|---|---|---|---|
| |||||
| Himnas: „Patriotiška daina“ | |||||
 Šiaurės Korėja žemėlapyje | |||||
| Valstybinė kalba | korėjiečių | ||||
| Sostinė | Pchenjanas | ||||
| Didžiausias miestas | Pchenjanas | ||||
| Valstybės vadovai • KDP pirmininkas • ALS pirmininkas • Valstybės premjeras |
Kim Džongunas Čio Renghė Kim Džeriongas | ||||
| Plotas • Iš viso • % vandens |
120 540 km2 (97) 0,1 % | ||||
| Gyventojų • 2021 • Tankis |
25 971 909 (55) 212 žm./km2 (45) | ||||
| BVP • Iš viso • BVP gyventojui |
2017 30 mlrd. $ (89) 1 300 $ (153) | ||||
| Valiuta | Šiaurės Korėjos vona (KPW) | ||||
| Laiko juosta • Vasaros laikas |
KST - | ||||
| Nepriklausomybė Paskelbta
Pripažinta |
nuo Japonijos 1945 m. rugpjūčio 15 d. | ||||
| Interneto kodas | .kp | ||||
| Šalies tel. kodas | +850 | ||||
Šiaurės Korėja (kor. 조선 = Chosŏn), oficialiai Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika (KLDR, kor. 조선민주주의인민공화국 = Chosŏn Minjujuŭi Inmin Konghwaguk) – valstybė Rytų Azijoje, Korėjos pusiasalio šiaurinėje dalyje. Šiaurėje ribojasi su Kinija, šiaurės rytuose – su Rusija, pietuose – su Pietų Korėja. Rytuose Šiaurės Korėja prieina prie Japonijos jūros, vakaruose – prie Geltonosios jūros. Seniau buvusios vieningos valstybės, Korėjos, dalis. Šalies sostinė ir didžiausias miestas – Pchenjanas.
Režimas Šiaurės Korėjoje plačiai vertinamas kaip stalininė diktatūra.[1][2][3] Valstybės vyriausybė teigia besivadovaujanti čučhės ideologija, sukurta Kim Ir Seno, buvusio šalies lyderio. Dabartinis valstybės lyderis – Kim Džongunas, Kim Čen Iro sūnus. Šalies geriausi santykiai su kitomis oficialiai socialistinėmis valstybėmis – Vietnamu, Laosu, ypač su Rusija ir Kinijos Liaudies Respublika, taip pat su Kambodža ir Mianmaru. Po didžiulio bado dešimtajame praeito šimtmečio dešimtmetyje, iš dalies kilusio dėl didžiosios ekonominės partnerės TSRS žlugimo, lyderis Kim Čen Iras nuo 1995 m. pradėjo vykdyti „Kariuomenė – svarbiausia“ politiką, taip siekdamas padidinti ekonominę koncentraciją ir paremti šalies kariuomenę.
Šiaurės Korėjos kultūra stipriai kontroliuojama vyriausybės. Vyriausybės organizuojamas Arirango festivalis, į kurį įtraukiama daugiau kaip 100 000 dalyvių, yra visų pirma skirtas dviejų lyderių išaukštinimui.[4] Žaidynės vyksta didžiausiame stadione pagal talpumą pasaulyje – Rungrado gegužės 1 stadione, kuriame telpa 114 000 žmonių.[4][5]
Istorija
redaguoti- Pagrindinis straipsnis – Šiaurės Korėjos istorija. Iki 1945 m. – Korėjos istorija.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Korėją okupavo rusų ir amerikiečių kariuomenės. 1948 m. šalis buvo padalinta. Komunistai užvaldė šiaurę, o pietinėje dalyje nugalėjo amerikiečių remiama demokratinė vyriausybė. Šiandien abi pusės yra susipriešinusios, tarp šalių įrengta viena stipriausiai saugomų sienų pasaulyje. Pastaruoju metu komunistinė Šiaurės Korėja demonstruoja savo karinę galią (branduolinė programa) visam pasauliui.
2006 m. spalio 9 d. apie 4:30 val. (Lietuvos laiku), šiaurėje, esančioje vienoje iš šachtų, susprogdino branduolinį užtaisą (manoma, kad nuo 5 iki 15 kilotonų galios). Aplinkinių valstybių seismologai užfiksavo 4 balų žemės drebėjimą pagal Richterio skalę.
2009 m. gegužės 25 dieną sėkmingai atliko antrąjį požeminį branduolinį bandymą. Bandymas buvo sėkmingai įvykdytas ir aukštesnio lygio pagal sprogimo galią ir jo valdymo technologiją.[6]
2011 m. gruodžio 17 d. nuo širdies smūgio mirė ilgametis šalis vadovas Kim Čen Iras. Jo postą užėmė jauniausias sūnus Kim Džongunas.[7] Tų pačių metų gruodžio 30 d. jam suteiktas valstybinės armijos vadovo titulas[8]
2016 m. sausio 6 d. 1 val. 30 min. UTC laiku (10 val. 30 min vietos laiku) Šiaurės Korėjoje buvo susprogdinta branduolinė bomba. Apie įvykdytą termobranduolinės bombos sprogdinimą patvirtino pati Šiaurės Korėjos vadovybė.
2017 m. liepos 4 d. valstybė paleido pirmąją šalies istorijoje tarpžemyninę balistinę raketą „Hwasong-14“.[9] Tų pačių metų liepos 28 d. šalis įvykdė ir antrąjį šios raketos skrydį. Jo metu raketa pasiekė 3 724,9 km aukštį ir nuskrido 998 km link Japonijos jūros.[10] Tuo pačiu 2017 m. rugpjūtį JAV žvalgyba pranešė mananti, kad Šiaurės Korėja savo pajėgose turi branduolines galvutes, kurias sugebėtų nuskraidinti iki JAV teritorijos.[11]
Politinė sistema
redaguotiŠiaurės Korėjoje yra įsitvirtinęs totalitarinis režimas, labiausiai primenantis stalinistinį režimą buvusioje Sovietų Sąjungoje. Oficialiai valstybė yra „demokratinė“, tačiau ilgą laiką vienvaldis lyderis buvo Kim Ir Senas. Po jo mirties 1994 m. valdžia atiteko jo sūnui Kim Čen Irui. Socialistinio lagerio valstybių ekonomikų krizės neaplenkė ir KLDR. Valstybei išgyvenant ekonominius sunkumus Kim Čen Irui vis sunkiau sekėsi išlaikyti visą valdžią savo rankose, nes jį spaudė buvę jo tėvo Kim Ir Seno bendražygiai. Korėjos tolimesnė politika labai neaiški, yra bandymai reformuoti ūkį: bandoma prekes pardavinėti už savikainą, specialiai įkurtose teritorijose įsileido užsienio kapitalą, kuriose veikia laisvosios rinkos dėsniai. Tuo tarpu valstybėje toliau ribojama žodžio laisvė, vykdomi formalūs rinkimai, egzistuoja formalus parlamentas, į kurį vienbalsiai išrinkti deputatai vienbalsiai palaiko visus vadovybės nurodymus. Nepastebimos tolimesnės reformos. KLDR pradėjus gamintis branduolinius ginklus buvo nuspręsta, kad tuo visos politinės reformos ir baigėsi.
Ypač dažnai Šiaurės Korėja kritikuojama dėl įvairių žmogaus teisių pažeidimų, pavyzdžiui, dažnai kartu su nusikaltėliu ten nubaudžiama ir visa jo šeima.[12]
Diplomatiniai santykiai
redaguotiNors dažnai tituluojama uždariausia pasaulio valstybe, Šiaurės Korėja yra užmezgusi diplomatinius santykius su 164 nepriklausomomis valstybėmis.[13] Šiaurės Korėja buvo priimta į JTO 1991 m. rugsėjo 17 d., tuo pat metu, kaip Pietų Korėja ir Baltijos valstybės. Iš viso turi 52 ambasadas, konsulatus ir nuolatines misijas ir pagal tai lenkia tokias valstybes kaip Latvija, Estija ir Singapūras. Kita vertus, šalies nepripažįsta Japonija, JAV, Pietų Korėja, Prancūzija ir kitos.
Lietuva su Šiaurės Korėja diplomatinius santykius yra užmezgusi nuo 1991 m., tačiau nėra jai akreditavusi ambasadorių. Tuo tarpu Pchenjanas yra paskyręs ambasadorių Lietuvai, reziduojantį Varšuvoje.
Tarptautiniai santykiai ir karinės pajėgos
redaguotiNors 1953 m. Korėjos kare buvo sudarytos paliaubos, santykiai tarp Šiaurės Korėjos ir Pietų Korėjos, JAV, Japonijos vyriausybių išliko įtempti. Techniškai tarp Korėjų tebevyksta karas. Abi Korėjos 2000 m. pasirašė Birželio 15-osios Šiaurės-Pietų Sujungimo Deklaraciją, kuria abi pusės pasižadėjo ieškoti taikaus susijungimo.[14] Be to, 2007 m. spalio 4 d. vyko Šiaurės ir Pietų Korėjų vadovų derybos, kuriose prabilta apie oficialų karo užbaigimą.[15]
2002 m. JAV Prezidentas Džordžas Volkeris Bušas Šiaurės Korėją įvardijo kaip „blogio ašies“ valstybę, o valstybės sekretorė Condoleezza Rice – kaip tironijos bastioną.[16] Aukščiausios svarbos susitikimas su JAV įvyko 2000 m., kai į Pchenjaną susitikti su Šiaurės Korėjos lyderiu nuvyko JAV valstybės sekretorė Madeleine Albright, tačiau nepaisant to, ligi šiol valstybės tarpusavyje nėra užmezgusios formalių diplomatinių santykių.
Šiaurės Korėja jau ilgą laiką išlaiko gerus santykius su Kinijos Liaudies Respublika ir Rusija. 1989 m. žlugus komunizmui Rytų Europoje ir 1991 m. suirus TSRS, Šiaurės Korėja išgyveno krizę – neteko svarbaus sąjungininko. Šalis išlaiko glaudžius santykius su socialistinėmis Pietryčių Azijos šalimis – Vietnamu, Laosu ir Kambodža.[17]
2017 m. Šiaurės Korėjai sėkmingai atlikus tarpžemyninės balistinės raketos bandymus, ES ir JAV papildė iki tol naudotas ekonomines sankcijas. Pagal JT Saugumo tarybos rezoliuciją šaliai buvo uždrausta eksportuoti akmens anglis, geležį ir jos rūdą, šviną ir jo rūdą, taip pat žuvį ir jūrų gėrybes. Po šio sprendimo ES sankcijos taikomos iš viso 103 asmenims ir 57 subjektams.[18]
2018 m. buvo siekiama mažinti tarptautinę įtampą: vasario mėnesį Šiaurės Korėja išsiuntė delegaciją į žiemos olimpines žaidynes, kovo mėnesį Kim Džongunas pirmą kartą su oficialiu vizitu lankėsi Kinijoje ir kalbėjosi su prezidentu Si Dzinpingu, balandžio mėnesį įvyko susitikimas su Pietų Korėjos prezidentu Mun Džėinu, o birželį Singapūre susitikta su JAV prezidentu Donaldu Trampu.[19]
Propaganda prieš Pietų Korėją
redaguotiKorėjos Liaudies Demokratinės Respublikos oficialioje svetainėje[20] teigiama, kad JAV vyriausybė kontroliuoja Pietų Korėją ir yra ten įvedus 40 000 JAV kareivių armiją tam, kad neleistų korėjiečiams susijungti.
KLDR taip pat praneša, kad bet koks pietų korėjietis, besistengiantis kirsti sieną tarp Korėjų, bus nužudytas JAV karininkų.
Tokie teiginiai tarptautinės bendruomenės atmesti.
Administracinis suskirstymas
redaguotiŠiaurės Korėja yra suskirstyta į 9 provincijas, 3 ypatinguosius regionus ir 2 miestų savivaldybes.
Provincijosredaguoti
|
Ypatingieji regionairedaguoti
Miestų savivaldybėsredaguoti
|
Geografija
redaguotiŠiaurės Korėja yra įsikūrusi rytinėje Azijos dalyje, Korėjos pusiasalyje. Iš vakarų šalį skalauja Geltonoji, o iš rytų – Japonijos jūra. Turi priėjimą prie Korėjos įlankos. Šiaurėje ribojasi su Kinija ir Rusija, pietuose – su Pietų Korėja.
Šalyje yra trys kalnynai – Hamhiongo, Tebeko, Kema. Kema kalnuose yra aukščiausias Šiaurės Korėjos taškas – Pektusanas (2744 m). Vakarinėje dalyje plyti žemumos.
Šalyje gan platus upių tinklas. Dažnai jos patvinsta bei padaro didelių nuostolių (2007 m. pavasario potvynis paliko tūkstančius žmonių be namų). Ilgiausia upė – Amnokas. Kitos upės: Imdzinas, Namas, Jalu.
Ekonomika
redaguotiKorėjos pusiasalyje nuo amžių pietuose buvo daugiau išvystytas žemės ūkis, šiaurė buvo mažiau apgyvendinta, bet ten buvo daugiau naudingų iškasenų. Didžiausi Šiaurės Korėjos, kaip ir Pietų Korėjos, ekonomikos pokyčiai įvyko XX a. Okupacinė Japonijos valdžia plėtojo Šiaurės Korėjoje pramonę ir taip pritraukė naujų gyventojų. Tai tęsėsi iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Padalinus Korėją tarp JAV ir TSRS, abiejų Korėjų ekonomikos raida išsiskyrė. Šiaurės Korėja po Antrojo pasaulinio karo perėjo prie planinės ekonomikos, daug dėmesio skyrė sunkiosios pramonės plėtojimui.
Nuo 1970 m. pradėjo modernizuoti savo ekonomiką: ėmė iš užsienio valstybių paskolas, pirko įrangą. Iš dalies jai padėjo taip pat planinį ūkį plėtojusi TSRS. Šiaurės Korėjos planinis ūkininkavimo būdas nepasiteisino kaip ir kituose planinę ekonomiką turėjusiose valstybėse, jos prekės nebuvo konkurencingos ir jau 1980 m. ji buvo paskelbta bankrutuojančia valstybe, nes negalėjo atiduoti paskolų. Nuo 1982 m. Šiaurės Korėja iš dalies pakeitė savo ekonominę politiką, pradėjo daugiau dėmesio kreipti į žemės ūkį, energetikos ir transporto sektorių bei kurti bendro kapitalo įmones, bet tai nedavė apčiuopiamų rezultatų. TSRS ir Kinijos atsisakymas teikti pagalbą, gamtiniai kataklizmai, didelės išlaidos kariuomenei tik dar labiau sužlugdė Šiaurės Korėjos ekonomiką. Manoma, kad nuo 1992 m. iki 1998 m. Šiaurės Korėjos ekonomika galėjo smukti perpus, o nuo bado mirti apie 10 % visų gyventojų.
Galiausiai tarptautinė bendruomenė pradėjo teikti Šiaurės Korėjai humanitarinę pagalbą. Jos apimtys apie 200–300 milijonų JAV dolerių per metus. Tai sudarytų apie 0,5–0,75 % jos bendrojo vidaus produkto, arba po 10–15 dolerių kiekvienam jos gyventojui. Ateityje Šiaurės Korėja planuoja įsteigtose specialiose zonose įsileisti užsienio kapitalą. Nors ir priimti įstatymai dėl įmonių savarankiško ūkininkavimo, planinės ekonomikos atsisakyti neketinama.
Demografija
redaguotiŠiaurės Korėja yra viena iš etniškai ir lingvistiškai homogeniškiausių valstybių pasaulyje: beveik visi gyventojai yra šiaurės korėjiečiai ir visoje šalyje dominuoja korėjiečių kalba. Labai nedideles tautines mažumas sudaro kinai, japonai, vietnamiečiai ir pietų korėjiečiai.
Pasak 2009 m. apskaičiavimų, vidutinė gyvenimo trukmė Šiaurės Korėjoje yra 63,8 metų – panaši į tokių valstybių kaip Mianmaras ir Pakistanas, truputį mažesnė nei Rusijos.[21] Iš tūkstančio šalyje gimusių kūdikių vidutiniškai 51 miršta per pirmuosius gyvenimo metus. Tai yra 2,5 karto daugiau negu Kinijoje, penkis kartus daugiau nei Rusijoje ir net dvylika kartų daugiau nei Pietų Korėjoje, bet tik truputį daugiau nei viso pasaulio vidurkis (40 mirčių/1000 gimimų).[22] 99 % vyresnių nei 15 metų žmonių yra raštingi.[23]
Religija
redaguoti| Pasiskirstymas pagal religijas[24] | ||||
|---|---|---|---|---|
| Nereligingi | 64.31 % | |||
| Vietinių religijų atstovai | 16 % | |||
| Cheondoistai | 13.5 % | |||
| Budistai | 4.5 % | |||
| Krikščionys | 1.69 % | |||
Nors pagal vakarietiškus standartus daugelį gyventojų būtų galima pavadinti nereligingais, didžioji populiacijos dalis yra religinga sociologiniu požiūriu – tokių tradicinių religijų kaip budizmas ir konfucionizmas kultūrinė įtaka vis dar daro poveikį šiaurės korėjiečių dvasiniam gyvenimui.[25][23][26]
Šiaurės Korėjos konstitucija skelbia religijos laisvę,[27] bet, anot JAV valdžios pranešimo, iš tikrųjų religinė veikla šalyje suvaržyta.[28] Pasak CŽV faktų knygos, egzistuoja valdžios remiamos religinės grupės, kurių paskirtis yra sudaryti tikėjimo laisvės iliuziją.[23] Persekiojamus krikščionis remianti organizacija „Open Doors“ (liet. Atviros durys) tvirtina, kad Šiaurės Korėjoje krikščionys persekiojami žiauriau nei bet kurioje kitoje pasaulio šalyje.[29]
Kultūra
redaguotiŠiaurės Korėjoje veikia plataus masto Kim Ir Seno ir Kim Čen Iro asmens kultas, taigi jie yra šlovinami kiekvienoje meno srityje.
Svarbus įvykis Šiaurės Korėjoje yra masinės žaidynės. Paskutiniosios didžiosios žaidynės buvo vadinamos „Arirang“. Masinės žaidynės apima šokius, gimnastiką ir choreografiją, kuriomis paminima Šiaurės Korėjos istorija ir Korėjos darbo partijos revoliucija. Masinės žaidynės vyksta įvairiose Pchenjano vietose.
2004 m. liepą Gogurjo kapų kompleksas tapo pirmuoju objektu šalyje, įtrauktu į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Kita informacija
redaguotiŠaltiniai
redaguoti- ↑ Spencer, Richard (2007-08-28). „North Korea power struggle looms“. Telegrafas (internetinė JK nacionalinio laikraščio versija). Suarchyvuotas originalas 2008-02-27. Nuoroda tikrinta 2007-10-31. „A power struggle to succeed Kim Jong-il as leader of North Korea's Stalinist dictatorship may be looming after his eldest son was reported to have returned from semi-voluntary exile.“
- ↑ Brooke, James (2003-10-02). „North Korea Says It Is Using Plutonium to Make A-Bombs“. The New York Times (internetinė laikraščio versija). Nuoroda tikrinta 2007-10-31. „Šiaurės korėja, beveik 60 metų valdoma stalinistine diktatūra, yra neprieinama reporteriams iš užsienio ir neįmanoma patvirtinti ar paneigti šiandieninius tvirtinimus.“
- ↑ Parry, Richard Lloyd (2007-09-05). „North Korea's nuclear 'deal' leaves Japan feeling nervous“. The Times (internetinė JK nacionalinio laikraščio versija). Suarchyvuotas originalas 2008-07-26. Nuoroda tikrinta 2007-10-31. „The US Government contradicted earlier North Korean claims that it had agreed to remove the Stalinist dictatorship's designation as a terrorist state and to lift economic sanctions, as part of talks aimed at disarming Pyongyang of its nuclear weapons.“
- ↑ 4,0 4,1 „Despair, hunger and defiance at the heart of the greatest show on earth“. The Guardian. 17 May 2002. Suarchyvuota iš originalo 9 September 2014. Nuoroda tikrinta 15 July 2014.
- ↑ „Kim Jong-un orders spruce up of world's biggest stadium as 'millions starve'“. The Daily Telegraph. 26 September 2013. Suarchyvuota iš originalo 12 June 2014. Nuoroda tikrinta 15 July 2014.
- ↑ Šiaurės Korėja patvirtino atlikusi antrąjį branduolinio ginklo bandymą
- ↑ Notice to All Party Members, Servicepersons and People Archyvuota kopija 2015-03-11 iš Wayback Machine projekto., Korea News Service, 2011-12-19
- ↑ North Koreans urged to defend Jong-Un 'to the death', BBC, 2011-12-31
- ↑ „North Korea announces successful ICBM test“. NK News.org. 5 July 2017.
- ↑ „North Korea announces successful ICBM test“. NK News.org. 28 July 2017.
- ↑ Warrick, Joby (8 August 2017). „North Korea now making missile-ready nuclear weapons, U.S. analysts say“. The Washington Post. Nuoroda tikrinta 9 August 2017.
- ↑ http://www.state.gov/g/drl/rls/hrrpt/2004/41646.htm
- ↑ Parameswaran, Prashanth (2017 m. vasario 23 d.). „The Myth of a North Korea-Malaysia Special Relationship“. The Diplomat. Suarchyvuota iš originalo 2017 m. vasario 24 d.
- ↑ „North-South Joint Declaration“. Naenara. 2000 m. birželio 15 d. Suarchyvuotas originalas 2010-08-21. Nuoroda tikrinta 2008-03-12.
- ↑ Reuters. „FACTBOX - North, South Korea pledge peace, prosperity“. Suarchyvuotas originalas 2007-12-23. Nuoroda tikrinta 2008-03-12.
{{cite web}}:|author=turi bendrinį pavadinimą (pagalba) - ↑ „JAV Senatas patvirtino C. Rice valstybės sekretore“. 2005. Suarchyvuotas originalas 2008-12-05. Nuoroda tikrinta 2008-03-12.
- ↑ „Kim Yong Nam Visits 3 ASEAN Nations To Strengthen Traditional Ties“. The People's Korea. 2001. Suarchyvuotas originalas 2007-09-30. Nuoroda tikrinta 2008-03-12.
- ↑ ES papildė sankcijų Šiaurės Korėjai sąrašą
- ↑ Scott Snyder. Kim’s diplomatic debut. East Asia Forum, 20 December 2018
- ↑ DPRK. „Reunification“. Nuoroda tikrinta 2008-04-05.[neveikianti nuoroda]
- ↑ (Angliškai) CŽV faktų knyga: valstybių sąrašas pagal vidutinę gyvenimo trukmę Archyvuota kopija 2018-12-26 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ (Angliškai) CŽV pasaulio faktų knyga: valstybių sąrašas pagal kūdikių mirtingumą Archyvuota kopija 2012-10-30 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ 23,0 23,1 23,2 (Angliškai)CIA The World Factbook – North Korea Archyvuota kopija 2015-07-03 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ (Angliškai)religiousintelligence.co.uk - Country Profile: Korea, North Archyvuota kopija 2007-10-13 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ (Angliškai)Every Culture — Culture of NORTH KOREA
- ↑ (Angliškai)state.gov
- ↑ (Angliškai)„Chapter 5, Article 68 of the DPRK constitution“. Suarchyvuotas originalas 2013-10-28. Nuoroda tikrinta 2009-06-22.
- ↑ (Angliškai) U.S. Department of state: Democratic People’s Republic of Korea – International Religious Freedom Report
- ↑ Open Doors International : WWL: Focus on the Top Ten Archyvuota kopija 2007-06-22 iš Wayback Machine projekto.