Karlukai

Ankstyvuosius karlukus sudarė trys klanai (bulakai, čigiliai ir kašlykai), susivieniję į konfederaciją, vadovaujamą vadų, tituluojamų elteber. Juos valdė Rytų Tiurkų kaganatas, kol 742 m. jie, susivieniję su uigūrais ir basmiliai, nuvertė valdžią ir įkūrė Uigūrų kaganatą (744–840 m.). Nors iš pradžių šio kaganato valdyme didelė reikšmė turėjo tekti karlukams, jie buvo nustumti nuo valdžios. Spaudžiami uigūrų, karlukai buvo priversti migruoti iš savo vietų Džungarijoje į vakarus, t. y. į Žetisu regioną (tarp Balchašo ežero ir Tianšanio kalnų dab. pietryčių Kazachijoje). Iš ten jie išstūmė tiurgešus ir ogūzus.

Apie 758 m. karlukai konsolidavosi į gentinę konfederaciją, dar vadinamą Karlukų kaganatu, kur valdė vadai, tituluojami jabgu. Savo sostine jie padarė Sujabą pietuose ir netgi bandė įsitvirtinti Ferganoje. Nuo 791 m. karlukus pietuose sumušė arabai, o šiaurėje – uigūrai, ir jie tapo Uigūrų kaganato dalimi. 840 m. subyrėjus Uigūrų kaganatui, karlukai atkūrė nepriklausomybę Žetisu regione. Jų vadovas Bilge Kul titulavosi karlukų kaganu. Nuo tada sostinės buvo Ispidžabas, Tarazas, o vėliau − Kašgaras.

Jų valstybė tapo pagrindu Karachanidų imperijai. X–XIII a. Karlukai turėjo savo autonominį chanatą Karachanidų valdų teritorijoje (šiauriniame Žetisu).

Šis straipsnis apie istoriją yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.