Karl Haushofer
| Karl Haushofer | |
|---|---|
| Gimė | 1869 m. rugpjūčio 27 d. Miunchenas |
| Mirė | 1946 m. kovo 13 d. Pähl (Bavarija) |
| Tautybė | vokietis |
| Tėvas | Max Haushofer |
| Motina | Adele Haushofer |
| Sutuoktinis (-ė) | Martha Mayer-Doss |
| Vaikai | Albrecht Haushofer, Heinz Haushofer |
| Veikla | mokslininkas |
| Sritis | geografija, geopolitika |
| Organizacijos | Miuncheno universitetas |
| Pareigos | geografijos profesorius |
| Alma mater | Bavarijos Karo Akademija, Miuncheno universitetas |
| Žymūs studentai | Rudolf Hess |
Karlas Haushoferis (vok. Karl Haushofer, 1869 m. rugpjūčio 27 d. – 1946 m. kovo 13 d.) – vokiečių generolas majoras, geografas ir geopolitikas, kurio geopolitinės koncepcijos pagrindais rėmėsi Adolfas Hitleris[1].
Biografija
redaguotiGimė Miunchene, tėvas ekonomikos profesoriusMaksas Haushoferis. Baigęs Miuncheno gimnaziją, Haushoferis norėjo siekti akademinės karjeros, tačiau 1887 m. įstojo į 1-ąjį Artilerijos pulką, kur ir prasidėjo jo, kaip karininko karjera. 1896 m. vedė Marthą Mayer-Doss (1877–1946), susilaukė dviejų sūnų. 1903 m. pradėjo dėstyti Bavarijos Karo Akademijoje. 1908–1910 m. buvo Vokietijos karo atašė Japonijoje, kur susižavėjo japonišku gyvenimo stiliumi, visišku japonų paklusnumu ir atsidavimu savo lyderiams. Pirmojo pasaulinio karo metu kariavo Rytų fronte, kur užėmė lauko vado pareigas. Karo metu jis susipažino su Rudolfu Hessu, būsimu Adolfo Hitlerio sekretoriumi ir dešiniąja ranka[2]. 1919 m. baigė karinę tarnybą turėdamas generolo majoro laipsnį.
Atlikęs karinę tarnybą, K.Haushoferis pradėjo akademiko karjerą. 1921–1939 m. buvo Miuncheno universiteto geografijos profesoriumi, Geografijos instituto direktoriumi. Dirbdamas universitete, išplėtojo ir suformulavo savo geopolitikos koncepciją. Po Vokietijos pralaimėjimo Antrajame pasauliniame kare K. Haushoferis buvo įtariamas karo nusikaltimais, tačiau nuspręsta jo Niurnbergo karo nusikaltimų tribunole neteisti. 1946 m. kartu su žmona nusižudė (išgėrė arseno).
Karlo Haushoferio geopolitika
redaguotiSavo geopolitinę koncepciją kūrė stipriai nusivylęs Pirmojo pasaulinio karo baigtimi ir jo padariniais Vokietijai (Versalio sutartis). Todėl visa jo geopolitinė sistema buvo kuriama kaip teorinis pagrindas ir metodologinis įrankis siekiant Vokietijos galios atstatymo.
Haushoferio geopolitikos suvokimui ir veikalams didelę įtaką padarė O. Spenglerio, F. Ratzelio, R. Kjelléno ir H. J. Mackinderio darbai. Remdamasis jais jis suformulavo ir išplėtojo 5 pagrindinius elementus, kurie yra būtini siekiant sėkmingos valstybės raidos:
- geografinė valstybės padėtis;
- turimi ištekliai;
- teritorija;
- morfologija;
- gyventojų skaičius[3].
Jis taip pat išplėtojo vėliau A.Hitlerio perimtą Vokietijos gyvybinės erdvės (vok. – lebensraum) būtinybės idėją, ją siedamas su valstybės egzistavimo ir sėkmingos plėtros garantija.
Kurdamas savąją vokiškosios geopolitikos koncepciją, Haushoferis kartu siekė į ją integruoti tam tikrus anglosaksiškosios geopolitikos principus (pvz., angl. heartland sampratą). Angliškosios geopolitikos mokyklos progresą (su tam tikrom išlygom) jis laikė pavyzdiniu, o H. McKinderiu nuoširdžiai žavėjosi bei laikė jį savo įkvėpėju[4]. Perkonstruodamas H. McKinderio teoriją, Haushoferis iškėlė Vokietijos kaip „Europos šerdies“ idėją. Haushoferis propagavo būtinybę pasaulį padalinti pagal meridianų linijas, šią idėją jis išplėtojo kaip savotišką globalią ekonominių regionų sampratos interpretaciją. Pagal ją politinis pasaulio žemėlapis turi būti suskirstytas į didžiųjų valstybių įtakos zonas:
- Panamerika (Šiaurės ir Pietų Amerikos kontinentai) – JAV įtakos zona;
- Europa, Artimieji Rytai, Afrika – Vokietijos įtakos zona;
- Rusija (atimant Rytų Sibirą, pridedant Ukrainą ir Baltarusiją), Vidurio Rytai, Indostano subregionas – Rusijos įtakos zona;
- Kinija, Rytų Sibiras, likusi Azija, Australija – Japonijos įtakos zona[5].
Ši įtakos zonų klasifikacija Haushoferio geopolitinėje schemoje buvo vidutinės trukmės Vokietijos strategija. Galutinis Vokietijos tikslas, anot Haushoferio, – viešpatauti pasaulyje. Norėdama įveikti jūrinių valstybių (D.Britanijos, JAV) galią ir įgyvendinti šį tikslą Vokietija turėtų sudaryti Vokietijos-Japonijos-Rusijos sąjungą.
Haushoferis priklauso geografinio determinizmo grupės šalininkams (jūros ir sausumos opozicija, mažos valstybės kaip geopolitinių veikėjų kūriniai ir įtakos objektai). Jo darbai reprezentuoja Vokietijos siekį tapti dominuojančia valstybe Europoje. Geopolitika jam – politinis aktyvumas natūralioje erdvėje.
1945 m. Haushoferis parašė "Apologie der deutschen Geopolitik", kurioje teisino savo darbus ir juos bandė apginti nuo kaltinimų tarnavus naciams bei apskritai siejo savo idėjas labiau ne su vokiška geopolitine mintimi, bet su anglosaksiška. Tačiau „geopolitikos meistras“ pripažino klydęs ir nepadaręs perskyros tarp gryno ir taikomojo mokslo.
Geopolitika, anot Haushoferio, nuleidžia politikus ant žemės ir priverčia dalykus matyti tokius, kokie jie yra. Taip geopolitiškai mąstant galima pasirinkti ir sąjungininkus, matant juos tokiais, kokie jie yra.
Haushoferis žavėjosi amerikietiškuoju geopolitniu modeliu: didžiule erdve, neperpildyta žmonių, neformalia JAV imperija ir strateginių taškų, kaip Havajai, kontroliavimu. Jis teigė, kad Vokietija ir Japonija turėtų perimti šį modelį. Pasaulio vertikalus padalijimas į panregionus, pagal Haushoferį, buvo perimtas iš Mackinderio.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Dodds, Klaus Geopolitics: A very short introduction. New York: Oxford University Press, 2007, ISBN 9780199206582
- ↑ Dalby, S., Routledge P., Tuathail, G. The Geopolitics Reader. London: Routledge, 1998, ISBN 9780415162708
- ↑ Dodds, Klaus Geopolitics: A very short introduction. New York: Oxford University Press, 2007, ISBN 9780199206582
- ↑ Dalby, S., Routledge P., Tuathail, G. The Geopolitics Reader. London: Routledge, 1998, ISBN 9780415162708
- ↑ Statkus, Nortautas Geopolitiniai kodai: tyrimo metodologija 2 leid. Vilnius: Vilniaus Universiteto leidykla, 2004, ISBN 9986195530