Fidel Castro

Fidelis Kastras – imigranto iš Ispanijos, cukrašvendrių plantacijos savininko Anchelio Kastro (Ángel Castro) bei jo virėjos Linos Rus Gonsales (Lina Ruz González) sūnus. Lankė katalikiškas mokyklas Santjage, Orientės provincijoje. 1945 m. įstojo į Havanos universiteto Teisės fakultetą, studijų metu įsitraukė į revoliucinį judėjimą. 1947 m. Dominikoje dalyvavo kubiečių bei Dominikos tremtinių nesėkmingame bandyme nuversti diktatorių generalisimą Rafaelį Truchilją (Rafael Trujillo). Kastro taip pat dalyvavo 1948 m. balandį Kolumbijos sostinėje Bogotoje vykusiose riaušėse. 1950 m. baigė Havanos universitetą, įgijo teisės mokslų daktaro laipsnį, vertėsi advokato praktika.

 

1950 m. Fidelis Kastras įstojo į Kubos Liaudies partiją. Jis buvo vienas šios partijos kandidatų į Atstovų rūmus rinkimuose, kurie turėjo vykti 1952 m. birželį. 1952 m. generolui Fulchensijui Batistai (Fulgencio Batista) įvykdžius perversmą, nuvertus prezidentą ir atšaukus rinkimus, F. Kastras organizavo kovą prieš diktatorių. 1953 m. liepos 26 d. jis vadovavo sukilimui Santjago de Kuba mieste, kuriame dalyvavo 160 vyrų. 29 gyvi likę sukilėliai, tarp jų F. Kastro ir jo brolis Raulis, buvo nuteisti 15 metų kalėti. Po kiek laiko F. Batistai amnestavus sukilėlius, F. Kastro išvyko į Meksiką, kur įkūrė „Liepos 26-osios judėjimą“. Jo tikslas buvo nuversti Kubos diktatūrą.

1956 m. gruodžio 2 d. F. Kastro vadovaujama 82 revoliucionierių grupė laivu „Granma“ atplaukė į Orjenteso provinciją Kuboje. Po pirmųjų susidūrimų su kariuomene liko tik 12 nesugautų ar nenužudytų kovotojų, tarp jų broliai Kastrai, Če Gevara (Che Guevara). Jie atsitraukė į Siera Maestros kalnyną ir tęsė partizaninį karą prieš F. Batistos pajėgas. Augant partizanų skaičiui, F. Kastras sėkmingai kovojo prieš demoralizuotą, prastai vadovaujamą F. Batistos armiją. Mažėjant politinei paramai šalies viduje ir vienam kariuomenės pralaimėjimui sekant po kito, F. Batista 1959 m. sausio 1 d. paliko Kubą, tą pačią dieną sukilėliai (nedalyvaujant pačiam Kastrui) įžengė į Havaną.

F. Kastras į Havaną atvyko 1959 m. sausio 8 d. Kaip neabejotinas revoliucijos lyderis, F. Kastras tapo vyriausiuoju kariuomenės vadu. Vasario 16 d. F. Kastro pradėjo eiti premjero pareigas, kurias ėjo iki 1976 m., kuomet ėmė eiti Kubos respublikos prezidento pareigas.

 

Kastro į valdžią atėjo remiamas daugumos Kubos gyventojų, nes pažadėjo sugrąžinti 1940 m. konstituciją, sukurti sąžiningą valdymo aparatą, atkurti visiškas politines ir pilietines žmonių teises, pradėti vykdyti nuosaikias reformas.

1959 m. Kastras, tapęs Kubos vadovu, pertvarkė valstybinę santvarką socializmo pagrindais ir Kubą paskelbė socialistine respublika. Privatus verslas ir pramonė buvo nacionalizuota, pradėtos vykdyti žemės ūkio reformos. Kadangi tai buvo vienintelė komunistinė valstybė Amerikos žemyne, ji nedelsiant tapo Šaltojo karo konfrontacijos tarp Tarybų Sąjungos ir JAV objektu. 1960 m. buvo pasirašyta prekybos sutartis su TSRS, o ekonominius santykius su Kuba JAV visiškai nutraukė. 1961 m. JAV nutraukė ir diplomatinius santykius su Kuba.

F. Kastras tikėjosi TSRS paramos, siekdamas atlaikyti JAV spaudimą. 1961 m. balandžio mėn. JAV suorganizavo į Kubą intervenciją – apginklavo apie tūkstantį savanorių ir išlaipino juos Kuboje, tačiau įsibrovėliai buvo nugalėti Kubos ginkluotųjų pajėgų. 1959–1962 m. JAV Centrinės Žvalgybos Vadyba organizavo kelis pasikėsinimus į F. Kastro gyvybę. Po nepavykusios JAV intervencijos, Kastro paprašė TSRS pagalbos. Atsakydama į šį prašymą, TSRS dislokavo Kuboje 40 branduolinį ginklą galinčias nešti raketų, o tai 1962 m. spalio mėn. sukėlė pasaulinę krizę, kurios metu iškilo branduolinio konflikto tarp TSRS ir JAV grėsmė. Tačiau Kubos krizė pasibaigė, kai Tarybų Sąjunga sutiko išvežti branduolines raketas iš Kubos už tai, kad JAV pažadėjo nebandyti nuversti Kubos valdžios.

Fidelis Kastras išliko premjeru iki 1976 m., kai pagal naują konstituciją buvo sukurta Nacionalinė Asamblėja. Kastras tapo svarbiausios jos dalies, Valstybės Tarybos, pirmininku. Jis išlaikė vyriausiojo kariuomenės vado ir Kubos Komunistų Partijos generalinio sekretoriaus postus. Pagrindinis jo padėjėjas buvo brolis Raulis, ginkluotųjų pajėgų ministras.

Kastro bandymai kurstyti marksistines revoliucijas kitose Lotynų Amerikos valstybėse žlugo, tačiau Kubos kariuomenė bendradarbiavo su TSRS ir dalyvaudavo įvairiuose trečiojo pasaulio šalių konfliktuose. Nuo 1975 m. iki 1989 m. Kubos karinės pajėgos kariavo Angolos pilietiniame kare komunistinio Angolos Išlaisvinimo Liaudies Fronto pusėje. 1978 m. Kubos kariai padėjo Etiopijai kariauti prieš Somalį.

Devintajame dešimtmetyje Kastras, dažnai pareikšdavo apie savo pasiryžimą atnaujinti Kubos diplomatinius santykius su JAV, jei jos nutrauks prekybos embargą, tačiau atsakymų iš JAV valdžios nesulaukė. Tarybų Sąjungos subyrėjimas 1991 m. Kubos valdžiai buvo netikėtas ir reiškė dosnių TSRS subsidijų pabaigą. Kastro iniciatyva Kuboje pradėtas ekonomikos liberalizavimas, tačiau dėl iki šiol besitęsiančio JAV embargo Kubos ekonominė padėtis ir šiomis dienomis yra sunki.

2006 m. liepos 31 d. dėl pašlijusios sveikatos respublikos prezidento pareigas Fidelis Kastro perdavė broliui Rauliui Kastrui.^[1] 2008 m. vasario 19 d. paskelbė, kad nepriims kitos prezidento kadencijos ir pasitraukia iš šalies prezidento pareigų.^[2] 2008 m. vasario 25 d. jo brolis Raulis vieningai buvo išrinktas Kubos nacionalinės asamblėjos, kaip šalies prezidentas.^[3]

Po krizės su JAV, Kubai užmezgus diplomatinius ryšius su Tarybų Sąjunga, Kuba tapo labai priklausoma nuo jos. Ši priklausomybė sietina su ekonominiais santykiais ir karine parama. Tarybų Sąjunga atvėrė savo rinką Kubai. Tarybų Sąjungai ir kitoms socialistinėms šalims teko didžioji dalis Kubos eksporto. Šalia to, Tarybų Sąjunga teikė visą įmanomą karinę pagalbą (teikė karinės technologijas, siuntė ekspertus, karinius konsultantus). Būtent ši pagalba leido Kubai sukurti palyginus stiprią armiją. 1968 m. šaliai buvo suteiktos papildomos paskolos ir padidintas naftos eksportas.

Fidelio Kastro palaikyti artimi ryšiai su Tarybų Sąjunga sukūrė tam tikro lygio lūžį santykiuose su Če Gevara. Če Gevara buvo labiau linkęs vystyti ryšius su Kinija.

Kubos valdžia vadovaujama F. Kastro, kai kuriose šalyse, ypač JAV, kritikuojama dėl daug žmogaus teisių ir gerbtinos piliečių laisvės neužtikrinimo. O štai pasak F. Kastro šalininkų, Kubai pavyko sukurti geriausią Lotynų Amerikoje sveikatos apsaugos ir švietimo sistemą.

Fidelis Kastras nuo pirmosios žmonos Mirtos Dias-Balart turėjo sūnų, kurio vardas Fidelis „Fidelitas“ Kastras Dias-Balartas. F. Kastras ir Mirta išsiskyrė 1955 m. Mirta paskui gyveno Madride, Ispanijoje. Ji ištekėjo antrą kartą. Jos sūnus Fidelito grįžo į Kubą ir dirbo Kubos atominės energetikos komisijoje, tačiau buvo pašalintas iš darbo tėvo iniciatyva.

Su antra žmona, Dalija Soto del Valjė, Fidelis Kastras susilaukė penkių sūnų: Aleksisijo, Aleksanderio, Alechandro, Antonijo ir Anchelio.

Kol Fidelis dar buvo susituokęs su Mirta, jis turėjo romaną su Naty Revuelta, jam gimė dukra Alina Fernández-Revuelta. Alina išvyko iš Kubos 1993 m. ir šiuo metu gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ji kritikuoja tėvo vykdomą socialistinę politiką.

F. Kastro sesuo Chuanita Kastro (ispaniškai – Juanita Castro) gyvena JAV nuo XX a. 7 dešimtmečio pradžios.

Fidelis Kastro teigia esąs ateistas. Nuo vaikystės jis nėra katalikas. Popiežius Jonas XXIII ekskomunikavo Kastro, 1949 m. Popiežiaus Pijaus XII įsakymu ekskomunikuoti komunistinių šalių vadovus. Šis veiksmas Kastro nepadarė didesnės įtakos, nes jis prieš tai buvo išsižadėjęs Katalikų tikėjimo.

Popiežius Jonas Paulius II aplankė Kubą 1998 m.

2005 metais amerikietiškas verslo ir finansų žurnalas „Forbes“ paskelbė turtingiausių pasaulio žmonių sąrašą. Pasak šio žurnalo, F. Kastro turėjo 550 milijonų JAV dolerių. Esą daugiausia turto Kastro turėjo valstybinėse įmonėse. 2006 m. „Forbes“ F. Kastro turtą įvertino jau 900 milijonų JAV dolerių. Į šiuos paskelbtus duomenis F. Kastro atsakė: „Jei bus įrodyta, kad aš turiu bent vieną dolerį užsienio banke, tai aš atsistatydinsiu“. Iš esmės pranešimai apie didelį Kastro turtą galėtų būti pagrįsti, nes socialistinėje šalyje, valstybė ir F. Kastro kaip jos vadovas, kontroliuoja beveik visus ekonomikos sektorius.