Europinis kėnis

Savaime paplitęs geografinės vidurio, pietų ir iš dalies vakarų Europos kalnuotose dalyse – Sudetų (1100–1500 m), rytų Karpatų (1100–1500 m), Alpių (300–1800 m), Pirėnų (< 2100 m) kalnuose, fragmentais Apeninų (<1950 m) bei Balkanų (300–1950 m) pusiasaliuose, Korsikoje (<1800 m) ir kitur iki 2000 m virš jūros altitudėse. Šiaurės rytuose arealo dalis apima Belovežo girią ir rytinius Karpatų kalnų masyvus. Š.r. areale esančiam Lenkijos rytuose ir Baltarusijos pietvakariuose yra išplitęs ir lygumose 140+ m, bei kalvotose vietovėse.

Natūraliam išplitimo areale paprastai medynus kartu sudaro su kitais pušūnais – paprastąja egle (Picea abies), europiniu maumedžiu (Larix decidua), Paprastąja pušimi (Pinus sylvestris), taip pat su paprastojo kadagio (Juniperus communis var. saxatilis) porūšiu ir kalninėmis pušimis Pinus mugo subsp. uncinata porūšiu. Čekijoje ir gretimuose Vokietijos prieškalnių regionuose natūraliai sudaro mišrius medynus su paprastaisiais bukais (Fagus sylvatica), aukščiau auga mišriai su paprastosiomis eglėmis (Picea abies).

Sprendžiant iš rastų prie Butėnų žiedadulkių, dalyje dabartinės Lietuvos teritorijos tarpledynmečio periodu europiniai kėniai augo ir kartu dominavo su pušimis bei eglėmis^[2]. Dabar tai viena iš nedaugelio (sąrašas) introdukuotų medžių rūšių, kurio natūralus šiaurės rytinis arealo išplitimas netoli Lietuvos – Belovežo girioje, apie Vakarinį Bugą ir piečiau Varšuvos. Lietuvoje šie medžiai daugiausia sutinkami miestų ar gyvenviečių parkuose nei miškuose.

Mėgsta vidutinio derlingumo ir derlingus, drėgnokus, gilius purius priemolius, priesmėlius, pietrytinės pusės nuokalnes. Labai reiklus oro drėgmei. Pakantus unksmei. Europiniai kėniai turėdami gilią ir plačią šaknų sistemą atsilaiko prieš stiprius vėjus. Lietuvoje augimo sąlygos jiems palankios.

Europinių kėnių laja tankoka, kūgiška, senų medžių tampa ritiniška, atviroje vietoje augančių medžių iki žemės šakota, plati bei tanki. Žievė balzganai pilka, kartais su sakų pūslelėmis, jaunų medžių žievė lygi, žvilganti. Senų medžių žievė suaižėja neplačiomis, pailgomis plokštėlėmis. Jauni ūgliai rusvai pilki, apaugę trumpais, tamsiais plaukeliais. Pumpurai ovališki ar kiaušiniški, šviesiai rudi su bronziniu atspalviu, smailūs, nesakingi, išskyrus tik vešlius šio medžio viršūnių ūglių pumpurų pamatus, kurie šiek tiek sakingi. Spygliai išsidėstę pavieniui, įprastai apie 2,5 cm ilgio (pasitaiko iki 3,5 cm) bei 2-2,5 mm pločio, šukiškai praskleisti vienoje plokštumoje į abi puses, žvilgančios tamsiai žalios spalvos. Spyglių apatinės pusės su dviem baltais išilginiais ruoželiais. Vešliose šakelėse augantys spygliukai smailūs su balsva apatine puse.

Tai vienanamis augalas, moteriški ir vyriški žiedai auga ant to paties vieno medžio. Žydi gegužės-birželio mėnesiais. Žiedai apdulkinami vėjo. Kankorėžiai auga į viršų, ovaliai cilindriški, 10-17 cm (retai iki 20 cm) ilgio bei 3-5 cm skersmens, jauni – rusvai žali, subrendę – rudi. Dengiamųjų žvynų smaigaliai ilgi, išlindę iš po sėklinių ir atlenkti atgal. Kankorėžiai sunoksta tų pačių metų rugsėjo mėnesį ir netrukus ima iš jų byrėti sėklos, ant medžių pasilieka tik kankorėžio ašelė. Sėklos 6-10 mm ilgio, su sakų pūslelėmis, gelsvos spalvos ir su rausvai geltonais, dukart už sėklą ilgesniais sparneliais. Tūkstantis sėklų sveria apie keturiasdešimt (40) gramų. Jų šaknų sistema gili ir plati. Europinis kėnis sporifikuoti pradeda prieš išsiskleidžiant spygliams, pirmojoje gegužės mėnesio pusėje.

Dažnai europinis kėnis painiojamas su paprastąja egle (Piecea abies), nes bendrai žvelgiant abu medžiai išvaizda atrodo labai panašiai. Bet tik tuo jie ir panašūs. O turi įvairiausių skirtumų, nepatyrusiems geriausiai juos atskirti pagal kankorėžius ir spygliukus. Europinio kėnio kankorėžiai auga į viršų, o paprastosios eglės nukarę. Europinio kėnio spygliukai švelnūs, minkšti, o paprastosios eglės kietesni su badančiais galiukais.

Jauni medeliai auga lėtokai, bet palyginti su kai kuriomis kitų kėnių rūšimis auga sparčiau, bet lėčiau už paprastosios eglės ir paprastosios pušies. Natūraliam jų paplitimo regione dešimties metų užauga apie 5 m, dvidešimties metų apie 20 m, keturiasdešimties apie 30–50 m aukščio, senesni ir retesniais atvejais kartais iki 65 (rekordinis aukštis 68) m aukščio, bei 1,5–1,7 m, kartais iki 2 (rekordinis kamieno skersmuo 3,8) m skersmens kamienu. Europoje tai antra pagal aukštį medžių rūšis.

Keletas žymesnių pastebėtų aukštų medžių:

• 68 m aukščio, 3,8 kamieno skersmens, 140 m³ tūrio medis auga Vokietijos Švarcvaldo regione^[3]. Tai masyviausias užregistruotas europinis kėnis;
• 65 m – Bosnijoje ir Hercegovinoje netoli sienos su Juodkalnija, „Peručica“ miške esančiame „Sutjeska“ nacionaliniame parke (pagal Botany.cz, 2009.05.02);
• 59 m aukščio, >320 cm kamieno skersmens Ukrainoje (pagal Vladimir Dinets e-paštą 1998.01.02);

Derėti pradeda nuo 30 metų, bet augantys medyne dukart vėliau. Įprastai gyvena apie 300–500 metų. Vienas senesnių auga dabar Vokietijoje ir žinomas kaip „Königstanne“ 'karališkoji eglė' (Forstamt Olbernhau vietovėje, Saksonijoje), palyginti neaukštas – 47 m, bet jam 550 metų.

Kėnio mediena mažiau sakinga nei eglės, patvaresnė. Taip pat elastinga, lengvai skyla bei gerai rezonuoja. Ją vartoja muzikos instrumentų gamybai, statyboje, staliavimo darbams, degtukų gamybai. Iš jo žievės gaunamas terpentinas. Medžiai auginami parkuose, sodinami miškuose.

Atlaiko -24 °C -28 °C temperatūrą, labai gerai toleruoja paunksmę, nes išaugęs vos 1-2 m aukščio gali vegetuoti stipriame tankumyne iki 120 metų. Jiems labai svarbi didesnė oro drėgmė, didelis kritulių kiekis bei normaliai drėgnokas (neužmirkęs, neperšlapęs) dirvožemis. Metinis minimalus kritulių kiekis 500–1000 mm, optimalus – 1000–2500 mm.

Pagal vyraujančią vidutinę temperatūrą, europinis kėnis priskiriamas 4 šalčio atsparumo zonai.

Mokslinio, lotyniško europinio kėnio pavadinimo autorius yra Philip Miller, gyvenęs 1691–1771 metais.

Turi šiuos sinonimus:

• Europos aukščiausios medžių rūšys
• Sibirinis kėnis

• Europinio kėnio mokslinis pavadinimas lotynų kalba ir sinonimai per (ncbi.nlm.nih.gov), (tropicos.org) svetaines anglų k.
• euforgen.org / Abies alba / Silver fir | anglų k.
• euforgen.org / Europinių kėnių savaiminio paplitimo arealo Europoje, žemėlapis | anglų k.
• conifers.org / Abies alba | The Gymnosperm Database | anglų k.
• worldfloraonline.org / Abies alba Mill. | anglų k.
• monumentaltrees.com / The thickest, tallest, and oldest European Silver Firs (Abies alba) | anglų k.
• botany.cz / Abies alba - Silver Fir | anglų k.
• pfaf.org / Abies alba | anglų k.
• baumkunde.de / Weiß-Tanne (Abies alba) | vokiečių kalba
• wald.de / Weißtanne (Abies alba) | vokiečių k.

•  
  Europinio kėnio požymiai
•  
  Daigeliai
•  
  Europinio kėnio išdygę jauni medeliai
•  
  Europinio kėnio šakelė
•  
  Europinio kėnio spygliukai
•  
•  
•  
  Kankorėžiai
•  
•  
  Europinių kėnių miškas
•  
  Miške augantys europiniai kėniai
•  
  Europinio kėnio kamienas
•  
  Valombroso valstybiniame miške (Italija)
•  
  Europinio kėnio kamieno žievė
•  
  Europinio kėnio kamieno skersinis pjūvis
•  
  Europinio kėnio mediena

Vikiteka: Europinis kėnis – vaizdinė ir garsinė medžiaga