Tureris

Tureris (angl. touring car, tourer) – XX a. pradžios atviro lengvojo automobilio su 5 ar daugiau sėdimų vietų kėbulo tipas.^[1] Tureriai turėdavo 2 ar 4 dureles. Dažnai viršutinė korpuso linija (kituose automobiliuose atitinkanti langų apatinę liniją) būdavo ties priekinėmis durelėmis pažeminta, kad automobilis atrodytų sportiškesnis. Tureriai dažniausiai turėdavo nuleidžiamą stogą ir šonines užuolaidas.^[2] Ankstyvųjų modelių varikliai paprastai būdavo arba priekyje, arba automobilio centre. Vėliau iš turerių išsivystė šiuolaikiniai sedanai.

Tureriai buvo populiarūs XX a. pradžioje, jie konkuravo su rodsteriais ir raneboutais. Jungtinėse Valstijose atsirado keli turerių variantai, populiariausias buvo 4 durelių tureris su nuleidžiamu stogu.

Daugelis Ford Motor Company 1908–1927 m. gamintų Modelio T automobilių buvo keturduriai ar triduriai (šiuose vairuotojas į savo vietą sėsdavo per priekinę keleivio vietą) tureriai. Jų buvo pagaminta 6 519 643 vienetai (o iš viso Modelio T buvo pagaminta apie 15 000 000 vienetų. Taigi, 5 keleivių tureriai buvo populiariausias to meto kėbulo modelis, jie sudarė 44 % visų per tuos 18 metų pagamintų Fordo automobilių. Antras populiariausias to meto kėbulo tipas buvo sunkvežimis (gamintas Modelio T bazėje).

Užtrauktos šoninės užuolaidėlės, kurias turėjo kai kurie modeliai, pridengdavo keleivius nuo vėjo ir kritulių. Sulankstytas turerio stogas už užpakalinės sėdynės sudarydavo nemažą masę, kuri vadinama angl. fan). Buvo sulankstyto nuleidžiamo stogo dangalai (angl. fan covers), kurie saugojo stogą ir medinius jo lankus, kol stogas būdavo nuleistas.

Turerių populiarumas ėmė nykti 3-iojo dešimtmečio pradžioje, kai ėmė populiarėti automobiliai su uždarais keleivių salonais, kurie ėmė išstumti didelius atvirus automobilius.