Trečiasis kelias

„Trečiasis kelias“ – naujoji centro kairės politikos atmaina, kuri atsirado, kai politikai tolo nuo tradicinės „kairės ir dešinės“ politikos.

Ištakos siejamos su Naujųjų leiboristų partijos, kuriai vadovavo Tonis Bleras, ambicingomis politininėmis reformomis Didžiojoje Britanijoje. Jie, 1997 m. atėję į valdžią, atsisakė nacionalizacijos ir planinės verslininkystės. Ši politika reiškė pastangas kūrybiškai reaguoti į globalizacijos jėgas ir siekė pajungti už šių transformacijų slypinčią energiją.

Tačiau mintis rasti politikoje „trečiajį kelią“ susilaukė didelės kritikos. Daugelis konservatorių manė, kad naujoji politika yra beveik tuščia, be turinio, ir panašesnė į politinę pozą, o ne strateginę programą, kurią iš tiesų būtų galima įgyvendinti. Tuo metu tradicinei kairei priklausantys politikai teigia, kad „trečiasis kelias“ per mažai skiria dėmesio nelygybės ir nesaugumo problemoms.

„Trečiojo kelio“ politika siekė vyriausybės pertvarkos, pilietinės visuomenės ugdymo, ekonomikos pertvarkos, gerovės valstybės reformos, ekologinės modernizacijos ir globalinės sistemos reformos:

1. Vyriausybės pertvarka. „Trečiojo kelio“ politikai pasisako už aktyvią vyriausybę, kuri naudotų tokias valdymo ir administravimo formas, kurias taiko verslo sektorius.
2. Pilietinės visuomenės ugdymas. Vien tik vyriausybės ir rinkos nepakanka daugeliui iššūkių vėlyvosios modernybės visuomenėse įveikti, todėl, anot „trečiojo kelio“ ideologijos, reikia stiprinti ir su vyriausybe bei verslu sujungti pilietinę visuomenę. Tai gali padėti sprendžiant bendruomenių problemas nuo nusikalstamumo iki švietimo.
3. Ekonomikos pertvarka. „Trečiasis kelias“ numato naują mišrią ekonomiką, kuriai būdinga valstybinio reguliavimo ir dereguliavimo pusiausvyra. Jis atmeta neoliberalųjį požiūrį, kad vienintelis būdas užtikrinti laisvę ir modernėjimą yra valstybinio reguliavimo atsisakymas.
4. Gerovės valstybės reforma. Svarbu apsaugoti pažeidžiamus žmones, suteikiant jiems veiksmingas socialinės paramos paslaugas. „Trečiojo kelio“ politika siekia sukurti globos visuomenę, bet kartu tvirtina, kad senosios socialinės paramos formos dažnai būdavo nevykusios ir veikiau kontroliuodavo negu padėdavo vargšams.
5. Ekologinė modernizacija. „Trečiojo kelio“ politika atmeta požiūrį, kad aplinkos apsauga ir ekonomikos augimas yra nesuderinami dalykai.
6. Globalinės sistemos reformos. Ši politika ieško naujų globalinio vadovavimo formų. transnacionaliniai susivienijimai gali skatinti demokratiją viršnacionaliniu lygmeniu ir leisti geriau suvaldyti permainingą tarptautinę ekonomiką.

• Anthony Giddens „Sociologija“, 2005.