Proletariatas

Proletariatas (nuo lot. „proletarius“ – duodantis palikuonius) – socialinė klasė (grupė), kurios atstovų pagrindinis pragyvenimo būdas – savo darbo jėgos pardavimas.

Senovės Romoje proletarii buvo piliečiai, turintys mažai, arba visiškai neturintys jokio turto. Gyventojų surašymo metu piliečių, kurių turto vertė buvo mažesnė, nei 11 000 asų, turtas nebuvo nurodomas, išskyrus jų vaikus – proles (nuo lot. „prōlēs“ - palikuonys). Iš to kilo žodis „proletarius“, arba „tas, kuris duoda palikuonis“. Senovės Romos visuomenėje buvo manoma, jog proletarius pagrindinė paskirtis – užauginti vaikus, kurie galėtų kolonizuoti Romos Respublikos ir, vėliau, Romos Imperijos užkariautas žemes.

Plėtodamas savo marksizmo teoriją, Karlas Marksas proletariato terminu įvardijo socialinę klasę, kuri neturi gamybos priemonių nuosavybės ir kurios vienintelės pajamos yra gaunamos parduodant savo darbo jėgą.^[1]