Planetologija

Planetologija – mokslas apie planetas (įskaitant Žemę), planetų palydovus, planetų sistemas, kaip Saulės sistema ir šių sistemų formavimosi procesus. Objektų dydis svyruoja nuo mikrometeoroidų iki planetų milžinių, siekiant nustatyti jų sudėtį, dinamiką, formavimąsi, sąsają bei istoriją. Planetologijoje paliečiama plati tarpmokslinė sritis, pradedant nuo astronomijos ir Žemės mokslo,^[1] kurios turi tokias mokslo šakas kaip planetų astronomija, planetų geologija (kartu su geochemija ir geofizika), fizinė geografija (geomorfologija ir kartografija taikant planetoms), atmosferų mokslas, teorinė planetologija, ir egzoplanetų tyrimai.^[1] Gretimos disciplinos įskaito kosmoso fiziką, kai kalbama apie efektus, susijusius su Saule Saulės sistemos kūnuose, ir astrobiologija.

Taip pat planetologijoje yra išskiriamos stebėjimų duomenų ir teorinės šakos. Stebėjimų duomenys apima kosmoso tyrimo, dominuojančio su nepilotuojamų erdvėlaivių misijomis, valdomomis nuotoliniu būdu, sritis, bei palyginant gautus rezultatus su išmatuotais Žemės laboratorijose. Teorinė dalis apima kompiuterinį ir matematinį modeliavimą.

Planetologijos mokslininkai daugiausiai dirba astronomijos, fizikos ir Žemės mokslo universitetų padaliniuose ar tyrimų centruose, nors pasaulyje yra keletas planetologijos institutų, kurie dirba savarankiškai. Taip pat vyksta po kelias stambias kasmetines konferencijas, išleidžiama periodinių žurnalų šia tema.

Tai abiejų sričių - stebėjimų ir teoretinis mokslas. Stebėtojai tyrėjai yra labiausiai suinteresuoti mažųjų Saulės sistemos kūnų tyrimais: tų, kurie yra stebimi teleskopais (optiniais ir radijo), taigi šių kūnų charakteristikos, tokios kaip forma, sukimasis, paviršiaus sudėtis bei atmosferiniai reiškiniai yra nustatomi, todėl formavimasis ir evoliucija gali būti suprasti.

Teorinė planetų astronomija daugiausia orientuojasi į dinamiką: naudojamas dangaus mechanikos principų taikymas Saulės sistemos, bei kitų žvaigždžių planetoms.

Planetų geologija yra planetologijos šaka, tirianti planetų, jų palydovų, asteroidų, kometų bei meteoritų vidaus struktūrą. Geriausiai šiuo klausimu yra išnagrinėti palyginti artimi Žemei dangaus kūnai: Mėnulis ir dvi artimiausios planetos: Venera ir Marsas. Taigi, Mėnulis buvo nagrinėjamas pirmas, panaudojant metodus, taikytus Žemėje.

Planetologija dar gali būti skirstoma ir į šakas pagal planetas, kurios nagrinėjamos:

• areologija (tiria Marsą),
• hermologija (Merkurijų),
• kronologija (Saturną),
• selenologija (Mėnulį),
• venerologija (Venerą),
• zeologija (Jupiterį).

Šie pavadinimai yra kilę iš graikiškų planetų vardų.