Papildinys

Papildinys – sintaksės mokslo, kalbos dalių kategorija. Jis yra antrininkė sakinio dalis, kuri atsako į klausimus ko? kam? ką? kuo? Šiuos klausimus keliame iš tarinio. Pavyzdžiai:

1.Negirk pradžios, girk pabaigą. Ko negirk? – pradžios. Ką girk? – pabaigą.

2.Lepinamam vaikui ragai dygsta. Kam ragai dygsta? – vaikui.

3.Tėvo žodžiai mus džiugina. Ką džiugina? – mus.

4.Paskui šalia išgirdau bekalbant. Ką išgirdau? – bekalbant.

5.Šaukštu proto neįkrėsi. Kuo neįkrėsi? – šaukštu. Ko neįkrėsi? – proto.

6. Dėstytojas užsiminė apie bausmę. Apie ką dėstytojas užsiminė?- bausmę

Papildinys reiškiamas tomis pačiomis kalbos dalimis kaip ir veiksnys – dažniausiai daiktavardžiu ir įvardžiu, taip pat daiktavardiškai vartojamu būdvardžiu ir dalyviu, veiksmažodžio bendratimi ir padalyviu.

1. Daiktavardžio, įvardžio ir kitų kalbos dalių: a) kilmininku. Krūtinė prisipildė gervių klyksmo. Šiluma kaulų nelaužo. Čia kiškio tupėta. Tu negąsdink manęs. Žmonės gedėjo žuvusiųjų. Baltas balto nesuteps. Septyni vieno nelaukia.‘‘ b) naudininku. Dideliam laivui plačių vandenų reikia. Drąsumas drąsumui nelygus. Aš tau parodysiu kelią. Saulė visiems šviečia. Turtingam ir aitvaras neša. Penktajam liepė palaukti.‘‘ c) galininku. Petras suprato pavojų. Dekite laužą! Aukštą visi pamato. Leisk mane arčiau prie ugnies.‘‘ d) įnagininku. Pažadais sotus nebūsi. Pirštu duonos neatrieksi. Juo galima pasitikėti. e) linksniais su prielinksniais. Norėčiau pasikalbėti su tavimi. Papasakok apie Suomiją. Teisybė už saulę šviesesnė. Su pilvu nepasiginčysi.

2. Veiksmažodžio bendratimi. Mergaitei atnešė valgyti.

3. Padalyviu. Niekas negirdėjo šaudant.

Papildinys gali būti reiškiamas ir ne vienu žodžiu: Mus visus įkurdino mokyklos bendrabutyje. Ar tu matei kada žydint kaštoną?

Kai kalbama apie objekto dalį, vartojamas ne galininkas, o kilmininkas: Martynai, duok cukraus (ne cukrų). Jonas daro klaidų (ne klaidas). Įpilk pieno (ne pieną).

Įsidėmėtina, kad teigiamojo sakinio vardininkas neigiamajame sakinyje virsta papildinio kilmininku. Plg.: ‘‘Yra vežimas šienui vežti. Nėra vežimo šienui vežti. Buvo čia ir auklėtoja. Nebuvo čia ir auklėtojos. Buvo matyti dūmai. Nebuvo matyti dūmų.‘‘

Galininkiniai veiksmažodžiai, gavę neiginį, valdo kilmininką. Plg.: ‘‘Mindaugas skaito žurnalą. Mindaugas neskaito žurnalo. Mes piešiame saulę. Mes nepiešiame saulės.‘‘

Po žodžių ‘‘kreiptis, skolintis, prašyti, klausti‘‘ nevartojami papildiniai su prielinksniu pas. Todėl reikia sakyti ir rašyti: ‘‘Aš kreipiausi į mokytoją (o ne Aš kreipiausi pas mokytoją); Rašalo pasiskolink iš draugo (o ne pas draugą); Vaikai prašė trenerio surengti varžybas arba …prašė trenerį… (o ne pas trenerį); Jei nesupranti, klausk mokytojo arba …klausk mokytoją (o ne pas mokytoją).‘‘

Pastaba. Jei bendratis reiškia kito veikėjo veiksmą, ji eis papildiniu: ‘‘Pirmininkas įsakė pasilikti,‘‘ o jei bendratis reiškia to paties veikėjo kitą veiksmą, tai bendratis eis tikslo aplinkybe: ‘‘Išėjo sutikti svečių,‘‘ tačiau jei du veiksmažodžiai reiškia vieną to paties veikėjo veiksmą, jie abu sudaro suvestinį tarinį: ‘‘Jis nieko nemokėjo atsakyti savo draugui.‘‘

Nagrinėjant žodžius sintaksiškai papildinys braukiamas punktyrine linija. (-------)

• http://ualgiman.dtiltas.lt/papildinys.html Archyvuota kopija 2009-04-13 iš Wayback Machine projekto.
• Lietuvių kalbos vadovėlis IX–XI klasei. Kaunas, 1976