Stanisław Ignacy Witkiewicz

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Stanisław Ignacy Witkiewicz

Stanisław Ignacy Witkiewicz, apie 1912 m.
Gimė	1885 m. vasario 24 d. Varšuva
Mirė	1939 m. rugsėjo 18 d. (54 metai) Velyki Ozerai, Ukraina (tada Lenkija)
Tautybė	lenkas
Tėvas	Stanisław Witkiewicz

Sritis	grožinė literatūra, dailė, fotografija

Alma mater	Jano Mateikos dailės akademija Krokuvoje
Žinomas (-a) už	* Szewcy Pożegnanie jesieni Nienasycenie 622 upadki Bunga, czyli Demoniczna kobieta

Vikiteka	Stanisław Ignacy Witkiewicz

Stanislavas Ignacas Vitkevičius, dar vadinamas Witkacy (Stanisław Ignacy Witkiewicz, 1885 m. vasario 24 d. – 1939 m. rugsėjo 18 d.) – Lenkijos rašytojas, tapytojas, filosofas, teoretikas, dramaturgas ir fotografas, dirbęs prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir tarpukario laikotarpiu.

Biografija

Menininko, rašytojo ir meno kritiko Stanislavo Vitkevičiaus sūnus. Mokėsi tėvų namuose, Zakopanėje, kadangi tėvas manė, kad mokykla naikina vaikų individualumą. Pamokas jam dažnai vesdavo menininkai, rašytojai, universitetų profesoriai. Nuo pat vaikystės draugavo su vėliau kompozitoriumi ir pianistu tapusiu Karoliu Šimanovskiu bei Bronislavu Malinovskiu, su kuriuo 1914 m. iškeliavo į etnografinę ekspediciją į Okeaniją. Apie rašytojo gyvenimą Pirmojo pasaulinio karo metu žinoma labai mažai, kadangi pats Vitkevičius vengė apie tai kalbėti. Tačiau yra žinoma, kad 1915 m. pradžioje jis mokėsi carinės Rusijos kadetų mokykloje, iš kur buvo išsiųstas į frontą, o 1916 m. mūšyje prie Stochido upės buvo sunkiai sužalotas, iš kur buvo evakuotas į Sankt Peterburgą. Į frontą jau negrįžo. Kurį laiką buvo Maskvoje, kur tapo Spalio revoliucijos liudininku. 1918 m. birželį jam pavyko sugrįžti į Zakopanę.

Spalio revoliucijos patirtis padarė didelę įtaką jo vėlesniems darbams – pesimistinei istoriosofijai, atspindinčiai bolševikų revoliucijos įvykius, o vėliau ir nacizmo gimimą Vokietijoje. Aklą miklių demagogų vadovaujamos minios galią ir likimą jis aprašė savo vėlesniuose romanuose ir dramose.

1925 m. pradėjo naudoti pseudonimą Witkacy, griežtai įvertino ligšiolinius savo pasiekimus tiek literatūroje, tiek tapyboje. Kurdamas ketvirtajame dešimtmetyje, jis eksperimentavo vartodamas įvairias narkotines medžiagas. Paskutinieji penkiolika jo gyvenimo metų – tai ypatingo kūrybinio pakilimo, net tam tikro sprogimo, laikotarpis. Tarpukario literatūroje Vitkacy, kartu su Brunu Šulcu ir Vitoldu Gombrovičiumi, tapo svarbiausiais meninių ir literatūrinių paieškų veikėjais.

1939 m. vasaros pabaigoje Vitkacy nuvyko į Varšuvą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui norėjo stoti į Lenkijos kariuomenę, tačiau dėl amžiaus ir sveikatos problemų priimtas nebuvo. Praėjus kelioms dienoms, rugsėjo 5 d., kartu su savo partnere Česlava Okninska jis paliko Varšuvą ir kartu su kitais pabėgėliais iškeliavo į rytus. Maždaug rugsėjo 15 d. atvyko pas savo draugus, Ziemlanskių šeimą, gyvenusią Polesėje. 1939 m. rugsėjo 18 d., gavęs žinią apie Rusijos invaziją į Lenkiją, nusižudė, perpjovęs miego arteriją ir suvartojęs narkotikų. Kartu su juo buvusi Česlava Okninska irgi bandė nusižudyti, tačiau nepaisant didelės suvartotos vaistų dozės, ją pavyko išgelbėti. Vitkacy buvo palaidotas kitą dieną, vietos kapinėse.

Palikimas ir poveikis

Jo darbai yra išversti į daugelį Europos kalbų, išleistos knygos tiek Europos šalyse, tiek JAV. Vitkaco kūryba didelę įtaką padarė Tadeuszui Kantoriui, kuris ne kartą statė jo dramas įvairių teatrų scenose. 1985 m. Zakopanėje buvo įsteigtas Stanislavo Ignaco Vitkevičiaus teatras, kuriame realizuojama Vitkaco „grynosios formos“ koncepcija. Jo tapybos darbai randami Varšuvos nacionaliniame muziejuje, Krokuvos nacionaliniame muziejuje. Varšuvos literatūros muziejuje, Slupsko pilyje yra virš 260 Vitkaco darbų (tai didžiausia jo darbų kolekcija pasaulyje). Kai kurios jo darytos nuotraukos saugomos užsienyje – Metropoliteno muziejuje, Niujorko Šiuolaikinio meno muziejuje.

Pokario laikotarpiu komunistinės Lenkijos Kultūros ministerija nusprendė ekshumuoti Vitkaco palaikus ir iškilmingai perlaidoti juos Zakopanėje. Tai buvo įvykdyta pagal planą, tačiau niekam nebuvo leista atidaryti karsto. 1994 m. lapkričio 26 d. Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija nusprendė ekshumuoti tariamą Vitkaco kapą. Atlikti genetiniai testai parodė, kad Zakopanėje buvo palaidotas nežinomos moters kūnas.