Simbolis

Simbolis (gr. symbolon ~ 'sumesti kartu') – daiktinis, vaizdinis ar garsinis ženklas turintis tradicinę reikšmę ir perteikiantis kokią nors sąvoką ar idėją.

Simbolio reikšmė konkrečiu atveju priklauso nuo konteksto ir disciplinos: gali būti nagrinėjama psichologinė, sisteminė, politinė, literatūrinė, matematinė, fizikinė ir kt. reikšmės.

Žiūrint iš psichologinės ir filosofinės pusės, visos sąvokos gamtoje yra simbolinės, o jų išreiškimai – simboliški žmogaus darbo produktai, kurie yra alegoriniai simbolinei reikšmei. Simboliu taip pat vadinamas krikščionių tikėjimo išpažinimas, jo turinys, išreikštas keliais esminiais posakiais.^[1]

Žvelgiant iš sisteminės pusės, simbolis yra bendravimo, pranešimo ženklas: tai būdas grafiškai, raštu, gestais ar balsu perteikti abstraktesnę sąvoką, savybę ar žinutę.

Neretai žodžiai „simbolis“ ir „ženklas“ naudojami kaip sinonimai, tačiau tarp jų yra esminis skirtumas: ženklas idėją vaizduoja pakankamai tiesiogiai ir akivaizdžiai, o simbolis turi gilesnę prasmę, gerokai turtingesnis asociacijomis sąlygotomis kultūros, konteksto, istorijos ar konkrečios asmenybės.
K. G. Jungas nurodo, kad „ženklas yra visuomet mažiau nei idėja, kurią jis žymi, tuo tarpu simbolis visuomet išreiškia kažką daugiau, nei jo akivaizdi ir tiesioginė reikšmė“.

Simboliai naudojami beveik visur aplinkui – jų galime pamatyti eidami gatve, sutikti literatūros šaltiniuose, kasdienėje kalboje ir t. t. Dažniausiai net nepastebima, kad tai, ką naudojame yra simbolis. Pvz., žodžiai tam tikra prasme yra simboliai. Matematikoje taip pat naudojami simboliai – +, = ir kt. Simbolinę reikšmę įgavę beveik visi daiktai aplinkui: nuo saulės iki paprasto darbo stalo.

Žodis simbolis kilo iš dviejų graikiškų žodžių šaknų: σύμ- (sym- 'kartu') + βολή (bole 'metimas'). Pirmą kartą panaudotas homeriškame himne, skirtame Hermiui. Jame Hermis, pamatęs vėžlį, ištaria συμβολον ηδη μοι 'džiaugsmo simbolis man'.

Paprastai aiškinama, kad tai buvęs techninis žodis, reiškiantis atminimo šukę: savo svečiui namų šeimininkas duodavo vadinamąją tessera hospitalis – jis perlauždavo šukę perpus, vieną dalį pasilikdavo sau, o kitą atiduodavo svečiui, idant jo palikuonis, vėl apsilankęs šiuose namuose, būtų atpažintas sudėjus į vieną šukės puseles.^[2] Tačiau bendrai šis žodis numano santykį tarp dalies ir visumos, pilnatvės. Antikiniuose tekstuose simboliu vadinamas kažkoks savaiminis esinys, nesusijęs su jokiu simbolizuojamu objektu arba apskritai nieko nesimbolizuojantis. Apie simbolį kaip apie priešingų tikrovės dėmenų junginį bei sintezę, o ne paprasčiausią emblemą, klasikinės antikos laikais kalba tik orfikų ir pitagorikų tekstai. Panašią simbolio sampratą probėgšmiais mini Aischilas, Euripidas, Aristotelis ir Empedoklis. Panašu, kad antikiniuose tekstuose daug kur kaip sinonimas simboliui vartojamas žodis sēma ("ženklas").^[3]

„Mitologiniuose paveiksluose kalba simboliai, kurių esmės negalima perteikti jokia kita kalba“. (Filosofas Karlas Jaspersas ^[4]).

Vikiteka: Simbolis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikižodynas

Laisvajame žodyne yra terminas simbolis