Novalis
| Novalis | |
|---|---|
| |
| 1845 m. Fridricho Eišenso Novalio portretas pagal 1799 m. piešinį | |
| Gimimo vardas | Georg Philipp Friedrich Freiherr von Hardenberg |
| Gimė | 1772 m. gegužės 2 d. Obervideršteto pilis, Videršteto k. (dab. Arnešteinas), Saksonija, Šventoji Romos imperija |
| Mirė | 1801 m. kovo 25 d. (28 metai) Veisenfelsas, Saksonija, Šventoji Romos imperija |
| Palaidotas (-a) | Veisenfelso senosios kapinės |
| |
| Veikla | poetas, rašytojas, mąstytojas |
| Alma mater | Jenos universitetas |
| Parašas | |
| |
Novalis (vok. Novalis), tikrasis vardas Georgas Filipas Frydrichas Freiheris fon Hardenbergas (Georg Philipp Friedrich Freiherr von Hardenberg; 1772 m. gegužės 2 d. – 1801 m. kovo 25 d.) – vokiečių poetas, vienas žymiausių romantizmo teoretikų.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gimė Žemutinės Saksonijos didikų šeimoje. Pasirinko vardą pagal seniau giminės naudotą titulą de Novali. 1790 studijavo teisę Jenos universitete, artimai susibičiuliavo su Frydrichu Šileriu, 1791–1793 m. toliau studijavo Leipcigo ir Vitenbergo universitetuose, užmezgė ryšius su Frydrichu fon Šlėgeliu. Studijavo Imanuelio Kanto ir Johano Fichtės filosofiją. Baigęs mokslus Fraibergo kalnakasybos akademijoje, 1796 m. paskirtas Saksonijos vyriausybės auditoriumi Veisenfelso druskos kasykloje.
1794 m. Novalis įsimylėjo dvylikametę Sofi fon Kiun (Sophie von Kühn). 1795 m. jiedu susižadėjo, tačiau po poros metų ji mirė nuo tuberkuliozės. 1797 m. susižadėjo su Juli fon Šarpentjė (Julie von Charpentier). 1801 m. pats mirė nuo tuberkuliozės.[1]
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kūrybinį kelią pradėjo 1797 m., netekęs mylimosios, parašęs pesimistinį lyrinį ciklą „Himnai nakčiai“ (Hymnen an die Nacht, išleistas 1800 m., liet. 1979 m.), kuriame šlovinama naktis/mirtis, kaip vartai į aukštesnįjį gyvenimą Dievo akivaizdoje, norima eiti mylimosios pėdomis. Taip pat Novalis parašė aforizmų (rinkiniai „Žiedadulkės“ (Blütenstaub) bei „Tikėjimas ir meilė“ (Glauben und Liebe), abu sukurti 1798 m.), religinių giesmių (rinkinys „Dvasinės giesmės“ (Geistliche Lieder), išleista 1802 m.), romanų fragmentus („Mokiniai Saise“ (Die Lehrlinge zu Sais), išspausdinta 1802 m., „Heinrichas fon Ofterdingenas“ (Heinrich von Ofterdingen), parašytas 1799–1800 m., išspausdintas 1802 m., lietuvių kalba 2004 m.), traktatą „Krikščionybė arba Europa“ (Die Christenheit oder Europa, parašytas 1799 m., išleistas 1826 m.).
Novalio kūryboje ryškus simbolizmas, idealizmas (remiamasi Fichtės subjektyviojo idealizmo samprata), gausu alegorijų, mistinių vaizdinių. Visatos ir Dievo pažinimą teigė galimą patirti per save. Novalis neigė žemiškojo pasaulio tikrybę, nes tikrasis pasaulis jam yra anapusinis. Poetą jis lygino su pranašu, laikė ji Dievo ir žmogaus tarpininku. Novalis sukūrė originalų mokymą, kaip reikia romantizuoti pasaulį, ir pavadino jį magiškuoju idealizmu. Mokymas grindžiamas žmogaus dvasios galia, kuri turi magiškų gebėjimų.[2] Traktate „Krikščionybė arba Europa“ aukštino idealizuotą monarchiją, smerkė prancūziškąją Apšvietą.[3]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Novalis, Encyclopaedia Britannica.
- ↑ Novalis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVI (Naha-Omuta). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. Raminta Gamziukaitė psl.
- ↑ Hiebel, Frederick (1954). Novalis: German Poet – European Thinker – Christian Mystic. Vol. 10. Chapel Hill, NC: University of North Carolina Press.
