Muzika

Kitos reikšmės – Muzika (reikšmės).

Muzika (gr. μουσική (τέχνη) – musiké (téchne) – mūzų menas) – garsų menas, meniškų garsinių artefaktų kūrimas (t. y. garsų ir jų struktūrų improvizavimas, komponavimas, aranžavimas) ir tokių akustinių artefaktų atlikimo (dainavimas, grojimas, dirigavimas) ir jų sąmoningo ar pusiau sąmoningo klausymosi aktai.

Muzika – tai laike išsidėsčiusi garsinės raiškos forma, paremta įvairiomis garsų ir pauzių struktūromis. Įvairių formų garsiniai kūriniai, išreiškiami per natūraliai išgaunamo dirgiklio, dažniausiai garso, kombinacijų ir modelių konstrukciją. Muzikos funkcijos: emocinės išraiškos, estetinio pasigėrėjimo, pramoginė, komunikacinė, reprezentacinė, apeiginė, socialinių normų įtvirtinimo, tradicijų perdavimo ir išlaikymo, kt. Nuo kultūros ir socialinio konteksto priklauso, kaip mes skirstome muziką.

Muzikos apibrėžimas, esą tai garsas su individualia charakteristika, pasiskolintas iš psichoakustikos srities ir vieningai naudojamas tiek muzikologijoje, tiek atlikime. Yra daug vertų dėmesio pavyzdžių, kuriais apibūdinama muzika, ir kol mums suprantami kultūriniai svyravimai, tol muzikos ypatybės tiesiog vadinamos garso ypatybėmis, kurias sukuria ir pajaučia žmogus.

Graikų filosofai ir viduramžių teoretikai apibrėžė muziką, kaip natų melodijas, išdėliotas horizontaliai ir harmoniją užrašytą vertikaliai. Muzikos teorija šioje srityje studijuojama su prielaida, kad muzika yra tvarkinga ir jos klausytis malonu. Tačiau, XX-ame amžiuje, kompozitoriai metė iššūkį šiai nuostatai ir teigė, kad turi būti malonu jau kuriant muziką, kurioje ėmė vyrauti aštresni ir tamsesni tembrai.

XX amžiaus kūrėjas Džonas Keidžas (John Cage) nesutiko su tuo, kad muzikai svarbiausia mielos melodijos. Vietoj to jis teigė, kad bet kuris girdimas garsas gali būti muzika. Pasak muzikologo Žano Žako Natjė (Jean-Jacques Nattiez), „Riba tarp triukšmo ir muzikos visuomenėje visada apibrėžiama – tai rodo, kad netgi vieningoje bendruomenėje, ši riba ne visuomet atitinka kitoje visuomenės dalyje vyraujantį apibrėžimą, trumpiau tariant, dėl to retai sutariama… Nė vienoje atskiroje ir tarpkultūrinėje sąvokoje nėra parašyta, kas galėtų būti muzika.“

Kompozitorius Antonas Vėbernas (Anton Webern) savo legendiniame pamąstyme sakė: Mano kūryba niekad nevyksta taip, kaip aš norėčiau, tiktai taip, kaip man nulemta-kaip aš privalau, norėdamas pabrėžti, koks neaprėpiamas muzikos kūrimo procesas. Vokiečių filosofas Johanas Volfgangas fon Gėtė (Johann Wolfgang von Goethe) tikino, kad muzikos pagrindą sudaro formų ir šablonų tipai, sakydamas: „architektūra – tai šaltoji muzika“. Tuo jis norėjo pasakyti, kad bet kuri natūrali meno išraiškos forma, turinti gilius struktūrinius modelius, gali vadintis muzika.

Tradiciniai arba klasikiniai muzikos išraiškos elementai Europoje pirmiausia įvardijami tie, kurie turėjo daugiausia įtakos Europos klasicizmo muzikoje: melodija, harmonija, ritmas, tonų spalva, tembras ir forma. Išsamiau apibrėžiami garso išraiškos elementai: aukštis, tembras, garsumas ir trukmė. Šie elementai kombinuojami, kad sukurtų antraeilius aspektus: struktūrą, sandarą ir stilių. Kiti panašiai susiję aspektai priklauso nuo erdvinės aplinkos arba nuo garsų, gestų ir šokio erdvės dinamikos.

Pauzė jau seniai buvo priskiriama muzikinės išraiškos elementams, nuo dramatiškų pauzių romantinės eros simfonijose iki tylos naudojimo avangarde, kur XX a. darbuose ji laikoma meniška muzikine mintimi, pvz.: Džono Keidžo kūrinyje 4`33. Keidžas manė, kad svarbiausias muzikinis raiškos elementas – trukmė, nes ji vienintelė tinka tiek garsui, tiek pauzėms.

Kaip anksčiau paminėta, ne nuo elementų įvairovės ar skirtumų priklauso jų svarba. Pavyzdžiui, klasikinėje muzikoje melodija ir harmonija visada panaudojamos ritmo ir tembro sąskaita. Dažnai kritikai ginčijasi, kurie iš elementų galėtų būti universalūs. Debatai priklauso nuo apibrėžimų. Pavyzdžiui, bendrai manoma, kad pavadinimas „tonacija“ universaliai atitinka visus muzikinius reikalavimus plačiam tonacijos apibrėžimui.

Tempas irgi kartais priskiriamas prie universaliųjų elementų, nors yra vokalo solo partija ir instrumentiniai žanrai, kur ritmas laisvas, improvizuojamas ir neturi tikslaus tempo. Vienas pavyzdys – tai indiško muzikos kūrinio dalis alap. Pasak Deino Harvudo (Dane Harwood), mes turėtumėm paklausti, kuri skirtingų šalių muzikos universalija galėtų vadintis muzika (nepaisant struktūros ir funkcijų) arba priemone, kurios dėka muzika kuriama. ‚Muzikos daryme‘ jis įžvelgia ne tik patį atlikimą, bet ir tai, kaip ta muzika klausoma, suprantama, netgi išmokstama.

Skiriami įvairūs muzikos kūrimo būdai: improvizavimas, komponavimas, aranžavimas. Muzika kuriama ir atliekama daugeliu tikslų, nuo estetinio pasitenkinimo, religinių apeigų, ceremonijų iki komercinio produkto pardavimui. Muzikantai mėgėjai kuria ir groja muziką pačių malonumui ir nežada pelnyti duonos iš muzikos. Profesionalūs muzikantai samdomi daugumos organizacijų ir institutų, nuo karinių pajėgų, bažnyčių ir sinagogų, simfoninių orkestrų, televizijos laidų iki filmų kompanijų ar muzikos mokyklų. Taip pat profesionalai dirba laisvu grafiku, siekia kontaktų ir susitarimų kuo įvairesnėmis sąlygomis.

Nors muzikantai mėgėjai skiriasi nuo profesionalių muzikų tuo, kad mėgėjai pragyvena ne iš muzikos, yra ir daug jungiančių dalykų. Pradedant tuo, kad ir mėgėjai, ir profesionalai mokosi muzikos. Bendruomenėje pažangūs mėgėjai groja kartu su profesionalais įvairiuose orkestruose ir ansambliuose. Kai kuriais retais atvejais mėgėjas įgyja profesionalo kompetencijos lygį ir gali atlikti kūrinius profesionalioje terpėje.

Didžiausias skirtumas pastebimas tarp muzikos, atliekamos publikai gyvai, ir muzikos, atliekamos tam, kad ji būtų įrašyta pardavimui ar televizijos laidai. Nors jau daug kartų gyvas koncertas auditorijai buvo įrašytas ir paruoštas parduoti.

Muzikas – tai tas, kuris kuria, tvarko ar atlieka muziką. Muzikantai groja dėl daugelio priežasčių – kai kurie taip išreiškia savo jausmus, kitiems – profesionalams ir mėgėjams – grojimas teikia malonumo, ir tai dažnai daroma norint pelnyti auditorijos palankumą, kuri gauna estetinių, socialinių, religinių ar apeiginių vertybių atlikimo metu. Dalis motyvacijos profesionalui priklauso ir nuo to, kad iš muzikos jis pragyvena, tuo pat metu, galėdamas tobulinti įgūdžius ir atskleisti talentus.

Daugumoje kultūrų plačiai paplitusi solo tradicija arba solo dainavimas, pvz., Indijos klasikinėje muzikoje arba Vakarų meno muzikos tradicijoje. Kitos kultūros, pvz., Balio, turi stiprias grupinio muzikavimo tradicijas. Visose kultūrose žmonės linkę sujungti tuos du dalykus, ir kūrinio atlikimas gali prasidėti improvizuotu solo grojimu, o baigtis kruopščiai suplanuotais kūriniais kaip klasikinis koncertas ar religinės procesijos.

Kamerinė muzika, skirta nedideliam ansambliui, grojančiam ne daugiau kaip vienu atskiros rūšies instrumentu, tinka truputį intymesnei aplinkai nei simfoniniai darbai. Atlikėjas vadinamas muzikantu arba dainininku, ir jis gali įsitraukti į muzikinį ansamblį tiek roko grupėje, tiek simfoniniame orkestre.

Muzika išgrojama atmintyje arba pasirodymo metu, perduodama žodžiu arba įsimenama iš klausos. Kai kompozitorius nežinomas, muzika klasifikuojama kaip tradicinė. Skirtinga muzikinė tradicija turi skirtingą požiūrį į tai, kaip ir kur reikia keisti originalią kūrinio versiją – ar ją tik šiek tiek pakoreguoti, ar naudotis improvizacija ir kitais kūrinio pakeitimais. Pvz., Gambijoje, Vakarų Afrikoje, šalies istorija eina iš lūpų į lūpas per atliekamas dainas.

Kai muziką kas nors užrašo, notacija rodo, ką turėtų girdėti klausytojai ir ką turėtų atlikti muzikantas. Norint mokėti skaityti natas, muzikui reikia išmanyti muzikos teoriją, harmoniją, mokėti groti, ir kai kuriais atvejais suprasti istorinį pagrindą turinčio grojimo metodus.

Užrašyta notacija keičiasi taip pat kaip ir muzikos stilius ar periodas. Vakarų muzikoje, dauguma užrašytų notacijų yra partitūros, kur sudėtos visos muzikinės ansamblio dalys ir dalys, kuriose užrašytos natos individualiam atlikimui arba dainininkams. Populiarioje muzikoje, džiaze, bliuze, standartinė notacija yra pagrindinis puslapis, kur surašyta melodija, akordai, tekstas ir kūrinio struktūra. Partitūros ir partijos taip pat naudojamos populiarioje muzikoje ir džiaze, tik labiau didesniuose kolektyvuose, tokiuose kaip džiazo „big bendai“.

Populiariojoje muzikoje, gitaristai ir atliekantys elektrinės gitaros partijas dažnai skaito natas iš specialios lentelės (angl. tablature), kurioje nurodyta, kur groti atitinkamu instrumentu. Tam jiems duota gitaros diagrama arba boso klaviatūra. Muzika, atliekama iš natų, vadinama „muzika iš lapų“. Tabuliatorių taip pat naudojo Baroko epochoje užrašyti natas liutnioms, styginiams instrumentams.

Kad būtų galima atlikti kūrinį iš natų, reikia suprasti muzikinį stilių ir mokėti groti tai, kas parašyta. Detalės, pažymimos notacijoje, varijuoja tarp žanrų ir istorinių periodų. Nuo XVII iki XIX amžiaus užrašytos partitūros reikalavo muzikų ypatingai gerai išmanyti atliekamą stilių. Tarkim, XVII–XVIII amžiuje solo partijų atlikėjai gaudavo paprastas, stilistiškai neišbaigtas melodijas, nes buvo įprasta, kad muzikantas pats papuoštų melodiją trelėmis ir įvairiais potepiais.

XIX amžiuje solo partijų atlikėjams gali liepti groti ekspresyviai, daugiau nieko apibrėžiant ir leidžiant muzikantui pačiam priimti sprendimą. Buvo tikimasi, kad atlikėjas išmanys, kaip panaudoti tempo pokyčius, sudėti akcentus ir pauzes (tarp kitų elementų), kad išpildytų ekspresyvų sumanymą.

XX-ame amžiuje notacijos tapo tikslesnės, jose naudojama daugiau ženklų ir beveik tiksliai užrašyta, ką muzikantas turi atlikti. Pop muzikoje ar džiaze partijose liko tik melodijos, harmonijos ar atlikimo užuominų pagrindai; iš muzikantų tikėjosi, kad jie žino atlikimo formalumus ir stilius, susijusius su konkrečiais žanrais ar kūriniais. Pvz., pagrindiniame džiazo kūrinio lape užrašyti tik pagrindiniai melodijos bruožai ir akordų pokyčiai. Džiazo muzikantams patikėta „išpainioti“ ir išplėtoti duotąją struktūrą.

Daugumoje kultūrų, pvz., vakarų klasikinėje muzikoje, naudojama muzikos bendro suvokimo sampratos dalis arba kompozicija. Net jeigu kūrinys užrašytas preciziškai, atlikėjas vis tiek dar turi pakankamai galimybių keisti. Procesas, kai atlikėjas sprendžia, kaip jam sugroti anksčiau sukurtą kūrinį, vadinamas interpretacija.

Kai kuriuose žanruose, pavyzdžiui, džiaze ar bliuze, specialiai duodama daugiau laisvės atlikėjui, kad sudomintų klausytojus melodinių, harmoninių ar ritminių pagrindų improvizacijomis. Didžiausia laisvė duodama atliekant „laisvos improvizacijos“ stilių, kur pagrindai sugalvojami spontaniškai, begrojant, o ne iš anksto numatant. Tačiau pasak Georgian Costescu analizės, improvizuota muzika dažnai pasiduoda stilistiškiems žanro formalumams ir netgi visiškai išbaigta kompozicija turi nemažai laisvų pagrindų. Žodis „kompozicija“ dar nereiškia tikslaus grojimo iš natų ar išimtinių teisių į kūrinį.

Muziką dar galima apibūdinti kaip muzikinių garsų kūrybą, garsų pavyzdžius iš įvairių sąskambių, padedant kompiuterinėms programoms. Muzika, kurioje elementai parenkami atsitiktinai vadinama atsitiktine muzika ir dažniausiai asocijuojasi su Džonu Keidžu ir Vitoldu Lutoslavskiu (Witold Lutoslawski)

Muzikinė kompozicija – terminas, apibūdinantis muzikinio kūrinio sandarą. Kompozicijos metodai varijuoja plačiai, tačiau išanalizavus aišku, kad visos muzikos formos – spontaniškos, kvalifikuotos ar neparuoštos – sudarytos iš elementų, kuriančių muzikinį kūrinį. Muziką galima rašyti daugkartiniam grojimui, galima improvizuoti ir sukurti ‚čia ir dabar‘. Muziką galima atlikti iš atminties arba iš partitūros, arba kombinuojant abu variantus. Kompozicijos studijavimas tradiciškai paremtas klasikinės vakarų muzikos pagrindų egzaminavimu, bet kompozicijos apibrėžimas pakankamai platus ir gali apimti spontaniškus darbus, kaip laisvojo džiazo muzikų kūrinius arba Afrikos būgnininkų muzikavimą.

Siekiant suvokti kompoziciją, svarbiausia atskirti jos elementus. Muzikinių ženklų supratimas gali pagelbėti bandant tiksliai iššifruoti, kokia kūrinio konstrukcija. Universalus muzikinis elementas atitinka tai, kaip garsai pritaikomi laike, kuris paremtas jais, kaip ir muzikos kūrinio ritmas.

Kai kūrinyje jaučiama laikų kaita, kūrinys priskiriamas prie rubato tempo, itališko žodžio, kuris nusako, kad kūrinio tempas keičiasi ir prisitaiko prie atlikėjo išraiškos tikslo. Net atsitiktinis atsitiktinių garsų išdėliojimas vis tiek vyksta tam tikru tempu ir taip panaudoja taktą, kaip muzikinį elementą.

Muzikinis pažinimas įtraukia ir vieną iš daugelio aspektų – tai kaip muziką sutinka klausytojai.

Muzikos klauso dauguma žmonių, nepriklausomai nuo socialinio sluoksnio. Klauso vieni arba eina į koncertus. Skirtingose kultūrose muzikiniai kūriniai atliekami skirtingai. Europoje ir Šiaurės Amerikoje labai ryški linija tarp „aukštosios kultūros“ ir „žemos kultūros“. Aukšto kultūros lygio muzikai priklauso Vakarų kompozitorių baroko, klasicizmo, romantizmo epochų kūriniai; moderniosios eros simfonijos, solo kūriniai tradiciškai atliekami formaliuose koncertuose salėse arba bažnyčiose, kur klausytojai tyliai sėdėdami mėgaujasi muzika.

Visai kitokie muzikos stiliai yra džiazas, bliuzas, soulas, kantri, grojami baruose, naktiniuose klubuose, teatruose, kur klausytojai gali vaišintis, šokti ir visaip kitaip išreikšti save. Iki XX a. pabaigos „aukštosios“ ir „žemosios“ muzikos formos skyrėsi kokybe, aukštesniu meniniu lygiu.

Bet 1980-ais ir 1990-ais, muzikologai, stebėję šį dviejų muzikos formų atsiskyrimą, ėmė teigti, kad šitie skirtumai neparemti nei muzikine verte, nei skirtingų žanrų kokybe. Jie teigė, kad skirtumus lemia muzikų ir auditorijos socialinė klasė, socialinės ir ekonominės sąlygos.

Pavyzdžiui, klasikinės simfonijos koncertuose tradiciškai lankosi aukštesnio mentaliteto auditorija, o hiphopo koncerte, apleistoje miesto dalyje, labiau lankysis žemesnio visuomeninio sluoksnio atstovai. Ir netgi jei atlikėjų, auditorijos ar atlikimo vieta priklauso žemesniam socialiniam sluoksniui, tai dar nereiškia, kad atliekama muzika negali būti sudėtinga ir rafinuota.

Kurtieji jaučia muziką per vibracijas kūne, sukeliamas, kai žmogus liečia rezonuojantį, tuščiavidurį daiktą. Vienas žinomiausių apkurtusių muzikų buvo Liudvikas van Bethovenas, sukuręs daug sėkmingų darbų netgi po klausos netekimo. Dar keletas retesnių pavyzdžių – tai nuo dvylikos metų apkurtusi, gerai vertinama perkusionistė Evelin Gleni (Evelyn Glennie) ir Krisas Bukas (Chris Buck), smuikininkas virtuozas, irgi praradęs klausą.

Kompozitorių sukurta muzika galima išgirsti viešumoje; tradiciškai gyvo garso koncerte. Gyva muzika taip pat transliuojama per radijo stotis, televiziją ir internetą. Kai kurių stilių skambesys priklauso nuo atlikimo gyvai, kituose stiliuose garsai maišomi ir įrašomi, o jų gyvai niekas negroja. Įrašinėjant, netgi tuos stilius, kurie iš esmės turėtų būti atliekami gyvai, dažnai naudojamos specialios pataisymo priemonės, nes tokie įrašai geresnės kokybės, nei paprastas atlikimas.

Daugumoje šalių nėra didelio skirtumo tarp kūrinių atlikimo ir klausymo, faktiškai kiekvienas dabar yra įtrauktas į kokią nors muzikinę veiklą, dažnai bendrą. Maždaug XX amžiaus viduryje išsivysčiusiose šalyse įrašytų kūrinių garso takelių klausymas arba video klipų žiūrėjimas tapo populiaresnis nei gyvas koncertas.

Kartais netgi gyvai atliekant kūrinius prireikia įrašų. Štai didžėjai naudoja muzikines plokšteles, o kai kuriuose XX amžiaus darbuose juostoje įrašoma instrumento ar balso solo partijos fonograma. Kompiuteriai ir dauguma klaviatūrų suprogramuotos taip, kad grotų MIDI muziką. Klausytojai gali tapti dainininkais, naudodami karaokė, kurią sugalvojo japonai. Ten rodomas video klipas ir groja muzika be žodžių, taip atlikėjas įdainuoja kūrinį savo balsu.

Profesionalūs muzikai, kai kuriose kultūrose ir žanruose, kuria, atlieka ir improvizuoja be specialaus pasiruošimo. Muzikos žanrai, kur muzikantas tradiciškai savamokslis arba mokęsis neformaliai, yra bliuzas, punk, rokas, pop, hiphopas.

Norint gauti muzikos bakalauro, muzikinio išsilavinimo bakalauro ir menų bakalauro laipsnius, reikia mokytis maždaug 3-4 metus. Šie laipsniai suteikiami studentams, susipažinusiems su muzikos teorija ir istorija, daugelis taip pat studijuoja pasirinktą instrumentą arba mokosi dainavimo technikos, nes tai yra kurso dalis. Baigę ketverių metų kursą, studentai gali rinktis tolesnes studijas muzikos magistro, menų magistro, rečiau muzikos menų daktaro laipsniui gauti. Muzikos magistro laipsnis, kuriam gauti reikia vienerių ar dvejų metų, suteikiamas tiems, kurie studijavo atlikimą tam tikru instrumentu, balsu arba kompozicija. Menų magistro laipsniui gauti reikia ginti disertaciją ir laipsnis suteikiamas studijuojantiems muzikologiją, muzikos istoriją arba muzikos teoriją.

Profesoriaus laipsniui, suteikiamam tiems, kurie nori dėstyti muzikologiją, muzikos istoriją ir teoriją universitete, gauti reikia mokytis nuo trejų iki penkerių metų, gavus magistro diplomą. Per tą laiką studentui reikia užbaigti kursus, imtis tiriamojo darbo ir apginti disertaciją. Muzikos menų daktaras – neseniai įsteigtas naujas laipsnis, suteikiamas kvalifikuotiems ir profesionaliems muzikams, kurie nori dėstyti universitete grojimą ir kompoziciją. Daktaro laipsniui gauti reikia studijuoti trejus arba penkerius metus, rengti įvairius projektus, koncertus.

Muzikos mokymo įtraukimas tiek ikimokykliniame, tiek viduriniame išsilavinime yra bendras ir Šiaurės Amerikoje, ir Europoje, nes dėstant muziką, vaikus norima išmokyti koncentracijos, skaičiavimo, klausos lavinimo ir bendradarbiavimo, kas labiau padeda suprasti kalbą, pagerina atmintį, padeda prisitaikyti mokantis muzikos pakeitus aplinką. Pradinėse mokyklose vaikas mokosi groti instrumentais, pvz., fleita ar dūdele, dainuoja mažuosiuose choruose, mokosi vakarų muzikos istorijos. Vidurinėse mokyklose mokiniai jau gauna galimybę groti įvairiose grupėse, pvz., choruose, marširuojančiose ar džiazo grupėse, orkestruose, o kai kuriose mokyklose galima lankyti specialias muzikos pamokas.

Universitete studentai, studijuojantys menus ar humanitarinius mokslus gali pasirinkti muzikos kursus, kur dažniausiai studentams dėsto muzikos istoriją arba muzikos suvokimą, kur jie klausosi muzikos ir susipažįsta su skirtingais muzikos stiliais. Dauguma Šiaurės Amerikos ir Europos universitetų turi ansamblius užsiimančius muzikine veikla (chorai, orkestrai, folkloro ansambliai), kur studentai gali pasireikšti, jei jiems nėra dėstoma muzika.

Vakarų muzikos meno studijos vis labiau panašėja ir už Šiaurės Amerikos bei Europos ribų – STSI (Space Telescope Science Institute) Balio saloje arba klasikinės muzikos programos, kurios jau dėstomos Azijos šalyse – Pietų Korėjoje, Japonijoje, Kinijoje. Tuo pat metu vakarų šalys stengiasi išplėsti dėstomas temas ir įtraukti ne vakarų muzikos kultūrų pažinimą – Afrikos, Balio muzikos.

Tiek mėgėjai, tiek profesionalai šiaip jau mokosi muzikos, imdami trumpas, privačias pamokas. Mėgėjai dažniausiai mokosi, kad įgautų pradinių žinių ir pradinuko arba pereinamojo lygio muzikos technikos.

Dauguma žmonių studijuoja ir apie muziką, ir tai vadinama muzikologija. Seniausiai į muzikologijos terminą įtraukti šie trys dalykai: sisteminė muzikologija, istorinė muzikologija ir aukštesniojo lygio muzikologija. Dabartiniame dėstyme, dalykas dažniau skirstomas į muzikos teoriją, muzikos istoriją ir etnomuzikologiją. Muzikologijos tyrimus visada praturtina darbai mokslo metų sandūroje. Tyrimai gali praturtinti psichoakustikos sritį. Ne vakarų muzikos studijavimas ir muzikos kultūrinės studijos, vadinamos etnomuzikologija.

Muzikos pedagogikos bruožai formavosi Antikos laikais ir Viduramžiais. Viduramžiais muzikos studijos buvo vienas kvadriviumo dedamasis dalykas iš septynių laisvųjų menų ir buvo dėstomas pagrindiniu ir aukštuoju lygiu. Kvadriviume muzika, dar dažniau harmonija, buvo priskiriama prie racionaliųjų proporcijų dalyko.

Zoomuzikologija tiria gyvūnų muziką arba muzikinius aspektus, kuriuos skleidžia gyvūnai. Kai Džordžas Hercogas (George Herzog) klausė: „ar gyvūnai gali muzikuoti?“, Fransua Bernaras Maše (François-Bernard Mâche) savo ornito-muzikologijos darbe Musique, mythe, nature, ou les Dauphins d’Arion (1983), (panaudojus Ruveto (Ruwet) Language, musique, poésie (1972) knygos paradigmatinės segmentacijos analizės techniką), rašė, kad paukščių čiulbėjimas organizuojamas pagal truputį pakeistus repeticijos principus. Žano Žako Natjė nuomone (1990), „paskutinėje analizėje žmogus sprendžia, kas yra muzikalu, o kas ne, netgi jeigu garsą išgauna ne žmogus. Jei mes pareiškiame, kad garsas nėra organizuotas ir suvokiamas (tai yra, neprimenantis muzikos) netiktai tiems, kurie jį išgavo, bet ir tiems, kurie jį supranta, tai muzika yra absoliučiai žmoniška.“

Muzikos teorija yra muzikos sritis, paprastai išsiskirianti savo aukštesne technikos maniera. Plačiai pasaulyje ji dėstoma bet kurioje muzikos srityje, dažniausiai susijusi su kompozicijos reikalais, bet gali būti dėstoma kartu su matematika, fizika ir antropologija. Tai, kas bendriausiai dėstoma studijų pradžioje, yra pagrindai, kaip išreikšti bendrojo praktikos periodo (nuo renesanso iki romantizmo) stilių arba toninę muziką. Teorija, netgi ta, kuri tiria muziką nuo renesanso iki romantizmo, gali įgyti daug įvairių formų. Muzikinė aibių teorija – tai matematinės aibių teorijos pritaikymas muzikoje, pirmiausia taikomas atonaliai muzikai. Spekuliatyvinė muzikos teorija, kontrastuojanti su analitine muzikos teorija, yra paskirta analizuoti ir sintezuoti muzikos duomenis, pvz., suderinimo sistemas kompozicijos pasiruošimui.

Muzikos istorija prasideda anksčiau nei buvo parašytas žodis, ir yra ypatingai susijusi su įvairių kultūrų individualumo išraiška. Tai ištisi šimtmečiai ir tūkstantmečiai. Muzika daug įtakos turėjo žmogui, tuo tarpu jis – civilizacijos aušrai. Pradinės muzikos išraiškos randamos Indijoje, Sama Vedoje. Populiarūs muzikos stiliai plačiai varijavo nuo kultūros iki kultūros, nuo periodo iki periodo. Skirtingos kultūros grojo skirtingais instrumentais, naudojo skirtingas technikas. Pati muzikos istorija yra muzikologijos ir istorijos papildomas dalykas, studijuojant istoriją, muzikos istorija pateikiama chronologiškai, pirmiausia nuo Vakarų pasaulio. Muzika taip pat dažnai naudojama įvairioms propagandoms.

Kad būtų lengviau orientuotis, muzikos (kaip ir kitų menų bei kultūros) istorija skirstoma laikotarpiais – epochomis. Išskirtinos šios pagrindinės muzikos raidos epochos:

• Senovė (nuo seniausiųjų laikų iki V amžiaus)
• Viduramžiai (nuo V iki XV amžiaus)
• Renesansas (XV amžius – XVII amžiaus pradžia)
• Barokas (XVII amžius – XVIII amžiaus vidurys)
• Klasicizmas (XVIII amžiaus antroji pusė – XIX amžiaus pradžia)
• Romantizmas (visas XIX amžius)
• Naujieji laikai (visas XX amžius)

(modernizmas)

Daug ginčijamasi dėl padalinių ir muzikos grupavimo bei suskirstymo, taip pat kaip ir dėl muzikos apibrėžimo. Vieni platesnių žanrų yra klasikinis ir populiarusis (arba komercinis) žanrai. Populiariajam priklauso rokenrolas, kantri ir folk muzika.

Kiekvienos epochos muzika gali būti skirstoma į dar smulkesnius periodus. Pavyzdžiui, viduramžių muziką muzikologai skirsto dar į grigališkojo choralo, o kartais netgi į romaninį bei gotikos stilius (romaninis bei gotikos stiliai ryškiausi architektūroje), tarp baroko ir klasicizmo išskiria rokoko bei galantiškojo stiliaus muziką, o tarp romantizmo ir XX a. muzikos – impresionizmą. Pati XX a. muzika turi dar visokiausių krypčių: tai ekspresionizmas, atonalizmas, neoklasicizmas, avangardizmas, neoromantizmas, minimalizmas ir t. t.

Dažnai nesutariama, kas vadinama „realiąja“ muzika: vėlesniojo periodo Bethoveno styginių kvartetai, Stravinsko baletai, serializmas, ‚bibop‘-eros džiazas, repas, pankrokas ir elektronika vos tik pasirodę ilgą laiką kritikų buvo vadinami tiesiog ne muzika.

Terminas world music atsirado, kai įtakos ir populiarumo įgijo muzika ne iš Europos, todėl taikomas muzikai ne iš Europos, nors terminą sugalvojo Wesleyan universitete, taikydami apibrėžimą visiems įmanomiems muzikos žanrams, nepamirštant ir Europos kultūrinių tradicijų. (akademiškai, šis terminas XX amžiaus viduryje buvo pakeistas į „etnomuzikologiją“ – nepatenkinantį naujadarą.)

Muzikos žanrai kaip ir dabartinė muzika, dažnai apibrėžiami pagal tradiciją ir prezentaciją. Kadangi dauguma klasikinės muzikos yra akustinė ir atliekama individualiai arba grupėmis, tai dauguma darbų ir vadinami klasikiniais – nesvarbu net jeigu tai būtų įrašai. Kai kurie darbai, kaip Geršvino (Gershwin) Rhapsody in blue taikomi ir prie džiazo, ir prie klasikinės muzikos.

Kai tautoms tapo lengviau komunikuoti, jų muzikos stilius papildė kiti atėję stiliai. Pvz., Jungtinių valstijų bluegrass stiliaus muzikoje vyrauja Anglo-airiškos, škotiškos, airiškos, vokiškos ir kiek afro-amerikietiškos instrumentalo ir vokalo tradicijos, kurios tarpusavyje turėjo susijungti JAV multi-etninėje „tautų katilo“ visuomenėje.

Vikicitatos

Puslapis Vikicitatose –

Muzika