Manicheizmas

Manicheizmas – griežtai dualistinis religinis judėjimas, gyvavęs III–XIII a. ir savyje jungęs krikščionybės, gnosticizmo, budizmo, zoroastrizmo ir kitų religijų bruožus.

Manicheizmo pradininku laikomas Manis (~215–277 m.), kilęs iš Ktesifono (tuomet Sasanidų valdyto Irako). Gimęs žydų – krikščionių (eklezeitų) šeimoje, jis siekė baigti Jėzaus Apreiškimą, save suvokė kaip didžiųjų religijų įkūrėjų – Jėzaus, Zaratustros ir Budos – įpėdinį. Savo mokymą Manis išdėstė septyniuose tekstuose (Didžioji Evangelija, Dangaus lobynas, Šapūro knyga), parašytuose sirų aramėjų ir vid. persų kalbomis. Į savo tikėjimą Manis įtraukė ne tik jo aplinkoje veikusios krikščionybės, zoroastrizmo, mandėjų religijos bruožus, bet ir budizmo, hinduizmo simboliką. Kai kurių krikščionių Manis buvo sutinkamas kaip Kristaus pažadėtasis Globėjas (Šventoji Dvasia), todėl Viduržemio jūros baseino regione manicheizmas vadintas Šventosios Dvasios bažnyčia. Sasanidų imperijoje valdant karaliui Šapūrui I, Manis skleidė savo mokymą, bet į valdžią atėjus Bahramui I, Maniu ėmė skųstis zoroastrizmo kunigai, todėl šis buvo nuteistas mirties bausme. Sakoma, kad Manis mirė 277 m., kalėjime surakintas grandinėmis, o jo lavonas buvo prikaltas prie Bet‑Lapato miesto vartų.

Manicheizmas atsirado tuo laikmečiu, kai krikščionybė dar tik plito, o senoji romėnų religija silpo. Manio tikėjimas greitai ėmė plisti tiek į vakarus, tiek į rytus: 280 m. manicheizmo apaštalas pasiekė Romą, III a. antroje pusėje taip pat ėmė plisti Egipte, iš ten – po visą Šiaurės Afriką, ypač Kartaginą, po Ispaniją, Galiją. 296 m. Romos imperatorius Diokletianas pradėjo manichėjų persekiojimą, jie taip pat buvo persekiojami ne tik Romos imperijoje, bet ir Persijoje. Dėl didelių persekiojimų tiek iš romėnų, tiek iš krikščionių pusės, V – VI a. manicheizmas iš esmės visoje Romos imperijoje buvo sunaikintas. Tuo tarpu rytuose ši religija plito daugiausia per šilko kelią – per šiaurės Indiją, Tibetą, Turkestaną, manichėjai VII a. pasiekė Kiniją. 763 m. uigūrų kaganas Boku Tekinas priėmė manicheizmą, ir iki pat Uigūrų kaganato žlugimo 840 m., ši religija ten buvo valstybinė. Kinijoje manicheizmas susipynė su maištingais liaudies judėjimais prieš imperinę valdžią. 843 m. Tangų imperatorius Udzongas ėmėsi naikinti budizmą ir manichejizmą, 1370 m., Mingų dinastijos valdovai manichėjizmą uždraudė. Kylant islamui, manichėjų idėjos dažnai plito po musulmonų visuomenę ir buvo pritaikomos, bet valdant Abasidų kalifui Mahdi (775–785 m.) pradėtas Manio religijos sekėjų persekiojimas. Nors ir varžomas, ilgiausiai manichejizmas išsilaikė Kinijoje – bent iki XIV a. pab. Uigūrų Karachodžos karalystėje gyvavo iki 1335 m., kol šią užėmė mongolai.^[1]

Manichejizmas padarė ženklią įtaką kitoms religijoms – Armėnijoje kilęs paulikionų judėjimas, vėliau jį pratęsę albigiečių, bogomilų bei katarų tikėjimai tiesiogiai kildinami iš manicheizmo.

Iki šių laikų išliko tik viena veikianti manichėjų šventykla (iš dalies budistiška) – Kaoan, esanti Kinijoje, Fudziane, prie Dzindziango miesto. Manichėjizmo kulto liekanų tebeaptinkama ir dabar Kinijoje.^[2]

Manicheizmui būdinga radikali dualistinė kosmologijos ir antropologijos samprata, pasaulio raida aiškinta kaip gėrio ir blogio pradų, t. y. dvasios ir materijos nuolatinė kova. Materija laikyta ne pasyviu blogio principu, bet aktyvia ir galinga jėga. Manyta, kad žmogaus prigimtį sudaro dvi sielos, viena susijusi su Dievu, kita per materiją – su velniu. Manichėjai laikė, kad Dievas, nors ir yra galingas, bet nėra visagalis, nes Šėtonas lygiai taip pat amžinas ir galingas. Žmogaus siela ir pasaulis esti Dievo ir Šėtono, šviesos ir tamsos nuolatinės bei žūtbūtinės kovos vieta.

Pasak Manio, blogis įveikiamas per uolią askezę, celibatą ir neturtą – privalu atsisakyti mėsos valgymo, vyno gėrimo, lytinių santykių. Tik taip žmogus galįs atsiriboti nuo medžiagiškumo ir skleisti gėrį. Manichėjų bendruomenėms buvo būdinga griežta hierarchija: bendruomenei vadovavo vienas aukščiausiasis vadovas, toliau ėjo 12 apaštalų, 72 vyskupai ir 360 kunigų. Išpažinėjai buvo skirstomi į išrinktuosius (lot. electi), dažniausiai gyvenančius vienuolių bendruomenėse, ir klausytojus (audientes).^[3]

Iš žinomų manicheizmo tekstų nustatyta tokia kosmologija: pradžioje buvo Šviesos pasaulis, valdomas Didybės Tėvo (aram. ܐܒܐ ܕܪܒܘܬܐ = Abbā dəRabbūṯā, pers.  = pīd ī wuzurgīh, prilyginto zoroastrų Zurvanui) bei 5 būsmų (šeichinų, aram. ܚܡܫ ܫܟܝܢܬܗ = khamesh shkhinatei, kin. 五种大, pinyin: wǔ zhǒng dà):

Greta buvo Tamsos pasaulis, valdomas Tamsos karaliaus (aram. ܡܠܟ ܚܫܘܟܐ = melech kheshokha, lygus zoroastrų Ahrimanui). Tamsos pasaulis pastebi Šviesos pasaulį, tada jame užgema gobšumas, ir jis puola šviesą. Didybės Tėvas tada pasikviečia Gyvybės Motiną (aram. ܐܡܐ ܕܚܝܐ = ima de-khaye) ir pagimdo Pirmąjį Žmogų (aram. ܐܢܫܐ ܩܕܡܝܐ = Nāšā Qaḏmāyā, lot. Primus Homo, pers.  = Ohrmazd Bay), kuris stoja į kovą prieš Tamsos karaliaus sūnų–slibiną (aram. ܐܫܩܠܘܢ = Ashaklun, pers.  = Az). Pirmasis Žmogus pasitelkęs šviesą kovoja, bet slibinas suryja visą įmanomą šviesą, tad Žmogus lieka tamsos apsuptyje.

Tada įvyksta antrasis pasaulio kūrimas – Didybės Tėvas pakviečia Gyvybės dvasią (aram. ܪܘܚܐ ܚܝܐ = rūḥā ḥayyā, pers.  = Waxsh zindag, Mihryazd, lot. Spiritus Potens, Spiritus Vivens), kuri pakviečia 5 savo sūnus (erdvę, vėją, šviesą, vandenį, ugnį), kad šie nuneštų Žinią (aram. ܩܪܝܐ = karia, pers.  = padvaxtag, kin. 觀音, pinyin: Guan Yin) Pirmajam Žmogui. Tada iš Pirmojo Žmogaus į Šviesos pasaulį grįžta Atsakymas (aram. ܥܢܝܐ = ania, pers.  = xroshtag, kin. 勢至, pinyin: Shì Zhì). Gyvybės Motina, Galios dvasia ir jos sūnūs imasi kurti pasaulio iš Tamsos pasaulio demonų kūnų ir šviesos, kurią šie surijo. Taip sukuriama 10 dangaus juostų ir 8 žemės. Saulė, Mėnuo ir žvaigždės sukuriami iš atgautosios šviesos.

Pastebėjęs, kad Tamsos pasaulio milžinai („atkritėliai, atliekos, archontai“ aram. ܝܚܛܐ, ܐܪܟܘܢܬܐ = yakhte, arkhonata) ropščiasi į dangų, Didybės Tėvas pradeda trečiąjį kūrimą – iš demonų kūnų surenkama šviesa, ir jie aistringai ima gvieštis šviesą spinduliuojančių būtybių – Trečiojo Pranašo (aram. ܐܝܙܓܕܐ = īzgaddā, pers.  = narēsahyazad, lot. tertius legatus) bei 12-os Šviesos Mergelių (aram. ܬܪܬܥܣܪܐ ܒܬܘܠܬܐ = tratesra btultē, pers. kanīgān rōšnān, kin. 日宮十二化女, pinyin: ri gong shi er hua nyu). Įgavę šviesos, demonai ima daugintis ir pagimdo Adomą bei Ievą. Didybės Tėvas tada pasiunčia Švytintį Jėzų (aram. ܝܫܘܥ ܙܝܘܐ = Yisho Ziwa), kad šis atbudintų Adomą ir Ievą savo vidiniam šviesos šaltiniui. Tačiau Adomas ir Ieva toliau dauginasi ir pagimdo žmoniją, kuri laiko įkalinusi šviesą savo materijos tamsoje. Pasak šios istorijos, Manis buvo dar vienas Didybės Tėvo pasiuntinys žmonijai, kuris turėjęs priminti apie žmonių šviesulingąją prigimtį.^[4]

Vikiteka: Manicheizmas – vaizdinė ir garsinė medžiaga