Mūšis dėl sunkiojo vandens

Mūšis dėl sunkiojo vandens – virtinė Sąjungininkų diversijų įvykdytų Antrojo pasaulinio karo metu Norvegijoje, siekiant užkirsti nacių Vokietijos atominės energijos projektui gamintis sunkųjį vandenį, kuris buvo naudojamas branduolinio ginklo kūrimo programoje. Išpuoliai buvo nukreipti prieš Vemorko hidroelektrinę ir gamyklą Riukane, Telemarko apygardoje.

Nuo 1942 m. iki 1944 m. norvegų pasipriešinimo judėjimo ir sąjungininkų įvykdyti bombardavimai ir diversijos, sugriovė sunkiojo vandens gamyklą. Ši Specialiųjų operacijų valdybos (SOE) karinė operacija yra laikoma sėkmingiausia Antrajame pasauliniame kare^[1].

Kai nacių Vokietija vykdė branduolinės bombos sukūrimo tyrimus, buvo žinoma, kad atomo skilimo reakcijai kontroliuoti reikalingas sunkusis vanduo (deuteris), kuris išgaunamas elektrolizės būdu. Gamyba sudėtinga, lėta ir ilga, reikalaujanti daug elektros energijos. Vokietija šį vandenį gamino labai mažais kiekiais. Visos pasaulinės sunkiojo vandens atsargos buvo gaminamos Norvegijoje.

Sunkusis vanduo – šalutinis produktas amoniako trąšų gamyboje. Tuo metu vandenilis buvo išgaunamas elektrolizės pagalba, o amoniakas – Haber-Bosch procese, kai iš atmosferos paimtas molekulinis azotas jungiasi su vandeniliu ir gaunamas azoto junginys. Pagrindinis Europoje amoniako tiekėjas buvo Norvegijos gamykla šalia Vemorko hidroelektrinės. 1934 m. Riukane pastatyta „Norsk Hydro“ amoniako gamykla buvo ir sunkiojo vandens (D₂O) gamintoja ir tiekėja.

1940 m. Prancūzijos žvalgybai sužinojo, kad vokiečių koncernas „IG Farbenindustrie AG“ derasi su „Norsk Hydro“ gamyklos direktoriumi A. Aubertu^[2] dėl didelio kiekio sunkiojo vandens pirkimo. Prancūzijos fiziko Frederiko Žoli-Kiuri ir karo ministro Raulio Dotrio (pranc. Raoul Dautry) pastangomis, 1940 m. kovo 16 d. Prancūzijos vyriausybė nupirko iš Norvegijos visą sunkiojo vandens kiekį^[3][4]. Gegužės 16 d. vokiečiams pralaužus Prancūzijos fronto liniją, visa sunkiojo vandens partija buvo paslėpta pietų Prancūzijoje, o po Prancūzijos kapituliacijos, 1940 m. liepos 14 d., sunkusis vanduo buvo išgabentas į Jungtinę Karalystę.

Tų pačių metų gegužę Vokietija okupavo Norvegiją. 1940 m. pabaigoje „Norsk Hydro“ gavo pirmąjį 500 kg sunkiojo vandens tiekimo užsakymą. Buvo sutarta, kad per 1941 m. „Norsk Hydro“ patieks 1 toną, o per 1942 m. 1,5 t sunkiojo vandens. Taip Vokietija tapo vienintele sunkiojo vandens gamintoja Europoje. JAV ir Jungtinės Karalystės vyriausybės „Norsk Hydro“ objektą Vemorke paskelbė kariniu taikiniu Nr.1.

JK jungtinė operacijų valdyba priėmė sprendimą susprogdinti gamyklą. 1942 m. spalio 15 d. norvegų desantininkų grupė „Tetervinas“ paliko anglų lėktuvą ir nusileido Hardangerdo plynaukštėje (norv. på Hardangervidda). Grupei vadovavo patyręs alpinistas Dž. Paulsonas (norv. Jens-Anton Poulsson). Ši grupė Miosvateno (norv. Møsvatn) ežero užtvankos rajone turėjo paruošti sklandytuvų nusileidimo aikštelę ir sutikti pagrindinę sprogdintojų grupę „Naujokas“. Dvi dienas grupė surinkinėjo nuleistus ginklus, įrangą ir maisto atsargas. Stipri pūga trukdė užmegzti ryšį su štabu. Tik lapkričio 9 d. grupė pasiekė tikslą ir susisiekė su štabu, o lapkričio 15 d. iš Londono buvo gautas pranešimas: lapkričio 19 d. laukite sklandytuvų.

Kadangi sunkiojo vandens gamykla, elektrinė ir vamzdynai, kuriais į elektrinę tekėjo vanduo, buvo gerai saugoma, buvo nuspręsta sklandytuvu atskraidinti desantą, atakuoti Vemorko gamyklą ir ją susprogdinti. Operacija buvo blogai paruoša, be to, tą dieną Norvegijoje siautė pūga.

Operacija „Naujokas“ prasidėjo 1942 m. lapkričio 19 d. Tos dienos naktį du sunkieji bombonešiai „Halifax“ (angl. Handley Page Halifax) su traukiamais sklandytuvais „Airspeed Horsa“ pakilo iš Škotijos Viko miesto karinės bazės.

Po dviejų dienų vokiečių radijas pranešė, kad sunaikinti du anglų bombonešiai su sklandytuvais. Iš tikrųjų, pirmasis bombonešis dėl blogų oro sąlygų rėžėsi į uolas. Antrasis bombonešis, dėl apledėjimo nutrūkus sklandytuvo trosui, grįžo į bazę, o sklandytuvas nukrito į fiordą. Visi išlikę gyvi kariai buvo suimti, apklausti gestapo ir sušaudyti.

Grupė „Tetervinas“liko laukti kito bandymo išlaipinti desantą. Dėl šalčio, visi grupės nariai susirgo, gedo siųstuvas, baigėsi maistas. Žmonės buvo priversti valgyti elninę šiurę.

Po nesėkmingos operacijos susprogdinti gamyklą, buvo nuspręsta šią operaciją pavesti atskiram Norvegijos specialiosios paskirties būriui Nr.1, kuris priklausė Norvegijos karinėms pajėgoms. Šis būrys buvo suformuotas dar 1941 m. Škotijoje. Būriui „Šauliai“, padalintam į pagrindinę grupę ir užnugario grupę, vadovavo leitenantas J. Renebergas (norv. Joachim Rønneberg). Pagrindinė grupė turėjo prasiskverbti į gamyklos patalpas ir ją susprogdinti.

Pirmas bandymas 1943 m. sausio mėnesį išsilaipinti Norvegijoje, nepavyko, nes vokiečiai pastebėjo lėktuvą dar Šiaurės jūros pakrantėje, jį apšaudė ir lėktuvui teko grįžti atgal. Tik vasario 17 d. buvo pradėta ruoštis eilinei operacijai.

Norvegija karius pasitiko šalčiais ir sniego pūga, bet visa „Šaulių“ grupė sėkmingai pasiekė žemę netoli Miosvateno ežero. Po paros žygio slidėmis grupei pavyko susijungti su „Tetervino“ grupe, kuri keturis mėnesius praleido plynaukštėje, laukdami operacijos pradžios.

1943 m. vasario 27 d. naktį nusileidusi nuo stataus Mano upės (norv. Måna) skardžio ir perbridusi upę, pagrindinė grupė užlipo stačiu kalno šlaitu ir pro apleistus šiaurinius gamyklos vartus pateko į jos teritoriją. Paskui J. Renebergas per elektros kabelių šachtą pateko į gamyklos vidų ir padėjo sprogmenis po pagrindine elektrolizės talpa. Sunkiojo vandens cechas buvo susprogdintas ir abi grupės sėkmingai atsitraukė.

Pradėjus kaukti gamyklos pavojaus sirenoms, Riukano rajone buvo paskelbtas pavojus, keliu į gamyklą pradėjo važiuoti viena po kitos mašinos su kareiviais. Bet atsitraukiančių diversantų slidžių pėdsakus greitai užnešė siautusi pūga ir šie sėkmingai pasiekė medžiotojų namelį prie ežero. Kovo 1 d. grupės išsiskyrė. „Šauliai“ per dvi savaites, nučiuožę 400 km, pasiekė Švediją, likusieji toliau dalyvavo norvegų pasipriešinimo judėjime.

1943 m. rugpjūčio mėn. Vemorko gamykla buvo atstatyta ir sustiprinta gamyklos apsauga, todėl naujos diversijos buvo atsisakyta. 1943 m. lapkričio 16 d. 140 sunkiųjų bombonešių B–17 33 min. bombardavo gamyklą. Buvo numesta 711 vnt. 200 kg bombų. Dūmų generatoriaus skleidžiama dūmų užsklanda leido išvengti rimtesnių sugriovimų. Tiesiu pataikymu buvo sugriautas tiltas, 4 bombos pataikė į elektrinę, 2 į elektrolizės cechą. Sunkiojo vandens gamyklos pirmas aukštas nenukentėjo. Žuvo 22 žmonės.

Nors ši diversija gamyklai padarė nedidelį pažeidimą, sunkiojo vandens gamybos procesas buvo tam tikram laikui sustabdytas. Atnaujinus gamyklos darbą, JAV karinės oro pajėgos pradėjo bombarduoti Vemorką. Vokiečiams nieko neliko, kaip sustabdyti gamybą ir išmontavus pagrindinius gamyklos įrengimus, 1944 m. perkelti sunkiojo vandens gamybą į Vokietiją, o visas sunkiojo vandens atsargas išsivežti.

Norvegijos pasipriešinimo judėjimo dalyviai, sužinoję apie vokiečių planus, nusprendė įvykdyti diversiją kelte, kuriuo sunkusis vanduo geležinkelio vagonais Tinšo (norv. Tinnsjå) ežeru iš Riukano buvo plukdomas link geležinkelio linijos Tinisete. K. Haukelidas (norv. Knut Haukelid) suorganizavo, kad kelte „SF Hydro“ būtų padėta 8,5 kg plastiko bomba su laikrodžio mechanizmu. 1944 m. vasario 20 d. ankstų rytą keltas buvo susprogdintas ir jame esantis krovinys nuskendo^[5]. Daugelis keltu plaukusiu civilių žuvo, bet tokia kaina buvo pasiekta misijos pabaiga ir Vokietijos branduolinės bombos kūrimo programa buvo sustabdyta.

Paskutiniais Antrojo pasaulinio karo mėnesiais išmontuotos Vemorko gamyklos komponentai buvo surasti pietų Vokietijoje.

Nors su norvegišku sunkiuoju vandeniu Vokietijos karinė branduolinė programa ir nepasiekė tikslo, bet nesėkmingas britų desantas ir sėkmingas norvegų diversantų žygdarbis atliko pagrindinį slapto karo prieš sunkiojo vandens gamybą, vaidmenį. Šie žmonės tapo nacionaliniais Norvegijos didvyriais.

Pirmasis slaptas agentas Vemorko gamykloje

Einaras Skinarlandas (norv. Einar Skinnarland)

Grupė „Tetervinas“

Džinas Paulsonas (norv. Jens Anton Poulsson)

Arne Kelstrupas (norv. Arne Kjelstrup)

Knutas Hauglendas (norv. Knut Haugland)

Klausas Helbergas (norv. Claus Helberg)

Grupė „Šaulys“

Joachimas Renebergas (norv. Joachim Rønneberg)

Knutas Haukelidas (norv. Knut Haukelid)

Fridrikas Kaizeris (norv. Fredrik Kayser)

Kasperas Iglandas (norv. Kasper Idland)

Hanas Storhaugas (norv. Hans Storhaug)

Bergeris Stromheimas (norv. Birger Strømsheim)

Tinnsjø ežero kelto sprogdintojų grupė

Knutas Haukelidas (norv. Knut Haukelid), slapyvardis "Bonzo"

Rolfas Sorle (norv. Rolf Sørlie) (Riukano pasipriešinimo dalyvis)

Einaras Skinarlandas (norv. Einar Skinnarland) (operacijos ryšininkas)

Gunaras Siverstadas (norv. Gunnar Syverstad) (gamyklos laboratorijos padėjėjas)

Kjelis Nilsenas (norv. Kjell Nielsen) (gamyklos transporto vadybininkas)

G. Larsenas (norv. G. Larsen) (gamyklos vyr. inžinierius)

(NN) (automobilio vairuotojas ir tiekėjas)

• 1948 m. norvegų pusiau dokumentinis filmas „Kampen om tungtvannet“ (Kova už sunkųjį vandenį), kuriame vaidino kai kurie operacijoje dalyvavę asmenys^[6].
• 1965 m. JAV vaidybinis filmas „The Heroes of Telemark“ (Telemarko herojai)„The Heroes of Telemark“ IMDb filmų bazė</ref>.
• Knyga „The Real Heroes of Telemark: The True Story of the Secret Mission to Stop Hitler's Atomic Bomb“, Rėjus Mirsas. Hodder & Stoughton 2003 m. (ISBN 0-340-83016-6). Knygoje aprašoma apie unikalius norvegų karių sugebėjimus išgyventi. Pagal šią knyga sukurtas BBC dokumentinis filmas „The Real Heroes of Telemark“ (Tikrieji Telemarko herojai). Filme parodyta ir kaip išgyventi keletą mėnesių kalnuose žiemos sąlygomis^[7].
• Knyga „Skis Against the Atom“ (ISBN 0-942323-07-6), Knuto Haukelido prisiminimai.
• Knyga „Assault In Norway: Sabotaging the Nazi Nuclear Program“, Томасом Gallagher, 1975 m. (ISBN 0-15-109582-5).
• Knyga „Operation Freshman: The Rjukan Heavy Water Raid, 1942“, Richard Wiggan, 1986 m. (ISBN 0-7183-0571-X).
• Knyga „Blood and Water: Sabotaging Hitler's Bomb“, Dan Kurzman, 1997 m. ISBN 0-8050-3206-1).
• Knyga „E=MC2: A Biography of the World's Most Famous Equation“, Fred Bortz, 2005 m. (ISBN 0-330-39165-8)
• Knyga „Between Silk and Cyanide: A Codemaker's War, 1941-1945“, Leo Marks, 1998 m. (ISBN 0-00-255944-7)
• Knyga „The Making of the Atomic Bomb“, Richard Rhodes, 1987 m. (ISBN 0-684-81378-5).
• 2004 m. Australian Broadcasting Corporation's^[8] „The Big Picture: Real Heroes Of Telemark“.

ir daug knygų norvegų kalba.

• Karinė literatūra (Rusų kalba)
• NOVA: Nuskendusi Hitlerio paslaptis
• CNN reportažas ir nuotraukos apie 1943 m. reidus Archyvuota kopija 2004-09-02 iš Wayback Machine projekto.
• Operacija „Naujokas“ Archyvuota kopija 2007-09-28 iš Wayback Machine projekto.
• „Norsk Hydro“ oficiali svetainė Archyvuota kopija 2008-05-16 iš Wayback Machine projekto.
• 60-mečio operacijos „Naujokas“ minėjimas
• Operacijos „Naujokas“ šlovės lenta, apdovanojimai ir nuotraukos