Otonų menas

Otonų menas − ikiromaninis menas, sukurtas apie 919−1024 m. Otonų dinastijos valdymo metu dabartinėje Vokietijoje ir susijusiuose kraštuose.

Apžvalga

Šv. Kirijako bažnyčios Gernrodėje interjeras

911 m. mirus paskutiniajam frankų Karolingų karaliui dabartinėse Vokietijos žemėse gyvenusios gentys, daugiausiai saksų, karaliumi išrinko Henriką I, kuris pradėjo naują Otonų dinastiją, pavadintą garsiausių karalių − Otono I, Otono II ir Otono III, vardu. Otonai sustiprino centrinę valdžią buvusioje Karolingų imperijos rytinėje dalyje, išvijo įsibrovėlius. Jų valdymo metu pagyvėjo prekyba, pakilo ekonomika. Otonai perėmė ankstesnio Karolingų meno bruožus, tačiau greitai išvystė skirtingą, savitą laikotarpio stilių. 951 m. Otonas I tapo Lombardijos karaliumi, 962 m. vainikuotas Šv. Romos imperatoriumi. Otonų valdos apėmė Vokietiją, Šiaurės Italiją, dalis tuometinių Nyderlandų. Jie siekė reformuoti pakrikusią katalikų Bažnyčios struktūrą. Tam inicijavo vienuolynų reformas ir finansavo naujų religinių pastatų statybas.

Anksčiausiu gerai išsilaikiusiu Otonų statiniu yra Šv. Kirijako bažnyčia Gernrodėje (įsteigta 961 m.). Ji pastatyta ankstyvųjų krikščionių bazilikų pavyzdžiu, tačiau joje įvestos naujovės − apsidė ant pakelto pagrindo su po juo įrengta kripta ar koplyčia ir antro aukšto galerija, tarp navos arkados ir bazilikos langų. Galerijų paskirtis bažnyčioje nėra visiškai aiški, galbūt jose buvo papildomi altoriai. Antro aukšto galerijos kolonos ir piloriai kompoziciškai atitinka navos arkados pilorių ir kolonų išsidėstymą − šis kompozicinis sumanymas sukuria struktūros vertikaliojo judėjimo įspūdį, kuris buvo reikšmingas viduramžių architektūros tolimesniam vystymuisi

Hildesheimo vyskupas Bernvardas inicijavo Šv. Mykolo abatijos bažnyčios statybas (pastatyta 1001−1033 m., restauruota po Antrojo pasaulinio karo). Ji pasižymi dviem transeptais, kurio abejuose susikirtimuose su nava buvo pastatyti bokštai. Navos arkados sudarytos iš kolonų porų, kurias atskiria kvadratinės formos piloriai. Kiekviena arkada padalinta į tris lygias sekcijas, kurios ilgiu lygios transepto pločiui. Transeptai savo ruožtu irgi padalinti į tris sekcijas. Tiek centrinė, tiek šoninės navos neįprastai yra plačios, palyginus su jų ilgiu. Tikėtina, kad architektas šiais sumanymais bandė pasiekti harmoniją tarp išilginės ir vertikaliųjų statinio ašių. Kaip ir bažnyčios Gernrodėje atveju, Hildesheimo Šv. Mykolo bažnyčia turi paaukštintą kriptą.

1015 m. vyskupas Bernvardas užsakė bronzines duris Šv. Mykolo bažnyčiai (vėliau perkeltos į Hildelsheimo katedrą), kurios buvo pirmosios istorines scenas vaizduojančios bažnyčios durys nuo ankstyvosios krikščionybės laikų. Kairėje durų pusėje pavaizduotos scenos iš Senojo Testamento, perskaitomos iš viršaus į apačią, dešinėje − Naujojo Testamento, perskaitomos iš apačios į viršų, tarsi simbolizuojant Naujojo testamento žinios pranašumą prieš Senąjį. Senojo Testamento istorija prasideda su Ievos sukūrimu ir ji tikriausiai akcentuota ne atsitiktinai − krikščionybėje Ieva vertinta kaip gundytoja, dėl kurios kaltės Adomas ir Ieva buvo Dievo išvaryti iš Rojaus. Tikėtina, kad šiomis scenomis vyskupas Bernvardas norėjo pabrėžti Ievos, pirmosios moters ir gundytojos, kaltumą ir kelią į pražūtį dvasininkijai ir vienuoliams, nesilaikantiems celibato, nes tuo metu kai kurie iš jų atvirai gyveno su žmonomis ir vaikais.

Imperatoriui Otonui II vedus Bizantijos princesę Teofaną, jo dvare pradėjo plisti Bizantijos meno bruožai, kas matyti iš dramblio kaulo panelės (knygos viršelis), kurioje pavaizduotas Kristus, laiminantis imperatorių ir jo žmoną. Ši panelė kompoziciškai beveik identiška apie karta anksčiau sukurtai bizantietiškai panelei, kurioje Kristus laimino Bizantijos imperatorių Romaną IV ir jo žmoną. Apie 1000 m. sukurtas imperatoriaus Otono III evangelijorius buvo gausiai iliustruotas miniatiūromis, kurios rodo per bizantinį meną perduotus antikinius graikų-romėnų meno bruožus. Pažymėtina, kad šiose iliustracijose didesnis dėmesys kreipiamas dvasingumo turiniui pabrėžti, nei natūralistiniam vaizdavimui. Pavyzdžiui, Kristaus ir Šv. Petro figūros pavaizduotos didesnėmis nei kitų veikėjų, Kristaus laiminanti ranka ilgesnė už kitą.

Skulptūroje garsiausiais Otonų laikotarpio kūriniais yra „Gero krucifiksas“ (Kelno katedra) ir „Eseno auksinė Madona“ (Eseno katedra). „Gero krucifiksas“ yra novatoriškas Vakarų Euopos mene, nes pirmą kartą Kristus pavaizduotas negyvu ant kryžiaus. Ši skulptūra tiesiogiai susijusi su Bizantijos meno viduriniojo laikotarpio nukryžiuoto Kristaus vaizdiniais, bet vien tai nepaaiškina, kaip skulptorius pasiekė Kristaus žmogiškos kančios pabrėžimo monumentalioje skulptūroje (Kristus išdrožtas iš medžio natūralaus žmogaus dydžio). Apie 980 m. abatė Matilda, Otono I anūkė padovanojo Eseno katedrai auksinių lapų Madonos skulptūrą ir du (ar tris) prabangiai inkrustuotus krucifiksus. „Eseno auksinės Madonos“ vidinis medinis karkasas neišliko. Beveik tikra, kad skulptūra buvo skirta katedrai kaip relikvija. Madona rankoje laiko auksinį obuolį, kas išreiškia teologinę „naujosios Ievos“ žinią.

Galerija

Hildesheimo Šv. Mykolo bažnyčia (restauruota)
Šv. Mykolo bažnyčios (restauruota) Hildesheime interjeras
Kristus, laiminatis imperatorių Otoną II ir jo žmoną Teofaną, 982−983 m.
Bernvardo durys
„Eseno auksinė Madona“, apie 980 m.
Eseno katedros kryžius, apie 980 m.
Laiminantis Kristus ir Šv. Petras su kitais apaštalais kojų plovimo istorijos epizode, Otono III evangelijoriaus iliustracija
Šv. Lukas, Otono III evangelijoriaus iliustracija